aA
Dokumentų rinkinyje publikuojami pirmųjų Lietuvos vyriausybių protokolai – tai Lietuvos valstybės realaus atstatymo ir kūrimo istorija.
Pirmoji Lietuvos Respublikos vyriausybė Ministro Pirmininko A. Voldemaro darbo kabinete. Iš kairės: J. Yčas, P. Leonas, A. Voldemaras, M. Yčas, J. Tūbelis, V. Stašinskas, Vilnius, 1918 m.
© Archyvas

Knyga gali būti skaitoma ir kaip nuotykių romanas, nes atskleidžia, kaip nuo nulio realiai buvo kuriama Lietuvos valstybė, kaip vos pradėjusi veikti ir periminėti valdžią iš Vokietijos okupacinės administracijos ji buvo priversta pasitraukti nuo agresorių Rusijos bolševikų iš Vilniaus į Kauną ir iš karto laikinojoje sostinėje ėmėsi būtiniausių gynybos ir ekonominės plėtros darbų, rašoma knygos pristatyme.

Vilniuje be realios valdžios esanti Lietuvos Taryba daugiau ritualinėje politinėje kovoje stengėsi gauti formalų Vokietijos pripažinimą ir palaikymą Taikos konferencijoje, kad ši iškeltų Lietuvos klausimą tarptautinėje arenoje, o Tarybos, 1918 m. pabaigoje tapusios laikinuoju parlamentu, sudarytosios laikinosios Lietuvos vyriausybės jau kovėsi ne tik dėl tokių idėjų ir tautinės valstybės statybos, Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo, bet ir realiai pradėjo lipdyti valstybės struktūrą, administraciją, ėmėsi socialinių reformų, kariuomenės kūrimo ir ginklu siekė etninės lietuvių teritorijos apgynimo, mezgė ir plėtojo santykius su kitomis, daugiausia Antantės, valstybėmis, vedė derybas dėl pripažinimo, plėtojo prekybą ir rūpinosi ekonomika taip parengdama šalį rinkimams į Steigiamąjį Seimą.

Knyga apima Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpį iki to momento, kai į pirmą posėdį 1920 m. gegužės 15 d. susirinkęs Steigiamasis Seimas paskelbė Lietuvos Respubliką. Tuo ir pagrindžiamos protokolų publikavimo šiame tome chronologinės ribos, apimančios laikotarpį, kai dar galutinai nebuvo nustatyta Lietuvos politinė parlamentinė santvarka.

Lietuvos Vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai
Lietuvos Vyriausybių 1918–1920 metų posėdžių protokolai
© Archyvas

Čia pirmą kartą skelbiami vyriausybių posėdžių protokolai yra ne tik įkvepianti istorija, rodanti, iš kokio vargo pakilome, bet ir jaudinanti, kaip Lietuvos kūrėjų veiklą iškelianti ir įprasminanti šiandienos gyvenimą, kuriame nesunkiai galima atsekti, kaip po karo keliasi Lietuva, kaip tarptautinėje plotmėje randasi naujas tarptautinių santykių objektas, o kiekvienas puslapis pasakoja apie tai, kaip Lietuvos valstybė atgimė savo ekonomikos, diplomatijos, karybos ir kultūros kūryboje.

Kaip teigia vienas dokumentų rinkinio sudarytojas, dr. Alfonsas Eidintas, „Vyriausybės posėdžių užrašai – autentika, ateinanti iš šimtmečio senumo kasdienybės, kai atsiskleidžia asmenybės, stovėjusios prie nepriklausomos valstybės kūrimo ir reikalingiausių sprendimų priėmimo bei įgyvendinimo. Tai tikrai nėra vien tik sausi dokumentai“.

Knyga pradedama plačiu įvadu, pateikiamos trumpos vyriausybių narių biografijos, publikuojami prie Vyriausybių protokolų pridėti istoriniai dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Iliustruota Lietuvos valstybininkų portretais, pirmųjų Augustino Voldemaro, Mykolo Sleževičiaus, Prano Dovydaičio, Aleksandro Stulginskio, Ernesto Galvanausko vyriausybių ir jos narių nuotraukomis.

Knygos ištrauka

Pirmoji vyriausybė:

Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras
(1918 m. lapkričio 9 d.–gruodžio 25 d.)

A. Voldemaro vadovaujamas pirmasis Ministrų Kabinetas darbą pradėjo 1918 m. lapkričio 9-ąją – tądien jo nariai susirinko į pirmą posėdį.

Prieš savaitę priimtuose Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose svarbiausia valstybės institucija, turinčia įstatymų leidžiamąją valdžią, įtvirtinta Lietuvos Valstybės Taryba, o jos prezidiumas (jį sudarė Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jurgis Šaulys) laikomas kolegialiu valstybės vadovu su vykdomosios valdžios funkcijomis. Šias funkcijas LVT prezidiumas vykdė per Ministrų Kabinetą, kurio veiklos principus bei galutinę valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis Seimas. 1919 m. sauso 24 d.

