aA
Lietuvos knygynuose pasirodė nauja humanitarinių mokslų dr. Algimanto Bučio knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ ( Leidykla „Vaga“, Vilnius, 2018), skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį ( 1253–1263 m.) egzistavusią Lietuvos karalystę.
“Vytautas Didysis Lucko suvažiavime 1429 metais“ (drobė,al., 1934 m.). Dail. Jonas Mackevičius .Svarbiausiu Lucko suvažiavimo klausimu tapo Lietuvos karalystės atnaujinimas suteikiant Vytautui Didžiajam katalikiško karaliaus karūną.Paveikslo viduryje pavaizduotas stovintis Šventosios Romos vokiečių imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, nuo jo dešinėje sėdintis Vytautas su žmona Julijona, kairėje sėdi imperatoriaus žmona Barbora, Lenkijos karalienė Sofija ir Vytauto pusbrolis Lenkijos karalius Jogaila. Paveikslą 1996 m. paskolino Lietuvos Respublikos Prezidentūrai Vytauto Didžiojo karo muziejus

Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo ne tik mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė tiesa“, bet ir Lietuvos istorijos mokslo nediskutuotina dogma.

Atseit, visais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai kniaziai (rus. князья) ir ksienžentai (lenk. księžęta), kurie iki šiolei lietuviškai vadinami vėlyvos kilmės (XVI a. pabaigos) naujadaru kunigaikštis.

Slaviškos kilmės „didžiojo kunigaikščio“ titulas būdavo oficialiai palaikomas ir nuolatos diegiamas, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386–1795), nuo Rusios carų (1795–1918) ir SSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940–1990). Tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausias tabu būdavo taikomas būtent Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema.

Kodėl?

Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis.

Akivaizdu, kad įvairių Lietuvos valdžių administracija ir propaganda dėjo nemažai pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis.

Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą Mindaugas buvęs pirmasis ir paskutinis Lietuvos karalius, o lietuviukų mokytojams lygiai tą patį teigdavo ir tebeteigia Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.

Naujas tyrimas nesusijęs su jokia – patriotine, dogmatine, globalistine ir pan. – retorika. Autorius neperša savo nuomonės, suteikdamas patiems skaitytojams galimybę susipažinti su pirminiais istoriniais šaltiniais ( fontes) ir čia pat juos palyginti su vėlesniųjų laikų istorikų interpretacijomis (historiae).

Be to, visais atvejais neapsiribojama vien Lietuvoje arba apie Lietuvą rašytais tekstais. Stambi knygos apimtis (568 psl.) yra nulemta tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu praplečiant tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant ankstyvųjų viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Būtinybė atkurti ir tikruosius istorinius Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) titulus nėra koks patriotinis įnoris. Žlugus paskutinei mus visokeriopai „globojusiai“ imperijai, kritus „geležinei uždangai“, kuri Lietuvą skyrė nuo Laisvojo pasaulio, mes neretai atsiduriame, švelniai tariant, komiškoje situacijoje, kuomet imame už Lietuvos ribų po senovei vartoti slaviškos kilmės titulus.
Ištrauka iš knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Kalbos atžvilgiu šaltinių masyve (iki XV a.) gausiausias, tačiau anaiptol ne dažniausiai istorikų naudojamas, yra senąja vokiečių kalba (įvairiomis tarmėmis) rašytų tekstų kanonas. Atskira knygos dalis skirta senąja slavų kalba Rusijoje rašytiems metraščiams, kurie buvo ir iki šiolei yra dažniausiai panaudojami Lietuvos istoriografijoje, laikantis sulietuvinto „kniaziaus“ titulo. Ypatingas dėmesys skirtas lotynų kalba rašytiems ir karaliaus (>o?rex) titulą Lietuvos valdovams pritaikiusiems dokumentams, tiesiogiai susijusiems su Romos katalikų Bažnyčios kurijos veikla ir popiežių bulėmis.

Ne vieną tekstą teko ne tik iš naujo versti į lietuvių kalbą, bet ir ne kartą tarpusavyje lyginti ankstesnius, retkarčiais tiesiog klaidinančius šaltinių fragmentų vertimus. Minėti Lietuvos geopolitinės priklausomybės laikotarpiai lėmė, kad lotyniški ir vokiški senovės Lietuvos valdovų titulai (rex, konig, kunic ir pan.) buvo galutinai išstumti iš Lietuvos istorikų veikalų.

Slaviškų XIII–XIV a. titulų analizė parodė, kad Lietuvai buvo automatiškai pritaikyta Rytų slavų valdovų hierarchinė sistema ir titulai, o pati Lietuvos valstybė buvo pavadinta slavišku terminu „Litovsko-ruskoje kniažestvo“ (Lietuvių-rusų kunigaikštystė ir pan.).

