Lietuvos energetikos dilema: trumpalaikis kainų mažėjimas ar nepriklausomybė?

Atkurdama nepriklausomybę Lietuva tarytum pabėgo nuo Rusijos, kurios glėbyje ne savo valia praleido ne vieną dešimtmetį, tačiau rytinio kaimyno įtaka vis dar didžiulė šalies ekonomikoje ir ypač energetikoje. Dėl šios priežasties pastaruoju metu vykstančiomis aršiomis diskusijomis dėl suskystintų dujų terminalo ar atominės elektrinės statybų nėra sprendžiamas vien energetikos klausimas: bandoma iki galo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Vienas dabartinės Vyriausybės veiklos prioritetų nuo darbo pradžios buvo tiesiogiai susijęs su energetika – konstatavus, kad šalis yra iš Rusijos kylančios monopolijos įkaitė, nuspręsta dėti visas pastangas energetinės nepriklausomybės sukūrimui. Tačiau šiuo metu vykstantys svarstymai Seime dėl Gamtinių dujų įstatymo verčia abejoti, ar toks yra visų Lietuvos piliečius atstovauti turinčių parlamentarų tikslas.

Akivaizdu, jog neturėdama alternatyvių šaltinių, Lietuva yra prispausta prie sienos: vienintelis dujų tiekėjas, Rusijos valdžios kontroliuojamas „Gazprom“, pasitelkė savo galią ekonominiams bei politiniams siekiams įgyvendinti, o kylančias grėsmes savo interesams mėgina neutralizuoti neobjektyviu kainų reguliavimu – mūsų šalis už tūkstantį kubinių metrų dujų balandžio mėnesį mokėjo 409 JAV dolerius, kai tuo tarpu kitos, ne tik kaimynės, bet ir gerokai turtingesnės valstybės, tokios kaip Vokietija, išleidžia 10-15 proc. mažiau.

Šioje vietoje galime įžvelgti koreliaciją tarp kainos ir pasirinktos nacionalinės energetikos politikos – Lietuva, panašiai kaip ir SSRS žlugimo laikotarpiu, kitiems lūkuriuojant ėmėsi vėliavnešio vaidmens ir ryžosi įgyvendinti trečiąjį energetikos paketą. Jo esmė – atskirti energijos gamybą ar gavybą nuo tinklų, kurie yra būtini šių žaliavų perdavimui (pvz., dujotiekių). Kaimyninė Latvija paketo, kuris erzina Maskvą, įgyvendinimą atidėjo, todėl šiuo metu už dujas moka mažiau. Ne veltui kalbama, jog Vyriausybei užtektų atsisakyti savo planų, ir po kelių dienų Rusijos dujų kaina žymiai kristų.

Didžiulę įtaką sprendžiant šiuos klausimus turi „Lietuvos dujos“, kurias kontroliuoja trys pagrindiniai akcininkai – rusų „Gazprom“, vokiečių „E.ON Ruhrgas“ ir Lietuvos valstybė. Svarbu, jog du iš jų – „Gazprom“ ir „E.ON“ – kartu sudėjus valdo 76 proc. akcijų, tad Lietuvos, turinčios mažiau nei penktadalį akcijų, įtaka strateginėje įmonėje yra palyginti menka. Dar įdomiau tai, kad „Gazprom“ yra „E.ON“ dalininkė, o tai reiškia, kad vokiečiai yra suinteresuoti didesniu rusiškų dujų tiekėjos pelnu. Todėl de facto Lietuvos dujų sektorius yra visiškai kontroliuojamas Rusijos. Interesų konfliktai perauga ir į teisminius ginčus: Energetikos ministerija neseniai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kaltindama minėtų didžiųjų įmonių deleguotus „Lietuvos dujų“ valdybos narius Lietuvos interesų nepaisymu ir neatstovavimu. „Gazprom“ atsakas: skundas Stokholmo arbitražui.

Turint omenyje energetinių šaltinių svarbą augančiai ekonomikai bei dujų kainų individualiems gyventojams svyravimų įtaką politinei arenai, nesunku suprasti, jog užsienio šalis, valdydama šį energetikos sektorių, gali lengvai manipuliuoti tiek viešąją nuomone, tiek politiniais sprendimais. Todėl „Gazprom“ svarbiausia ne iš Lietuvos gaunamas pelnas, kurio dalis bendrame milžiniškos įmonės biudžete yra palyginti kukli, bet politinės įtakos išsaugojimas.

Šiuo metu Lietuva, išleisdama per 6 metus penkiskart išaugusias 3-4 milijardų litų sumas, dujas perka iš „Gazprom“, o dujotiekiai yra priklausomi nuo „Lietuvos dujų“ valios. Tai, kad ši įmonė nuo 2004 metų realiai yra po „Gazprom“ sparnu, jau minėta.