LVT papildė Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius dar vienu skyriumi, kuriame įtvirtinta, kad Ministrų Kabinetas gali leisti laikinuosius įstatymus nesikonsultuodamas su Lietuvos Valstybės Taryba, o, 1919 m. balandžio 4 d. priėmus Laikinąją Konstituciją, LVT prezidiumas, kaip kolegialus valstybės vadovas, buvo panaikintas ir įsteigta Valstybės Prezidento institucija. Prezidentui priklausė vykdomoji valdžia, kurią jis vykdė per Ministrų Kabinetą, atsakingą Lietuvos Valstybės Tarybai.

Pirmoji Laikinoji vyriausybė dirbo pusantro mėnesio. Be Ministro Pirmininko, kuris taip pat ėjo ir užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministro (iki gruodžio 24 d., kai į šį postą buvo paskirtas Mykolas Velykis) pareigas, pirmąjį Ministrų Kabinetą sudarė: Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas, finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas, teisingumo ministras Petras Leonas, vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Juozas Tūbelis, ministras be portfelio gudų reikalams Josifas Voronko ir ministras be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis.

Lapkričio 14 d. bendrame LVT ir Ministrų Kabineto posėdyje A. Voldemaras pasakė programinę kalbą. Joje Ministras Pirmininkas kaip svarbiausią prioritetą iškėlė uždavinį užtikrinti vidaus ir išorės saugumą – įsteigti miliciją, policiją ir ginkluotą pasienio apsaugą. Kokią teritoriją turėjo saugoti pasieniečiai, A. Voldemaras nesiryžo nurodyti. Pasak jo, „laikinai turėsime Lietuvą tokią, kaip ji nustatyta vokiečių valdymo reikalams, vadinasi šiaurės ir pietų Lietuvą“. Taigi toje teritorijoje planuota perimti valdymą iš vokiečių, mat tikėtasi, kad Lietuvos sienos bus galutinai apibrėžtos Taikos konferencijoje. Todėl Ministras Pirmininkas, aptardamas valstybės organizacijos darbą, apeliavo, visų pirma, į tarptautinį valstybės pripažinimą ir atstovybių užsienyje steigimą.

A. Voldemaras abejojo, kad pavyks greitai sudaryti valstybės aparatą, skundėsi kvalifikuotų žmonių trūkumu, bet tikėjosi, jog valdžiai pavyks išlaikyti moralinį autoritetą ir paskatinti žmones visose šalies vietose imtis iniciatyvos. Ministro Pirmininko programinėje kalboje buvo primintas vos prieš dieną išplatintas vyriausybės atsišaukimas į gyventojus – jame raginama kurti vietos valdžios organus (komitetus), kitaip tariant, būsimos savivaldos branduolius. Apie miestų savivaldą A. Voldemaras kalbėjo atsargiau, neslėpė esant įvairių politinių įtampų, ypač Vilniuje, tačiau vylėsi, kad jas gali pašalinti Lietuvos kaimas: „[…] valdžia ims į savo rankas miestų savivaldos organizaciją tik tada, kai turės užtikrintą miesto maistu […] aprūpinimą.“

Todėl pirmosios vyriausybės vadovas įvardijo ir konkrečias priemones, kurių reikia imtis norint atgaivinti žemės ūkį; šios priemonės – valstybės pagalba per kreditavimą, valstybinio žemės fondo sudarymas, pasirengimas žemės reformai. Darbininkams žadėta duoti darbo ir duonos. Kitaip tariant, galvota apie vidinį susitelkimą: kaimas, kuriame gyvena lietuvių dauguma, maitinsiąs miestus, kurių gyventojų daugumą sudarė žydai, o užsimezgęs abipusiai naudingas sugyvenimo ryšys skatinsiąs ir masinį Lietuvos lenkų atvirtimą į lietuvius.

Socialinės politikos priemonių parengimą bei įgyvendinimą ir apskritai valstybės organizavimą A. Voldemaras siejo su paskolomis iš užsienio, ateityje – su vidaus paskolomis, taip pat su laisvos prekybos skatinimu. Pagaliau Ministras Pirmininkas programinėje kalboje žadėjo nepamiršti ir švietimo klausimų (beje, ir universiteto įsteigimo), įsipareigojo nuolatos informuoti apie tai, kaip sekasi perimti krašto valdymą iš vokiečių, taip pat rūpintis kiek galima greičiau surengti rinkimus į Steigiamąjį Seimą.

„Pateikiamas laikinosios valdžios darbo planas, pritaikintas tik šios dienos neatidėtiniems reikalavimams“, – baigdamas pabrėžė A. Voldemaras. Dar jis teigė: „Darom pirmąjį žingsnį, neturėdami jokio pritarimo. Iš čia neišvengtina programos žymė tūlas abstraktumas. Darbas, kurį mes jau pradėjom, duos nurodymų, kas ir kaip reikia daryti, kad nuvedus mūsų tėvynę laisvėn, gerovėn.“ Ministras Pirmininkas pripažino, kad jo vadovaujamos vyriausybės darbo rezultatai priklausys nuo to, kaip seksis tvarkytis su įvairiomis aplinkybėmis, kurios nuo vyriausybės nepriklauso.