Tas buvo padaryta dar oficialioje carinės Rusijos imperijos istoriografijoje, o vėliau pakartotinai įtvirtinta Sovietų Sąjungos istorikų veikaluose, tarp jų – ir lietuvių istorikų knygose bei vadovėliuose.

Būtinybė atkurti ir tikruosius istorinius Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) titulus nėra koks patriotinis įnoris. Žlugus paskutinei mus visokeriopai „globojusiai“ imperijai, kritus „geležinei uždangai“, kuri Lietuvą skyrė nuo Laisvojo pasaulio, mes neretai atsiduriame, švelniai tariant, komiškoje situacijoje, kuomet imame už Lietuvos ribų po senovei vartoti slaviškos kilmės titulus.

Labai aiškiai nusakė suaktualėjusią problemą Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento karininkas Tomas Balkus jau pirmojoje akademinėje diskusijoje (2012 m.) dėl Lietuvos valdovų titulų. „Kol Lietuva nebuvo NATO ir Europos Sąjungos narė, – pabrėžė T. Balkus, – tai mums atrodė, kad kunigaikštis yra labai aukštas įvertinimas mūsų valdovams. Tačiau bendraudami su užsienio šalių partneriais supratome, kad jie mūsų istoriją vertina kitaip. Anglų kalboje didžiojo kunigaikščio titulas nėra lygus karaliui. Mes kunigaikštį suprantame kaip aukščiausią valdovą, o jie – kaip submonarchą“.

Kitaip tarus, Vakarų pasaulio atstovai didįjį kunigaikštį suvokia kaip kitam valdovui pavaldų žemesnio rango pavaldinį. Tuo tarpu daugiaamžė Lietuvos istorija liudija, kad Lietuvos valdovai iki pat XV a. pradžios niekados nebuvo niekam pavaldūs.

Šiandien pats gyvenimas reikalauja atkurti tarptautinį aukščiausių Lietuvos valdovų titulinį paritetą. Vienintelis, knygos autoriaus manymu, klausimas: kada ir kokia politinė valia Lietuvoje įtvirtins vietoje tradicinių slaviškų, istorinius Šiaurės ir Vakarų Europos karališkus titulus, kurie tarptautinio pariteto lygiu atitinka senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusus de facto ir de jure Viduramžių Europos nepriklausomų krikščioniškų ir ikikrikščioniškų karalysčių sistemose?

Knyga parašyta kasdiene kalba, vengiant profesinio literatūrologijos ir istoriografijos žargonų, kurie pasmerkia ne vieną knygą uždaram būviui siaurų specialistų dėmesio rate. Kita vertus, mokslo žmonėms pateikiamas visas jiems įprasto dėstymo arsenalas su istorinių šaltinių citatomis, jų bibliografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu, žodžiu, su visu moksliniu aparatu. Antrasis lengvai paskaitomo dėstymo tikslas, autoriaus manymu, ne mažiau svarbus: siekta daug platesnio skaitytojų rato ir jų supratimo atsisakant atgyvenusio mito, esą lietuviai per visą savo daugiaamžę istoriją nuo seniausių laikų yra turėję tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, o ir tas karaliavo vos vieną dešimtmetį...

Žemiau pateikiamos dvi ištraukos iš naujos A. Bučio knygos.

Knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ viršelis
Knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ viršelis

***

Kaip Lietuvos valdovai pavirto „princais“...

Po Antrojo pasaulinio karo laisvajame pasaulyje atsidūrę lietuviai gana nelauktai susidūrė su tradicinės Lietuvos valdovų terminijos absurdišku suvokimu Vakarų civilizacijos kontekste.

Antai geriausių ketinimų vedami išeivijos lietuviai 1970 m. ėmė leisti anglų kalba šešių tomų „Encyclopedia Lituanica“, atitinkančią analogiškas Encyclopedia Britanica, Encyclopedia Americana, apie Lietuvą ir su ja susijusiomis temomis. Angliškoji enciklopedija buvo kruopščiai parengta pagal garsiąją 37 tomų „Lietuvių enciklopediją“, kuri mūsų išeivijos pastangomis buvo anksčiau išleista JAV (Bostone). Pasak recenzentų, vertimas į anglų kalbą atliktas labai kokybiškai...

Senovės lietuvių valdovai angliškoje enciklopedijoje ne dėl vertėjų kaltės tapo princais, o priešingai – dėl vertėjų tikslaus ir profesionalaus pasaulinės valdovų hierarchijos išmanymo. Mūsų nuolat vartojamas kunigaikštis, taip kaip karalaitis, tėra valdovo sūnus, taigi angliškai – princas.
Ištrauka iš knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Bet štai akibrokštas: angliškoje enciklopedijoje visi viduramžių Lietuvos valdovai pavirto... „princais“!

Keli pavyzdžiai iš daugelio:

VYTENIS (died ca 1315), Grand Prince of Lithuania, 1295–1315, brother of Gediminas who began a famous dynasty of rulers of Lithuania (EL, p. 221).

