Koks yra visuomenės požiūris ir kokias teises turi homoseksualūs žmonės Lietuvoje?

Savaitės apžvalgoje miegantis apuokas, Pranckiečio ir Karbauskio laiškų karai bei moterų kovos.

Pasikalbėkim šiandien apie LGBT ir viską kas slepiasi po šiomis keturiomis raidėmis. Tai lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs žmonės.

Su kokiomis problemomis Lietuvoje susiduria LGBT bendruomenė. Pirma, politinė problema. Dantės pragare yra atskiras ratas žmonėms, kurie savo politinę karjerą stato ant LGBT heitinimo.

Turėjom Uoką, Šustauską, Buškevičių. Turim konservatorių Dagį, kurį kiti konservatoriai norėtų paslėpti atgal į spintą. Aišku, yra Kristupas Krivickas, kuris vis stato tą politinę karjerą, stato stato, bet niekaip aukščiau pamatų nepakyla.

Bet aišku, ant aukščiausio homofobijos pjedestalo stovi žmogus, kuris save pristato, kaip kovotoją už žmogaus teises. Visi žinome Petrą Gražulį ir jo klasiką „už Lietuvą vyrai“ bei džinsus su užtrauktuku užpakalinėje pusėje. Petras – gyvas įrodymas, kad vienu metu žmogus gali būti ir politiniu p*******u, ir aršiu homofobu.

Situacija gerėja. Prezidentiniuose debatuose tiek Gitanas Nausėda, tiek Ingrida Šimonytė teigė, kad tokia proga tikrai bent jau įsisegtų LGBT vėliavėlę į švarko atlapą.

Vilniaus meras nors ir atsargiai, nors ir susigūžęs, nors ir po to teisinantis žmonai, bet užsuka į gėjų klubą. Laisvės partija, atvirai deklaruoja paramą LGBT ir dabar juos remiantis politikas jau nebepasideda Dagio kryžiaus ant savo politinės karjeros. Seniai karo nebuvo.

Antras dalykas, teisinės problemos.

Kaip viskas sudėliota mūsų teisėje. Pradžiai apie tai, dėl ko daugiausiai laužoma iečių. Dėl santuokų. Šiaip yra labai juokinga, kad tuo metu, kai vis daugiau heteroseksualių porų nemato poreikio tuoktis, vieninteliai LGBT mato santuokoje kažką švento.

Priminkit, kad partnerystės įstatymas, kuris turėtų bent šiek tiek pataisyti situaciją, pažadėtas dar 2001 m. Civiliniame Kodekse.

Beje, su tais pažadėtais dalykais pas mus apskritai problemikė ant problemikės. Tame pačiame Civiliniame Kodekse pažadėta finansinė pagalba lyties keitimo operacijoms. Bet reikia konkretaus įstatymo. Praėjo aštuoniolika metų, žmogus, gimęs tada, jau baigia gimnaziją, renkasi universitetą, išgerti, tiesa, dar negali, bet, ko gero jau balsavo už Šimonytę, o įstatymo nėra.

Net Strasbūre sugebėjom ta tema prašikti bylą. Ir sumokėti nukentėjusiam kiam štukų eurų.

Svarbiausia, įstatymas seniai paruoštas. Dar 2003 metais.

Bet tais pačiais metais tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pareiškė, kad čia pasityčiojimas iš visuomenės, maždaug, yra svarbesnių reikalų nei operacijų norintis pusšimtis transseksualų. Kad ir demografinė situacija. Kaip ji gali pasitaisyti penkiasdešimčiai žmonių sugadinus gyvenimą, Paulauskas nesugebėjo paaiškinti.

Ir čia nėra taip, kad va, dabar jei suteiksim LGBT bendruomenei šitas teises, sumažės heteroseksualių sutuoktinių apsauga. Teisinė apsauga tai nėra košės bliūdas. Čia elementariai vienodai galime apginti visus. Kol kas renkamės to nedaryti.