Pirmoji Lietuvos vyriausybė ėmėsi kurti Lietuvos valstybės valdymo pamatus: buvo steigiamos ministerijos (pavyzdžiui, Dok. 1, 6) ir kitos įstaigos (štai 1918 m. lapkričio 16 d. M. Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įsteigiama Lietuvos pašto valdyba), vietos valdžios komitetai ir valdžios komisarų institucija, rūpinamasi milicijos apginklavimu (Dok. 9, 18), maisto ištekliais (Dok. 15), Jurgio Matulaičio paskyrimu Vilniaus vyskupu, siejant šį įvykį ir su Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, pripažinimu (Dok. 5, 11); delegacijos prie Paryžiaus taikos konferencijos (Dok. 4) ir atstovybės Berlyne finansavimu (Dok. 10).

1918 m. lapkričio 20 d. J. Šaulys paskiriamas nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Vokietijoje bei įpareigojamas įsteigti Lietuvos atstovybes Didžiojoje Britanijoje, JAV, Prancūzijoje ir Šveicarijoje. Mezgami dvišaliai santykiai su Latvija (Dok. 8) ir Didžiąja Britanija (Dok. 22). Švedijai pripažinus Lietuvą de facto, gruodžio 18 d. Stokholme pradeda veikti Lietuvių spaudos biuras (1919 m. sausio 12 d. Lietuvos atstovu Švedijoje buvo patvirtintas Jonas Aukštuolis).

Deja, nors besikuriančios Lietuvos valdžios viršūnėse buvo galima tikėtis tam tikro stabilumo, reikia pasakyti, kad provincijoje padėtis klostėsi nepalankiai. Apie tai liudija teisingumo ministro P. Leono pranešimas, perskaitytas 1918 m. lapkričio 26 d. Ministrų Kabineto posėdyje. Remdamasis savo turimais duomenimis, P. Leonas nurodo, kad Alytuje, Punioje, Nemajūnuose ir Varėnoje vokiečiai pradėjo pardavinėti dvarų sandėlių javus ir gyvulius, dėl to Lietuvos piliečius apėmė kažin koks revoliucijos ūpas – žmonės susirinkę reikalavo, kad rekvizuoti daiktai nebūtų pardavinėjami, kai kur atėmė iš kareivių ginklus, bet niekur nė vieno kareivio arba žandaro nenužudė, nesužeidė, jų nemušė.

Vokiečių okupacinės valdžios valdininkai, keliose vietose susitelkę į didesnius būrius, ėmė bausti žmones už tokius darbus – prasidėjo baudžiamosios ekspedicijos, tardymai ir karo teismai, kai kur nuteistiesiems netgi įvykdyti mirties nuosprendžiai, nors nuo lapkričio 15 d. Lietuvoje buvo oficialiai įvesta civilinė valdžia (Dok. 6). Ministrų Kabinetas nutarė dėl šių įvykių įteikti notą Vokietijos kancleriui. Reikalauta nusikaltusius vokiečių žandarus ir kitus valdininkus patraukti atsakomybėn arba bent pašalinti iš pareigų.

Vos tik užsimezgusiam Lietuvos valstybingumui iškilo mirtinas pavojus, nes taikos nubuvo ir kaimyninėse šalyse. 1918 m. Vokietijoje per Lapkričio revoliuciją nuvertus kaizerį prasidėjo neramumai ir Lietuvoje dislokuotuose vokiečių daliniuose. Juose itin didelę įtaką turėjo revoliucijos šalininkai – vadinamieji spartakininkai. Tuo metu aktyvių veiksmų ėmėsi ir Sovietų Rusija, kuri anuliavo Bresto taiką ir paragino Lietuvos, Latvijos bei Estijos komunistų partijas skubiai skelbti atitinkamų sovietinių respublikų įkūrimą. Vietiniams šių šalių bolševikams į pagalbą žygiavo iš Maskvos pasiųsta Raudonoji armija. Specialiai suformuotos Sovietų Rusijos Vakarų armijos divizijos gruodžio 7 d. pajudėjo į vakarus paskui traukiančius namo vokiečių dalinius. Gruodžio 8 d. Vilniuje buvo nominaliai sudaryta Vinco Kapsuko vadovaujama Lietuvos laikinoji revoliucinė vyriausybė.