GEDIMINAS (ca 1275–1341), Grand Prince of Lithuania (1316–1341), successor to his brother Vytenis (EL, p. 287).

ALGIRDAS (Olgerd; ?–1377), Grand Prince of Lithuania, third son of Gediminas and his first significiant successor; ruled from 1345–77(EL, p. 69).

Iš kurgi atsirado tie lietuviški didieji ir mažieji princai? Ir kaip turėtų šiuolaikiniai anglų kalbos vartotojai suvokti šiuos visus lietuvių princus?

Akademiniai anglų kalbos žodynai aiškiai ir labai detaliai nusako visas europietiškas prince reikšmes: 1. Suvereno, pirmiausia – monarcho sūnus; 2. Neviešpataujantis monarcho šeimos vyriškis; 3. Mažos teritorijos monarchas, tokios kaip Monako, paprastai vadinamos kunigaikštyste (principality), kuri tuo pačiu metu būdavo pavaldi imperatoriui arba karaliui; 4.Didikas (nobleman), dažniausiai paveldėjęs feodalinį socialinį bei politinį statusą, istoriškai – aristokratas, įvairiai vadinamas įvairiose šalyse – peer (Anglijoje), prinz (Vokietijoje), principe (Italijoje), szlachcic (Lenkijoje), bajoras (Lietuvoje) ir t. t. Žinoma, teikiamos ir dar naujesnės, dažnai grynai komplimentinės reikšmės: įžymus savo srities atstovas (a merchant prince – „stambus pirklys“) ir kt. (Collins Dictionary 1980: 1162) Savo ruožtu, panašiai kaip princas, moteriškos giminės atstovė princesė (princess) yra princo žmona arba karaliaus duktė, anūkė.

Istorinis ir net loginis absurdas akivaizdus – atseit, Lietuvą valdė princai, karalių sūnūs, bet, įsivaizduokite, pačių karalių, išskyrus Mindaugą, nebuvo, nes karaliai Lietuvoje neegzistavo!
Ištrauka iš knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Taigi senovės lietuvių valdovai angliškoje enciklopedijoje ne dėl vertėjų kaltės tapo princais, o priešingai – dėl vertėjų tikslaus ir profesionalaus pasaulinės valdovų hierarchijos išmanymo. Mūsų nuolat vartojamas kunigaikštis, taip kaip karalaitis, tėra valdovo sūnus, taigi angliškai – princas. Viskas pagal tarptautinės titulatūros normas. Mes dar išsiaiškinsime, kas tas kunigaikštis ir kada atsirado Lietuvos didžiosios kunigaikštystės terminas, bet kol kas konstatuokim tikslaus vertimo konkretų padarinį: anglakalbiam skaitytojui teigiama, esą Lietuvą valdė vienokie ar kitokie princai...

Istorinis ir net loginis absurdas akivaizdus – atseit, Lietuvą valdė princai, karalių sūnūs, bet, įsivaizduokite, pačių karalių, išskyrus Mindaugą, nebuvo, nes karaliai Lietuvoje neegzistavo!

Kas gi dovanodavo Lietuvai princus be karališkųjų tėvų?

Šventoji Dvasia negalėjo, nes Lietuva anuomet buvo pagoniškas kraštas…

Akivaizdu, kad „betėvius princus“ Lietuvai padovanojo senovės istorikai, o jų dosnią tradiciją iki šiolei tęsia, kaip matysime, ir šiuolaikiniai istorijos mokslo autoritetai.

Neverta stebėtis, greičiau tenka didžiuotis, kad pasirodžius pirmiesiems „Encyclopedia Lituanica“ tomams, lietuvių išeivijos intelektualai, įvairių mokslo šakų profesionalai netylėjo, kaip buvo priversti tylėti lietuvių istorikai sovietų okupuotoje Lietuvoje. Lietuvių valdovams pavirtus princais, išeivijos spaudoje tais pačiais 1970 m. buvo surengta plati diskusija dėl Lietuvos valdovų titulų ir Lietuvos valstybės statuso bei vietos tarptautinėje titulatūros sistemoje.

Diskusija, be abejo, vyko ne dėl absurdiškos vertimo pasekmės, kai vienvaldis monarchas virsta žemesnio rango dvariškiu, o kur kas svarbesniu, principiniu klausimu: kaip turėtume vadinti senovės Lietuvos valdovus iki Jogailos vedybų su Lenkijos valdove Jadvyga, kuomet Jogaila tapo Lenkijos karaliumi?

Galutinį žodį, atrodo, ketino tarti istorikas Juozas Jakštas (1900–1989), prieškario Lietuvoje apsigynęs analitinę disertaciją „Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus. Istorinė literatūrinė studija“ (išl. 1937, Kaunas). Vienas iš A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ (1936) autorių, pasitraukęs 1944 m. nuo sovietų armijos į Vakarus (vėliau į JAV), rengęs ir redagavęs viduramžių istorijos medžiagą „Lietuvių enciklopedijai“, redagavęs (1971–1982) leidinį „Lietuvių tautos praeitis“, J. Jakštas ilgus metus (1971–1983) buvo Lietuvių istorijos draugijos pirmininkas išeivijoje.