Europos Sąjunga palaiko situaciją trečiojo paketo įgyvendinimu pakeisti norinčią Lietuvą, o Rusijos susierzinimą galimų permainų atžvilgiu puikiai iliustruoja premjero Vladimiro Putino spaudos konferencija, kurioje jis trečiojo paketo įgyvendinimą vadino neteisėtu bei grasino, kad dėl jo kainos tik kils. Šunys loja, o karavanas eina – paketas buvo įteisintas ir yra galimas pradėti įgyvendinti nuo šių metų kovo mėnesio.
Pagal trečiąjį paketą dujotiekiai turėtų atitekti nepriklausomam nuo „Gazprom“ dariniui, šiuo atveju valstybei, taip išskaidant monopoliją bei sudarant sąlygas „nematomos rinkos rankos“ įtakai: savaiminiam kainų reguliavimuisi dėl pirkėjui egzistuojančių alternatyvų.

Atskyrus dujotiekius nuo „Gazprom“ (kuri neliktų nuskriausta ir gautų rinkos kainas atitinkančią kompensaciją), būtų sudaromos sąlygos realiai veikti 2014 metais Klaipėdoje planuojamam atidaryti suskystintų dujų terminalu. Į jį iš užsienio, pirmiausiai JAV, taip pat kitų šalių, tokių kaip Norvegija, būtų galima gabenti vis didesnę svarbą pasaulyje įgaunančias skalūnų dujas, kurios kaupiasi tam tikrose uolienose. Jų, anot kai kurių mokslininkų, nemaži telkiniai gali būti ir Lietuvoje.

Šiuolaikinės technologijos už Atlanto leido geriau išnaudoti skalūnų dujas, o to rezultatas - akivaizdus: dujos vartotojams yra triskart pigesnės lyginant su ta kaina, kurią lietuviai moka Rusijai. Ekspertai prognozuoja, jog iš Jungtinių Valstijų atgabentų dujų kaina galėtų būti iki trečdalio mažesnė, nei šiuo metu, jau nekalbant apie tai, kad atsirastų konkurencija ir atsivertų alternatyvos.

Suskystintų dujų terminalo vertė žymiai kirstų, jei dujotiekiai ir toliau būtų valdomi ne valstybės, o „Gazprom“, kuri, nesudarydama dirbtinių kliūčių dujų tiekimui iš terminalo, paprasčiausiai pažeistų savo interesus. Žinant epopėja tapusį „Družbos“ naftotiekio „remontą“, tokio altruizmo protrūkio tikėtis naivu.

Be to, nereikia turėti didelių analitinių gabumų tam, kad suprastum, kad šalis nepripažįstanti 50 metų trukusios okupacijos, nėra pati geriausia monopolį turinti partnerė. Dar svarbesnis faktas, kad Rusija ir Lietuva priklauso skirtingoms karinėms ir ekonominėms sąjungoms, tad dvišalis bendradarbiavimas visada yra apsunkinamas interesų netapatumu. Logika elementari – už pigesnes dujas Rusija prašys kažką paaukoti, o be politinės įtakos Lietuva neturi ko pasiūlyti.

Paradoksalu, tačiau Ukraina, kuri pastaraisiais metais yra laikoma prorusiška valstybe, turi savo dujų tiekimo infrastruktūrą. Lietuva tokios privilegijos atsisakė 2004 metais, tačiau atsiradus naujoms galimybėms ir, svarbiausia, jaučiant didelį palaikymą iš ES, pasinaudojimas jomis susiduria su kliūtimis.

Kritikų argumentai aiškūs, bet trumparegiški. Konstatuoti, jog Lietuvos vartotojai moka už dujas per daug, yra lengva, tačiau tiesmukas siūlymas derėtis su „Gazprom“ (arba, kitais žodžiais tariant, nusileisti Maskvai ir pakeisti trečiąjį paketą švelnesniu) – ne išeitis. Problema būtų laikinai išspręsta ir kainos veikiausiai kristų, bet Lietuva tokiu žingsniu pati užsinertų pavadį sau ant kaklo ir taptų nuo Rusijos valios priklausoma marionete. Kada susiklostytų palankios sąlygos vėl siekti energetinės nepriklausomybės, nuspėti neįmanoma.

Svarbu ir tai, kad sumenkinus „Gazprom“, o kartu ir Rusijos pajėgumus Lietuvoje, apribosime šios šalies lobistų įtaką įstatymų leidėjams. Ne paslaptis, kad lobizmas strategiškai svarbiuose sektoriuose plačiai išsikerojęs visame pasaulyje, tačiau kai visus lobistus kontroliuoja vienas šaltinis, grėsmė ypatingai išauga.

Visuomenės nuomonių tyrimuose palaikymo nesulaukiančią Vyriausybę galima pagirti už ryžtą nesivaikyti trumpalaikės naudos bei kryptingai dirbti tam, kad Lietuva nebūtų „surišta“ su viena, ne visuomet draugiška valstybe sprendžiant visų piliečių gyvenimą paliečiančius energetikos klausimus. Tuo metu apie kovą su oligarchais ir monopolijomis akcentuojantiems kai kuriems politikams derėtų dar kartą permąstyti, ar jų siūlymai netarnauja svetimos šalies interesams.