Lietuvai iškilo didelė grėsmė – lietuviai negalėjo stoti į ginkluotą kovą dėl Nepriklausomybės, nes… dar neturėjo savo karinių dalinių. A. Voldemaras skeptiškai vertino būtinybę kurti kariuomenę. Savo programinėje kalboje jis pabrėžė, kad nė viena iš Lietuvos kaimynių neturi pagrindo pulti Lietuvos. Deja, greitai paaiškėjo, kad yra ne visai taip, kaip manė A. Voldemaras, todėl Laikinoji vyriausybė 1918 m. lapkričio 23 d. paskelbė pirmąjį savo įsakymą, kuriame nurodoma suformuoti Lietuvos kariuomenės 1-ąjį pulką. Planuota, kad jį sudarys iki 30 tūkstančių karių, sutelktų į vieną lietuvių diviziją, vieną gudų brigadą ir raitosios kariuomenės dalinius – kavaleriją.

Jau 1918 m. lapkričio 28 d. uždarame LVT posėdyje Ministras Pirmininkas A. Voldemaras pranešė, kad iškilęs didelis bolševikų intervencijos pavojus. Nurodyta, kad bolševikai tikriausiai žygiuos į Vilnių paskui iš jo besitraukiančius demoralizuotus vokiečių kariuomenės dalinius. A. Voldemaras tikėjosi pasitelkti į pagalbą vokiečių savanorius, nes susisiekti su Antantės šalimis nepavyko. Lietuvoje dar tik „yra padėtas pamatas pirmam Lietuvos pulkui“ ir „pradžia padaryta“. Lietuvių milicija turėjo susiorganizuoti dar tik po kelių savaičių. „Apie tai, kas daroma, bus pranešama Tarybai, kiek jos apie tai bus norima žinoti. Tiek tegalima apie tai pranešti, atmetus [karinio] štabo neskelbtinas žinias“, – taip A. Voldemaras baigė savo nelabai įtikinamą kalbą apie vyriausybės darbus organizuojant šalies gynybą.

Daugelis Lietuvos politikų suprato, kad, įvertinus priešo karinę galią, Lietuva viena pati neapsigins. Tačiau matėsi ir vyriausybės bejėgiškumo prieš agresiją priežastys: Krašto apsaugos komisija nerodžiusi aktyvumo, mažai ką nuveikusi. Pradėjus dirbti vyriausybei, ši komisija perdavusi savo darbus „Karo (turėtų būti Krašto apsaugos – aut. past.) ministerijai“ ir… darbas tarytum sustojęs. Kaip teigiama LVT posėdžių protokoluose, provincijoje žmonės apie krašto gynybą net nebuvo informuojami, vykdoma veikla – netikusi, pakviesti į krašto apsaugą žmonės nemoką lietuvių kalbos ir reikalaują raštinėse vartoti rusų kalbą. Jie į svarbius postus akivaizdžiai proteguoją nelietuvius kariškius. Aviacija kuriama tarsi specialiai tik rusakalbiams.

Lietuviai karininkai ėmė reikšti nepasitenkinimą vadovybe. Tarybos narys A. Stulginskis ryžtingai pasiūlė į karinę vadovybę priimti daugiau civilių asmenų ir neskirti į svarbius postus rusų karininkų. Savo kalboje LVT A. Stulginskis tiksliai išpranašavo, kad Vilniuje susitelkę lenkų legionieriai, kurių mieste yra tikrai daug, vieną gražią dieną nuginkluos vokiečių karius, nenorinčius ginti Vilniaus: „Miliciją reikėjo anksčiau sudaryti. Reikėjo kreiptis į žmones, žmonių nuotaikos geros, praleista niekais daug laiko.“

„Iš kur p. Stulginskis gavo tas žinias, – tai išmislas! Ant visų paskyrimų aš pasirašau. Iš kur tos žinios?“ – supykęs už tokią A. Stulginskio kritiką, piktai klausė A. Voldemaras. Tačiau teisindamasis jis aiškino LVT, kad vieninteliai žinių apie realią padėtį šaltiniai tegalį būti tik… jo įsakymai. Deja, lietuvių padėtis išties buvo nekokia – tai matyti ir iš paties pirmojo Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro A. Voldemaro kalbos, kurioje jis pabrėžė, kad kariuomenėje vien su lietuvių kalba neišsiversi; kad, trūkstant lietuvių, į krašto apsaugą su jo žinia imami baltarusiai, žydai ir Rytprūsių lietuviai.

Nepaisant Ministro Pirmininko raminimų, padėtis organizuojant krašto apsaugą nepagerėjo. 1918 m. gruodžio 2 d. LVT posėdyje vyriausybę už neveiklumą gynybos srityje, nesuderintus Krašto apsaugos ministerijos ir gen. Kiprijano Kondratovičiaus veiksmus kritikavo V. V. Čarneckis. O A. Stulginskis pateikė A. Voldemarui konkrečius faktus: visas Krašto apsaugos ministerijos Inžinerinis skyrius ir intendantūra yra rusų rankose, o tie rusai – nepatikimi.