Atsiliepdamas į diskusiją, J. Jakštas paskelbė išeivijos katalikiškame kultūros, literatūros ir politikos mėnraštyje „Aidai“ (leistas nuo 1944 iki 1991 m. užsienyje) savo nuomonę „Prie Lietuvos karalių bylos“. Puikus antikos ir viduramžių istorinio sąlyčio žinovas bendrais bruožais nužymėjo titulų dux bei rex evoliuciją Vakaruose ir padarė principinę išvadą, kuri, mano nuomone, istoriškai išsprendžia Lietuvos karalių bylą.

J. Jakšto žodžiais tariant, dar besikuriančios Romos [imperijos] valdovai turėjo vardą reges [...] Vadinamojo tautų kraustymosi metu , kada į Romos imperiją ėmė brautis germanai, kronikų autoriai jų valdovus taip pat vadino reges. Tad rex buvo Teodorikas, ostgotų vadas; Genzerikas, vandalų vadas; Odoakras, herulių vadas ir kiti. Pirmieji frankų valdovai, pirma pagoniški , nuo V a. vidurio krikščioniški, irgi vadinti reges. Jie davė pradžią Prancūzijos ir iš dalies Vokietijos valstybėms ir jų karaliams – reges. Tie viduramžiški reges, t. y. karaliai, pradžioje neturėjo nieko bendro su bažnytiniu aktu – patepimu šventaisiais aliejais ir vainikavimu, keliant juos į sostą. Bažnytinis aktas buvo aksesorinis dalykas, pradėtas nuo VIII a. vidurio. Dėl visą dvasinį gyvenimą prisunkusios bažnytinės ideologijos tas aktas tvirtai prigijo Vakaruose. Tačiau bažnytinis tų reges pakėlimo aktas nenusmelkė jų pirmykščios reikšmės, ženklinusios savarankius, niekam nepriklausiusius valdovus. Pagoniški Lietuvos valdovai irgi vadinti reges kaip tik ta paskutine prasme (Jakštas 1971).

Išeivijos istorikų darbai buvo uždrausti skaityti ir platinti Maskvos kontroliuojamoje Lietuvoje (1940–1990). Kita vertus, išeivijos istorikų atitolimas nuo Lietuvos ir Rytų Europos archyvų apsunkino tyrimus, dėl ko labiausiai nukentėjo slaviškos kilmės titulų aiškinimai.
Ištrauka iš knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Straipsnio pabaigoje ankstyvųjų viduramžių specialistas dar kartą pabrėžė šią principinę išvadą:

Rex – karaliaus titulas kilo Vakarų pasaulyje ir Bažnyčia jau nuo VIII a. jį pašventino ir lyg sakramentu pavertė. Pakėlimas į karališką sostą pasidarė neginčijama bažnyčios privilegija. Pagoniškų Lietuvos karalių ji, žinoma, nelietė. Jie tituluoti karaliais (reges) pirmykšte, „priešbažnytine“ to žodžio reikšme (Jakštas 1971).

Aiškiau, atrodo, neįmanoma pasakyti: paini „Lietuvos karalių byla“ išspręsta istoriškai, nubrėžus ryškią liniją tarp pirminės „priežbažnytinės“ (ikikrikščioniškos) ir vėlesnės „bažnytinės“ lotyniško titulo rex reikšmės. Paskutinis „vakarietiškas“ taškas Lietuvos karalių byloje, sakytum, padėtas mūsų išeivijoje dar XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje.

Kitas dalykas, kad išeivijos istorikų darbai buvo uždrausti skaityti ir platinti Maskvos kontroliuojamoje Lietuvoje (1940–1990). Kita vertus, išeivijos istorikų atitolimas nuo Lietuvos ir Rytų Europos archyvų apsunkino tyrimus, dėl ko labiausiai nukentėjo slaviškos kilmės titulų aiškinimai. J. Jakštas numatė iš čia kilsiančius sunkumus, nors išeities poziciją nusakė labai taikliai:

Prieš krikštą plačiai vartotas vakarietiškas karaliaus – rex titulas krikščioniškoje Lietuvoje nuo pat pradžių virto magnus (ir supremus) dux – didysis kunigaikštis. Titulas paliko nepajudinamas per 400 metų, t. y. iki valstybės galo 1795 (Jakštas 1971).

Gaila, bet slaviškų kniazių ir ksienžentų, taigi ir kunigaikščių bei didžiųjų kunigaikščių titulų kilmės ir atsiradimo Lietuvoje aiškinimai liko išeivijos istorikų tekstuose gana netikslūs, giliau nepagrįsti nei rusų, nei lenkų istoriniais šaltiniais, sunkiau prieinamais išeivijoje, tad šiuo atžvilgiu mums teks daug ką pradėti, kaip sakoma, ab ovo, nuo pat pradžios.

Išeivijos Lietuvos istoriografija buvo valstybiniais potvarkiais atkirsta nuo Lietuvos ištisą pusšimtį metų, jos kūrėjų pavardes bei veikalus uždrausta minėti ir cituoti, nors ir vengta atvirai juos menkinti ir smerkti... Kelios Lietuvos jaunimo generacijos, įskaitant kelias jaunųjų istorikų kartas, buvo išaugintos ir išmokslintos visiškoje izoliacijoje nuo visaip menkinto ar nutylimo prieškario Lietuvos ir lietuvių išeivijos istorikų įdirbio Vakarų pasaulyje.
Ištrauka iš knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Kita vertus, Lietuvos istorikai pastaraisiais metais nemaža nuveikė plėtodami slaviškų titulų tyrimus. 1971 m. rašęs J. Jakštas apgailestavo dėl neištirtų dalykų:

Kada ir kokiu būdu magnus dux arba Grossfurst vokiškuose šaltiniuose imtas vartoti, negalima susekti. Abu pavadinimai išniro po krikšto ir tvirtai prigijo. Tik gilesnis tyrinėjimas gal galėtų duoti atsakymą (Jakštas 1971).

Šiandien Lietuvoje jau turime gilesnių tyrinėjimų rezultatus, pirmiausia dėl magnus dux titulo atsiradimo ir prigijimo, jei prisiminsime Loretos Skurvydaitės akademines publikacijas, prie kurių mums dar teks ne kartą sugrįžti.

Deja, kaip minėta, išeivijos Lietuvos istoriografija buvo valstybiniais potvarkiais atkirsta nuo Lietuvos ištisą pusšimtį metų, jos kūrėjų pavardes bei veikalus uždrausta minėti ir cituoti, nors ir vengta atvirai juos menkinti ir smerkti... Kelios Lietuvos jaunimo generacijos, įskaitant kelias jaunųjų istorikų kartas, buvo išaugintos ir išmokslintos visiškoje izoliacijoje nuo visaip menkinto ar nutylimo prieškario Lietuvos ir lietuvių išeivijos istorikų įdirbio Vakarų pasaulyje.

Nesunku suprasti, kodėl daugelis Lietuvos istorijos problemų ir „uždraustų temų“ vėl atgijo ir ėmė vis garsiau skambėti tiktai atgavus Lietuvai nepriklausomybę.

---

Pirmasis lietuvių karaliaus krikštas (1009 m.)

Pirmųjų Lietuvos kaimynystėje ir Lietuvoje veikusių krikščionių misionierių hagiografijose turime tikrai sensacingą tradicinės istoriografijos požiūriu pranešimą apie tai, kad savo misijos metu šv. Brunonas Bonifacijus 1009 m pakrikštijo lietuvių karalių Netimerą.

Tai ne vienkartinis pranešimas.

Chronologiškai pirmasis pranešimas apie karalių Netimerą randamas Brunono bendražygio Viperto pasakojime apie Brunono žūtį Rusios ir Lietuvos pasienyje. Manoma, jog savo pranešimą, vadinamąją „Istoriją apie vyskupo Brunono ir jo kapelionų skelbimą Prūsuose ir jų kankinystę“, Vipertas surašė apie 1020 m. Pasakojimo pradžioje autorius pasisako, jog jis pats, Vipertas, lydėjo Brunoną misijinėje kelionėje kartu su kitais keturiais vienuoliais (Tiemicus, Aicus, Hezichus, Apichus, novissime ego Wibertus), tad jo liudijimas yra laikomas autentišku ir patikimu.

Kelias dešimtmečiais vėliau (apie 1040 m.) rašęs viduramžių hagiografijų rašytojas ir teologas Bažnyčios Tėvas Petras Damianis (1007–1072) savo žinomoje šv. Romualdui skirtoje hagiografijoje (Vita S. Romualdi) epizodiškai aprašo ir šv. Brunono misijinę veiklą. Mat šv. Romualdas, reformavęs Benediktinų ordiną, turėjo nemaža garsių mokintinių, ir vienas jų buvo šv. Brunonas Bonifacas. P. Damianis pirmiausia aprašo misionieriaus likimo pasirinkimą, kaip sekimą garsiuoju vokiečių Apaštalu Bonifacu (Wynfried, Wynfreth; apie 672/675–754), kuris atvyko iš Britanijos į Germaniją skleisti krikšto ir buvo ten pagonių nužudytas. Abu autoriai pasakoja, kad savo kelionės metu šv. Brunonas aplankė vietinį karalių ir jį apkrikštijo.