Dar A. Stulginskis nurodė, jog nėra jokių garantijų, kad vokiečiai apgins Vilnių nuo lenkų – vokiečiai nenusiteikę kariauti ir nusileidžia tiems, kurių bijo. „Kaip mes galime sudaryti valstybinę armiją, jei dalis Lietuvos piliečių žiūri į Varšuvą, o kita dalis į Maskvą. Reikia organizuoti tautinę armiją. Mums nereikia organizuoti didelių pulkų, mums reikia organizuoti mažus karininkų būrius“, – tokiais žodžiais savo kalbą baigė A. Stulginskis.

Nepalankių aplinkybių verčiamas ir siekdamas prie Lietuvos prijungti buvusią Gardino guberniją (Dok. 4), A. Voldemaras bandė paimti visą krašto valdymą į savo rankas. Jis ketino atsisakyti monoetninio (lietuvių) monopolio, pasisakė už gudų (baltarusių) ir lenkų kalbų mišiniu kalbančių gyventojų integraciją ir kvietė į Lietuvos kariuomenę rusakalbius ir baltarusių karininkus, o užsienio politikoje pasisakė už Lietuvos neutralumą. Tikintis susitarti su šalies gyventojais polonofilais (jų dauguma, žinoma, buvo lenkakalbiai), pirmojoje Lietuvos Laikinojoje Konstitucijoje netgi buvo įtvirtintas privačios nuosavybės neliečiamumas.

Tartasi su baltarusių ir žydų veikėjais, tačiau atgimusios Lenkijos įtaka augo, o, susilpnėjus Rusijai ir Vokietijai, regione nebeliko nė vienos valstybės, kuri galėtų sustabdyti lenkų ekspansiją. Pačių lietuvių ginkluotosios pajėgos buvo visai silpnos. Lenkams nusitaikius panaikinti LVT ir jos kuriamas Lietuvos Valstybės institucijas, jokios derybos su lenkais nevyko. Lietuva išlikti galėjo tik šalyje tęsiant LVT pradėtus darbus. Kadangi vokiečiai lietuvių prašymų nebepalaikė, nepaprastai svarbūs Lietuvai tapo kontaktai su Antante, taigi buvo pradėta megzti ryšius su didžiosiomis Vakarų valstybėmis.

Apskritai 1918 m. pabaigoje situacija Lietuvoje buvo tokia: šalyje dar tebebuvo vokiečių kariuomenės daliniai, prie Lietuvos artinosi bolševikai, o vyriausybė toliau palaikė santykius su Vokietija, bet vis labiau orientavosi į Antantės valstybes, su kuriomis santykiai klostėsi vangokai, nes Vakarai negalėjo išspręsti vadinamojo „rusų klausimo“. Iškart nutraukti ryšių su Vokietija buvo neįmanoma – iš vokiečių palaipsniui reikėjo perimti šalies valdymą, be to, buvo reikalinga ir vokiečių dalinių parama kovojant su bolševikais. Tačiau užmegzti ryšius su Antante bandyta nuolat – tai svarstyta vyriausybės posėdžiuose, organizuotos specialios misijos.

1918 m. gruodžio pradžioje A. Stulginskis, kaip Lietuvos delegacijos vadovas, buvo pasiųstas į Liepoją užmegzti ryšių su čia atplaukusiu Didžiosios Britanijos laivynu. Gruodžio 9 d. jis grįžo į Kauną ir Ministrui Pirmininkui A. Voldemarui pateikė savo kelionės ataskaitą; apie ją kalbėjo ir Ministrų Kabineto posėdyje (Dok. 14). Savo ataskaitoje A. Stulginskis rašė: „Atvažiavusioji į Liepoją Lietuvos valdžios delegacija rado anglų laivyną išvažiavusį Revelio linkme, taigi savo užduotį pasiekti negalėjo, bet delegacijai pavyko iš tam tikrų šaltinių (iš miesto galvos Berzensch) patirti žinių apie atsilankiusį laivyną“.

Nutarta pasiųsti į Liepoją dar vieną delegaciją. A. Voldemaras jos vadovu paskyrė Petrą Leoną (protokolo originale jis įvardijamas Leonavičiumi). Šiam į Liepoją pavyko atvykti gruodžio 12 dieną. Tuo metu Liepojos uoste stovėjo Didžiosios Britanijos eskadra, kurios vadas admirolas norėjo pasimatyti su Lietuvos atstovais, bet vokiečiai susitikti neleido. Gruodžio 19 d. P. Leonas vėl buvo atvykęs, bet ir šį kartą vokiečiai sutrukdė pasimatyti su admirolu.

Gruodžio 23 d. lietuvių atstovą priėmė laivo kapitonas, kuris nepranešė, kad admirolas yra atvykęs. P. Leonas kapitonui įteikė raštą, kuriame buvo nurodyta, kokią grėsmę Lietuvai kelia bolševikai. Latviams anglai jau buvo davę kulkosvaidžių, mokė šaudyti, nors ir neketino Liepojoje išlaipinti desanto. „Apie mūsų kraštą anglai nieko nežino, – teigė P. Leonas. – Kai buvo jų paprašyta ginklų ir amunicijos, laivo kapitonas paaiškino, kad jie be Londono žinios nieko duoti negali, ir patarė tais reikalais kreiptis į Londoną“ (Dok. 22).

Taigi iš Antantės realios pagalbos ar net pažadų padėti nesulaukta; nors svajota ir apie galimybę išlikti tampant Didžiosios Britanijos protektoratu.

Protokolai liudija, kaip sunku buvo išlaikyti Vilnių, kuriame susidarė net kelios valdžios (Dok. 15, 19). Pirmiausia valdžią Vilniuje rengėsi paimti bolševikai. Dar 1918 m. gruodžio 10 d. jie sudarė vadovaujamąjį organą – karinį-revoliucinį komitetą, kuris rengėsi ginkluotam sukilimui, organizavo kovines draugoves, ieškojo būdų gauti ginklų. Pradėtos kurti ir darbininkų tarybos. Valdžių mieste gausėjo – gruodžio 15 d. miesto salėje darbą pradėjo Vilniaus darbininkų atstovų taryba. Jos pirmininku buvo išrinktas Pranas Eidukevičius.

Taryba pasiskelbė imanti valdžią į savo rankas, o gruodžio 16 d. paskelbė visuotinį streiką. Sustojo fabrikai ir dirbtuvės, užsidarė krautuvės, nedirbo geležinkelininkai. Streikininkai surengė eitynes Šv. Jurgio prospektu. Vokiečių okupacinei valdžiai buvo kelti ne tik ekonominiai, bet ir politiniai reikalavimai. Gruodžio 18 d. Vilniaus darbininkų atstovų tarybos prezidiumas kreipėsi į vietinę vokiečių kareivių tarybą, pranešdamas, kad jis esąs vienintelė įgaliota Vilniaus valdžia ir jo įsakymai privalomi visiems miesto gyventojams.

Tuo metu prie Vilniaus susitelkė apie tūkstantį gerai ginkluotų lenkų legionierių. Pasitraukus vokiečiams jie rengėsi užimti Vilnių ir prijungti jį prie Lenkijos. Taigi mieste susidarė net kelios valdžios, ir kiekviena jų siekė savų tikslų, be to, visos jos buvo gana priešiškos viena kitai.
Esant tokiai padėčiai LVT sunerimo, o 1918 m. gruodžio pabaigoje įvyko dramatiškų pokyčių. Gruodžio 19 d. iš Rusijos grįžo advokatas M. Sleževičius. Kitą dieną jis susitiko su LVT nariais. Stasys Šilingas jam pranešė, kad Vilniuje lietuvių valdžiai nebegalima pasilikti. Į šalį plūsta bolševikų kariuomenė, o lietuviai neturi karinių pajėgų. Dar St. Šilingas teigė, jog tam, kad nepakriktų valdžios viršūnės, vyriausybę reikia perkelti į nepavojingą vietą. M. Sleževičius jį nuramino: bolševikai ateisiantys ne anksčiau kaip po dešimties dienų, juos įmanoma sustabdyti ir nedidelėmis pajėgomis, o Vilniaus be kovos atiduoti negalima18.

Tarybos pirmininkas A. Smetona priėmė M. Sleževičių stovėdamas su laikrodžiu rankoje. Jis skubėjo, nes iki išvykimo į Vokietiją jam buvo likusios tik 12 valandų. A. Smetona pareiškė, kad suprantąs pasipriešinimo svarbą, tačiau vadovybė turi pasitraukti į užsienį. Atrodo, kad A. Smetona ir St. Šilingas buvo pirmieji, kurie M. Sleževičiui pasiūlė įvesti diktatoriaus valdžią. Didelei M. Sleževičiaus nuostabai, visi tą dieną jo sutikti asmenys buvo nusistatę prieš LVT, kiekvienas perspėjo jį nesusidėti su Taryba. Tad M. Sleževičiui tai buvo lyg kibiras šalto vandens.

1918 m. gruodžio 20 d. į užsienį užsitikrinti paskolos (iš Vokietijos) ir tarptautinio pripažinimo (iš Šveicarijos ir Prancūzijos) išvyko LVT pirmininkas A. Smetona, Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras bei trečias pagal svarbą valstybės pareigūnas – finansų, prekybos ir pramonės ministras M. Yčas. Lietuva liko be vadovybės, be pirmųjų šalies asmenų. Susiklosčius tokioms aplinkybėms sumanyta laikinai paaukoti ir demokratiją.

Gruodžio 22–23 d. LVT vicepirmininkas St. Šilingas iš beviltiškumo pasiskelbė diktatoriumi. Į rūmus prie Lukiškių aikštės sukvietęs lietuvius karininkus ir – kas jam nebūdinga – pasakęs trumpą kalbą, jis pakvietė imtis darbo, nes tėvynė pavojuje. Tačiau ilgaplaukis ir itin mažo ūgio St. Šilingas karininkams nė kiek neatrodė panašus į diktatorių, tad dalis jų susierzino ir pradėjo skanduoti „Šalin diktatorių!“.