Įnirtingos lyvių, kuršių kovos su krikšto skelbėjais prasidėjo tada, kai misionierius kas kartą atlydėdavo ginkluotos vokiečių kariuomenės būriai ir taikių misijų epocha liko praeityje, užleidusi vietą krikštui kardu ir ugnimi, kai XIII a. visi vietiniai Livonijos gyventojai, nesutikę krikštytis, būdavo išžudomi, o jų žemės atiduodamos atvykėliams vokiečių kolonistams.
Ištrauka iš knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Pasak Viperto, Brunonui liepiant paniekinau visą savo judamą ir nejudamą turtą ir nusekiau paskui jį į pagonių provinciją, kuri vadinama Prūsija [...] Kai tik į [pagonių] tėvoniją ) įžengėme (patriam intravimus), tuoj buvome atvesti pas karalių (statim ante regem).

Iš Viperto žinome ir pagonių karaliaus vardą: išklausęs atvykėlius ir jų maldą, karalius, vardu Netimeras (rex, Nethimer nomine) pasakė: „Mes turime dievus (Nos deos habemus), kuriuos garbiname ir kuriais pasitikime. O tavo žodžiams paklusti nenorime“.Situacija, kaip matome, panaši į šv. Adalberto padėtį pagonių sueigoje, kur misionieriui buvo aiškiai pasakyta, kad „mus ir visą šią karalystę... valdo bendri įstatymai“, ir jokios naujos tikybos čia niekam nereikia. Tiesa, Netimero karalystėje taikūs misionieriai pasitinkami labai taikiai, žmonės nemato juose jokio pavojaus. Kitaip sakant, mes čia matome taikių krikšto misijų aplinką ir atmosferą, kurios nedrumsčia ginkluotų misionieriaus palydovų pasirodymas. Iš Damianio pasakojimo sužinome, jog karalius pradžioje net įtaria misionierių esant išmaldos prašytoją: „Karalius, matydamas jį apsirengus skurdžiais drabužiais, vaikščiojant basomis kojomis, manė, kad šventas vyras toksai ne dėl įžado, o veikiau dėl to, kad turto susirinktų.“

Tai tipiškas taikių krikšto misijų liudijimas, kuris tiesiogiai primena ir pirmuosius lyvių susitikimus su misionieriais Baltijos pajūryje, kuomet pirmasis lyvių apaštalas ir pirmasis vyskupas Meinardas, „krikščionybei platinti gavęs leidimą iš Ploceko ( Polocko) karaliaus (rege) Voldemaro, kuriam pagonys (pagani) lyviai mokėjo duoklę, ir gavęs iš jo dovanų, narsiai ėmėsi dieviško darbo, skelbdamas krikščionybę.(Henrikas Latvis1991: 24).Vietiniai lyviai, labai panašiai, kaip Netimero karalystės gyventojai ir pats Netimeras, pradžioje manė „ir vieni kitus tikino, kad neturtas paskatinęs atvykti pas juos“ pirmuosius vokiečių misionierius (Henrikas Latvis1991: 27).

Įnirtingos lyvių, kuršių kovos su krikšto skelbėjais prasidėjo tada, kai misionierius kas kartą atlydėdavo ginkluotos vokiečių kariuomenės būriai ir taikių misijų epocha liko praeityje, užleidusi vietą krikštui kardu ir ugnimi, kai XIII a. visi vietiniai Livonijos gyventojai, nesutikę krikštytis, būdavo išžudomi, o jų žemės atiduodamos atvykėliams vokiečių kolonistams.

Lietuvos karalių byla išslaptinta
© DELFI / Paulius Garkauskas

Šv. Brunono misijų laikais karalius Netimeras, pasak Daminianio, ne tik mielai stebėjo ir išklausė Brunono laikytas mišias, bet ir pats, įsitikinęs stebuklinga šv. Brunono galia, šiam atlaikius išbandymą ugnimi, nusprendė priimti naują tikybą ir krikštą:

Tada karalius ir kiti, kurie šitame [išbandymo ugnimi] reginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo malonės, karščiausia malda reikalauja krikšto . ir tokiai daugybei gentainių susirinkus krikštytis, taip atsitiko, jog šventas vyras į platų ežerą įbridęs ir vandens prisisėmęs, liaudį pakrikštijo.

Įvykių liudininkas Brunono bendražygis Vipertas, pasakodamas apie masinį krikštą Netimero karalystėje, pateikia net konkretų naujakrikščių skaičių: „Karalius, išvydęs stebuklą, patikėjo dievo galia, ir kartu su trimis šimtais savo vyrų priėmė krikštą (Rex vero hoc videns factum mirabile cum trecentis viris credidit deo velociter, et accepit baptismum penitentiae).