Laimei, šalyje buvo likę į užsienį išvykusių atsakingų asmenų pavaduotojai. Vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas, viceministras Jurgis Alekna, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras Juozas Tūbelis, švietimo viceministras Mykolas Biržiška, finansų viceministras Liudas Noreika, susisiekimo ministro pareigas einantis Jonas Šimoliūnas, LVT sekretorius Jokūbas Šernas ir narys Jonas Vileišis susirinko tartis, ką gi daryti? Posėdžiui pirmininkavo teisingumo ministras P. Leonas, mat prieš tris dienas A. Voldemaras jam buvo pavedęs „visuose atsitikimuose, kada jis pats dėl kai kurių priežasčių negali pirmininkauti Ministrų Tarybos posėdyje“, jį pavaduoti (Dok. 17). Svarstytas stiprios valdžios – savotiškos diktatūros, direktoriumo ar dar kitokios – sudarymo klausimas.

Iš tų dienų posėdžių protokolų (Dok. 19, 20, 21, 22) aišku, kad, šalyje susiklosčius kritinei situacijai, pasitarimų dalyviai ieškojo tvirtos rankos, kuri galėtų imtis darbo, mobilizuotų visas jėgas. Vis dėlto LVT vicepirmininkas St. Šilingas, pats būdamas teisininkas, suprato, kad įvedus diktatūrą nutrūks Laikinosios Konstitucijos tęstinumas (joje nebuvo numatytas tokios valdymo formos įvedimas).

Okupacinės vokiečių valdžios atstovai tą diktatūrą galėtų ignoruoti arba net visai nutraukti santykius su lietuviais. Todėl valdžia turėtų atitekti vyriausiajam karo vadui, nes tokia galimybė buvo numatyta ir Laikinojoje Konstitucijoje. Kandidatu į vyriausiojo karo vado postą St. Šilingas pasiūlė M. Sleževičių. St. Šilingo nuomone, M. Sleževičius turėtų būti ne tik vyriausiuoju karo vadu, bet ir Ministrų Kabineto pirmininku. Teigta, jog, A. Voldemarui išvykus į užsienį ir P. Leonui atsisakius pirmininkauti Kabineto posėdžiams, naujai paskirtas vyriausiasis karo vadas M. Sleževičius turėtų valdyti kraštą.

Nuomonių skirtumai taip pat darė savo. Diskutuojama buvo ilgai. Gruodžio 20 d. vakarą Lietuvos ūkininko redakcijos patalpose įvyko socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) Centro komiteto posėdis. Visi kaip vienas pasisakė už tai, kad į valdžią būtų pakviesti nauji žmonės. M. Sleževičius vis atsisakinėjo sudaryti vyriausybę, aiškino trejus metus nebuvęs Lietuvoje, nežinąs naujų sąlygų, nejaučiąs krašto nuotaikų, esąs jaunas ir niekam nežinomas. Tačiau LSLDP CK nutarė, jog M. Sleževičius privalo diktatoriaus teisėmis užimti šalies vadovo postą, o LVT apskritai turėtų būti paleista.

LSLDP CK nariai teigė, kad tokios Tarybos šalies žmonės nekenčia (buvo primintos keturios vokiečiams pažadėtos konvencijos, Wilhelmo Karlo von Uracho istorija, nesipriešinimas vokiečiams). M. Sleževičius tokioms nuotaikoms nepritarė. Jis manė, kad paleisti LVT būtų netaktiška politiškai, ypač to nereikėtų daryti užsienio politikos sumetimais – kitose šalyse LVT jau buvo žinoma kaip Lietuvos valdžios institucija. Tik po ilgų diskusijų buvo pritarta M. Sleževičiaus nuomonei.

Įvesti diktatūrą irgi nebuvo lengva. Po kitą dieną įvykusio pokalbio su lietuviais karininkais M. Sleževičius suprato, jog siekis įvesti diktatūrą negali būti įgyvendintas, nes Vilniuje visai nėra lietuvių karinių pajėgų. 1918 m. gruodžio 23 d. posėdyje, kuriam pirmininkavo „vyriausias[is] karo vadas Mykolas Sleževičius“, dalyvavo LVT vicepirmininkas St. Šilingas, sekretorius J. Šernas, J. Tūbelis, L. Noreika, V. Stašinskas, P. Leonas, J. Alekna, J. Šimoliūnas. Bandyta rasti būdą sudaryti savo ginkluotąsias pajėgas. J. Šimoliūnas siūlė samdyti vokiečių kareivius, J. Tūbelis – vokiečių savanorius, o L. Noreika – atsišaukimu kreiptis į Mažosios Lietuvos karius, kad šie stotų į Lietuvos kariuomenę.

P. Leonas pasiūlė prašyti Vilniaus žydų finansinės pagalbos (Dok. 21). Revoliucinių nuotaikų apimti vokiečių kariai buvo per daug pavojingi, nes neretai jie vienijosi su bolševikais, todėl nutarta į krašto apsaugą samdyti tik savanorius vokiečius, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju – atsižvelgti į aplinkybes. Posėdyje taip pat nutarta siųsti karinius instruktorius į Suvalkiją – čia jie turėjo telkti lietuvių karinius dalinius. Kadangi apginti Vilnių buvo neįmanoma, nutarta iš miesto evakuoti visas Lietuvos valdžios įstaigas su jų tarnautojais.

Gruodžio 25 d. Ministrų Kabineto posėdyje dalyvavo St. Šilingas, J. Šernas, senojo Kabineto nariai ir M. Sleževičius. Svarstyta sudaryti naują Ministrų Kabinetą. M. Sleževičius pasiūlė maitinimo ministre skirti Feliciją Bortkevičienę, o finansų viceministru – A. Stulginskį (išvykęs M. Yčas turėjo likti ministru). „Pažangos“ atstovas J. Šernas netikėtai pareiškė, jog A. Stulginskis neturi jokių organizacinių gabumų ir su juo niekas nesutiks dirbti.

J. Vileišis pažymėjo, jog pastaruoju metu vis griežtesnius reikalavimus kelia krikščionys demokratai; taigi jis taip pat nesutiko su A. Stulginskio kandidatūra į finansų viceministrus. Atsižvelgdamas į susiklosčiusią sudėtingą situaciją, St. Šilingas siūlė maitinimo ministeriją perduoti LKDP atstovui, o A. Stulginskį vis dėlto paskirti finansų viceministru (Dok. 22).

M. Sleževičius griežtai pareikalavo, kad LVT iki Antrosios24 Valstybės konferencijos sušaukimo į naujojo Kabineto darbą nesikištų. Gresiant pavojui vyriausybė turėjo būti koalicinė, todėl M. Sleževičius krikščionių demokratų neignoravo ir sutiko jų atstovus įtraukti į vyriausybę.

Kaip nurodoma pristatyme, rinkinys skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, tačiau tai ne tik proginė knyga, ji gali tapti parankine kiekvienam istorikui, teisininkui, lituanistui – mokslininkui, dėstytojui ir studentui, mokytojui ir gimnazistui ir visam gausiam, vis didėjančiam Lietuvos istorijos mylėtojų būriui.

Dokumentų rinkinio leidybą parėmė UAB koncerno „MG BALTIC“ įsteigtas Vasario 16-osios fondas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Pirmosios Vyriausybės narių klubas.

Išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018 m.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusija tulžingai reaguoja į Lietuvos sankcijas dėl užpuolimo Kerčėje: be atsako neliksite (47)

Lietuva tapo pirmąja pasaulio valstybe, apsisprendusia dėl Kremliaus agresijos Kerčės sąsiauryje...

Alkoholis turi naują geriausią draugą: gėdą sukelianti liga žudo tyliai (21)

„Ne, ne, man viskas gerai. Dirbu gerai, nepervargstu. Viršininkas geras. Uždirbu daug, tobulas...

NT brokeriai kyla į kovą: šį kartą kainų pasiutpolkės neištvėrė jie patys (77)

NT brokerių kantrybės taurė perpildyta – nauja žinia apie kylančias kainas iš skelbimų...

Karbauskis: slaptame dokumente minimos konkrečios pavardės (690)

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis stoja į premjero Sauliaus Skvernelio pusę, ir...

Naujovė: Vaiko pinigus galės gauti patys vaikai nuo 16 metų (6)

Nuo sausio tėvams sutikus Vaiko pinigus galės gauti 16-mečiai ir vyresni, taip pat nepilnamečiai,...

Britų vyriausybė svyruoja, o išeičių horizonte nėra (27)

Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Theresa May susiduria su didžiausia krize per visą...

Kaune begėdiškai pasidarbavo Grinčas: nusikirto kieme papuoštą eglutę (78)

Orui vis labiau šąlant ir dideliais kąsniais iš dangaus kartas nuo karto iškrentant sniegui,...

Vladimiras Laučius. Išlikimo klausimas: ar rinkimai mums vis dar leidžia rinktis? (137)

Eilinė kova dėl mokesčių ir ateinančių metų biudžeto eilinį kartą sukėlė viešas...

Vyro elgesys su žmona sporto klube sukrėtė lankytoją (31)

Vakare sporto klube, sėdėdamas prie registratūros, išgirdau triukšmą ir greitu žingsniu iš...

Meningokoką išgyvenusi, tačiau pasekmes jaučianti Aurelija: jei ne greita reakcija, viskas galėjo baigtis tragiškai (1)

Iš Jonavos kilusi Aurelija Ivanauskaitė meningokokine infekcija susirgo būdama 18 ir jeigu ne...