Lietuvių karaliaus Netimero krikštas 1009 metais buvo viena iš tų nepageidaujamų tradicinėje Lietuvos istoriografijos temų, kurių ypač vengė sovietiniai istorikai.
Ištrauka iš knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“


Šv. Brunono įvykdytas 1009 m. masinis krikštas Netimero karalystėje turėjo išskirtinės prasmės bei reikšmės. Juk Brunonas dar 1004 m. buvo popiežiaus Silvestro II įšventintas arkivyskupu misijoms pagonių kraštuose (lot. archiepiscopus gentium), tai yra – misionieriumi be apibrėžtos vyskupijos. Jo misijinė veikla pakrikštijus Lietuvoje pagonių karalių savo reikšme artima mūsų aptarto šv. Anskarijaus veiklai, krikštijant švedų ir danų karalius, tad jis vadinamas Antruoju Prūsų apaštalu (Pirmasis – šv. Adalbertas). Istoriografijoje pabrėžiama, kad XX a. antrojoje pusėje ir Lietuvos Bažnyčioje atkreiptas dėmesys į šventąjį kankinį. Rengdama Romos mišiolą lietuvių kalba (išleistas 1982 m.), Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturginė komisija įrašė šv. Brunoną antruoju Vilniaus arkivyskupijos globėju ir jo minėjimui numatė liepos 12-ąją (Jovaiša Liudas 2009).

Apibendrinant galima pabrėžti naujos, posovietinės kartos lietuvių istoriko A. Bumblausko žodžiais, kad „Netimero krikštas 1009 m. – pirmasis krikštas Lietuvoje“ (Bumblauskas 2007:19)

Be abejo, negalima nepastebėti, kad karaliaus Netimero krikšto tema ilgus dešimtmečius buvo tarsi nustumta į antrąjį planą nuolatinių tarptautinių diskusijų dėl šv. Brunono žūties vietos lokalizacijos. Kita vertus, dera pabrėžti, kad lietuvių karaliaus Netimero krikštas 1009 metais buvo viena iš tų nepageidaujamų tradicinėje Lietuvos istoriografijos temų, kurių ypač vengė sovietiniai istorikai. A. Bumblauskas bene pirmasis atkreipė platesnės visuomenės dėmesį į 1983 m. Mokslų akademijos darbuose paskelbtą Edvardo Gudavičiaus straipsnį Lietuvos vardas XI a.– XII a. I pusės šaltiniuose“ (t. 3[84], p.79–88), „kurio vienoje dalyje (ji vadinasi „Šv. Brunono mirties ciklas“) yra tiek daug informacijos, kad ja remiantis galima daryti labai sensacingų išvadų. Sensacingi ir patys faktai: pirmasis lietuvio vardas, pirmasis krikštas Lietuvoje, pirmoji valstybingumo užuomazga“.

Pasak A.Bumblausko, „pats Gudavičius tuo metu stambesnių išvadų nedarė. Profesorių paklausus, kodėl taip elgėsi, jis atsakė: „Argi tais laikais buvo galima galvoti apie Lietuvos tikros istorijos rašymą?” .Iš tikrųjų ir tokioj istorinėj glūdumoj tuo metu buvo galima prisiverti pirštus. Juk kalbant apie 1009 metus, kaip matysime, išlenda ir didžiojo Rytų kaimyno tema. O apie juos buvo galima kalbėti tiktai arba gerai (J. Žiugžda – apie amžiną lietuvių ir rusų tautų draugystę), arba nieko (nors buvo santykinai nemažai rašoma apie Lietuvos santykius su kaimynais, bet juk taip ir neparašyta nė vieno stambesnio straipsnio apie santykius su Rusija) (Bumblauskas 1993: 9)

Gediminas įžengia į Kijevą ( Entreé de Gedymin a Kiew  - 1321 m. ). Nežinomo autoriaus klasicistinio stiliaus litogafinis piešinys iš lenkų istoriko, kartografo, Vilniaus universiteto auklėtinio Leonardo Chodzkos (Leonard Borejko Chodźko ;1800–1871) leidi
Gediminas įžengia į Kijevą ( Entreé de Gedymin a Kiew - 1321 m. ). Nežinomo autoriaus klasicistinio stiliaus litogafinis piešinys iš lenkų istoriko, kartografo, Vilniaus universiteto auklėtinio Leonardo Chodzkos (Leonard Borejko Chodźko ;1800–1871) leidinio “La Pologne historique, littérature, monumentale et illustrée … redigée par une société de litteratures sous la direction / de Léonard Chodzko” ( Paryžius, 1846).

Anksčiau ar vėliau diskusijų bei patikslinimų, manyčiau, dar susilauksime, tačiau Lietuvos istorikų dauguma turėtų sutikti su problemos tyrėja istorike Inga Leonavičiūte, kuri pateikė ankstesnių tyrimų reziumė:

istoriografijoje, sprendžiant Brunono mirties vietos problemą, šaltinių duomenys buvo traktuojami labai dirbtinai, daugių daugiausia nustatant minimo įvykio geografinį vidurkį. Taip įsivyravo požiūris, 1009 m. Brunono misiją siejantis su jotvingių (prūsų) kraštu. Lietuvių istoriografijoje , iškeliant Kvedlinburgo analų žinutės simbolinę reikšmę (t. y. rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, bet pati misija su Lietuva nesusijusi), inertiškai buvo kartojamas šis vokiečių istorikų teiginys. Brunono misiją ir mirtį nagrinėjusioje istoriografijoje kokybiškai į naują etapą pereitą 1969 m., kada pasirodė lenkų istoriko J. Bieniako straipsnis, kuriame į tris versijas buvo sugrupuoti Brunono mirties ciklo šaltiniai bei pagrįsta mintis, kad visos jos atsirado nepriklausomai viena nuo kitos. Pastebėjęs, kad net ir XIII a. šaltiniai painiojo lietuvius su prūsais, J. Bieniakas priėjo prie išvados, jog Brunonas žuvo Lietuvos ir Rusios pasienyje. Taigi taip pirmą kartą „brunonistikoje“ Brunono mirties ciklo šaltinius bandyta analizuoti kaip vieną visumą. Pratęsdamas J. Bieniako pastebėjimus dėl prūsų painiojimo su lietuviais, E. Gudavičius pagrindė išvadą, kad visi Brunono mirties ciklo šaltiniai kalba apie tą patį įvykį, tačiau ne Lietuvos ir Rusios pasienyje, o Lietuvoje. Tezė, kad misionierius buvo Lietuvoje, leido daug plačiau analizuoti šv. Brunono misiją ir mirtį aprašančius šaltinius. Taigi, E. Gudavičiui prakalbinus šiuos šaltinius Lietuvos kontekste, 1009-ieji iš simbolinės datos tapo Lietuvos istorijos lūžine data (Leonavičiūtė 1999: 19-20).

Kaip bebūtų toliau tikslinamos Brunono žūties aplinkybės ir vieta, mūsų tyrimui tie dalykai esminės reikšmės neturi ir neturės. Mums svarbu reziumuoti, kad arkivyskupas pagonių kraštams Brunonas Bonifacijus savo misijos metu pakrikštijo lietuvių karalių Netimerą kartu su jo keliais šimtais pavaldinių.

Taigi pirmasis lietuvių karalius, priėmęs katalikišką krikštą, buvo būtent XI a. pradžioje gyvenęs Netimeras, o ne XIII a. lietuvių karalius Mindaugas, kurį ilgaamžis istoriografinis mitas pavertė pirmuoju ir vieninteliu lietuvių karaliumi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

VTEK krizė gresia virsti Karbauskio krize: kyla trys dideli klausimai

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ( VTEK ) krizė dėl dalies jos narių galimo spaudimo 2017...

Širinskienė: norime galų gale išsiaiškinti, kas įvyko Seimo pirmininko kabinete (35)

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininkė „valstietė“ Agnė Širinskienė sako,...

Gruževskis: 1000 eurų į rankas – būtinos pajamos lietuviui (146)

Tikras paradoksas – lietuviai ypač nepatenkinti savo darbo užmokesčiu, tačiau darbo keisti dėl...

Ką ir už kiek siūlo lietuviškos mados išpardavime: drabužius iš čia neša glėbiais (4)

Kiek kartų esate burnoję, jog lietuviška mada dėl savo kainos yra prieinama tik daliai šalies...

Vilniaus oro uoste atnaujinta „Duty Free“ zona pranoko lūkesčius: dabar tikrai negėda prieš užsieniečius

Vilniaus oro uostas nuo šiol savo klientus pasitinka atsinaujinęs – trečiadienį oficialiai...

Atamanas „Žalgirio“ pergalę sutalpino į kėlinį, atvykstantis Obradovičius Kaunui skyrė galingą epitetą (7)

„Žalgirio“ trečiadienio vakarą Stambule įveiktos „Anadolu Efes“ komandos vyriausiasis...

Priminė taisyklę, kurią pamiršta vairuotojai: kas rodo, kad jau reikia keisti padangas (6)

Užsitęsusi bobų vasara ir iki trumpų rankovių spalį vis dar leidžiančios išsirengti dienos ne...

Įtaria, kad Ozzy Osbourne‘o neištikybės skandalą organizavo jo paties žmona: Sharon yra tokių triukų karalienė

Kaltinimų, kad Ozzy Osbourne‘as apgaudinėjo Sharon Osbourne su Michelle Pugh ir galbūt dar...

Šis žavus gyvūnas patinka ne visiems: gyvenantys nuošaliau skaičiuoja nuostolius

Turbūt visi gyventojai yra girdėję apie ūdrą. Dalis tų, kurie savo sklypuose turi išsikasę...

Nepatogi tiesa: kodėl mamos miega kartu su vaikais kada to daryti nereikėtų (16)

Gimęs kūdikis įneša daug naujovių į jauną šeimą. Daugelis tėvų dar prieš gimdymą įrengia...