Apie gėjus ir lesbietes pozityviai kalbėti žiniasklaidoje uždrausta jau nuo 2009 metų. Toks, matot, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymas.

Per dvejus metus pateikti 24 skundai dėl 206 tokių neapykantos kalbos atvejų. Iki teismo nenukeliavo nė vienas. Užtat Strasbūro žmogaus teisių teisme jau guli Pijaus Beizaro byla. Bičas turėjo drąsos įsidėti į savo feisbuko paskyrą fotkę, kur bučiuojasi su savo draugu. Ir sulaukė daugiau nei du tūkstančius laikų ir keliasdešimt grasinimų pakasti, sudeginti, dujomis išnuodyti ir panašiai.

Einam prie trečios problemos grupės – visuomenės.

Pabandykime suprasti žmogų nemėgstantį LGBT. Kuris gal neina, nerėkia, nemėto kiaušinių. Bet jam nefaina. Kažkaip nesmagu. Kodėl? Daugiausiai dėl to, kad su tuo užaugo. O užaugo su ganėtinai juokinga homofobija.

Ne visus, kurie nepalaiko LGBT, galime vadinti homofobais.

Yra žmonių, kuriems nepriimtinas intymaus gyvenimo iškėlimas į viešumą. Nes nesvarbu, kokios žmogaus seksualinės pažiūros, jos neturėtų būti keliamos į viešąjį gyvenimą. Ir tai galima suprasti. Tik tada tokios pačios pozicijos reikėtų laikytis ne tik dėl LGBT, bet ir dėl heteroseksualių žmonių.

Ne visi argumentai yra apmąstyti. Tad pristatome jums geriausius ne iki galo apgalvotus argumentus apie LGBT bendruomenę.

Pirmas. Visi per paradus eina ir mojuoja savo genitalijom. Tačiau Lietuvoje ir Baltijos šalyse tokio polinkio niekada nebuvo ir kažin ar bus.

Antras argumentas. Daug kas neskiria LGBT nuo pedofilų. Kaip sakoma, tegu tie gėjai daro, ką nori, tik prie vaikų nelenda. Šitą dovaną mūsų visuomenėje užturbino violetinė tetutė. Ir nuo to laiko visi turintys griežtą nuomonę apie LGBT, turi dar griežtesnį nesupratimą, kas yra kas. Jei kam įdomu, tai homoseksualai sudaro tik 10% pedofilų.

Kitas mūsų tope – tai gal tegul jie tuokiasi su karvytėm ir šuniukais. Vėlgi, jei kažką gali kartu daryti du vyrai ar dvi moterys, tai nereiškia, kad tai reikia daryti su karvėmis.

Argumentai gal ir neatrodo gudrūs. Bet jie gyvi. Jie skatina visuomenės susiskaldymą. O susiskaldymas veda prie daug grėsmingesnių dalykų. Depresijos, o kartais ir savižudybių. Gali atrodyti, o kas čia tokio vienas kitas juokelis apie LGBT. Bet kai pamatai internete postus „iškrypelių paradas, nukryžiuot visus“, kai kam tai gali būti paskutinis lašas.

Didžiausia LGBT problema Lietuvoje yra nepatikėsit kur – šeimoje. Ten, kur homoseksualūs žmonės turėtų jaustis saugūs ir remiami. Deja. Dauguma tėvų arba atsižada savo vaikų, arba tiesiog apsimeta, kad nieko nevyksta. Ir net tie, kurie šiaip taip susitaiko su padėtimi, vis tiek tyliai prašo, kad į giminės balių sūnus atvyktų be savo draugo, nes ką žmonės pagalvos.

Ir kad situacija keistųsi, žmonės eina. Eina į internetus ir į gatves.

Tamsa nelaimės. Visada laimi šviesa. Nusišypsot yra lengviau ir labiau verta nei rėkti ir rodyt vidurinį pirštą. Todėl šio mėnesio proga visa Laisvės TV linki daugiau tolerancijos, tarpusavio supratimo ir meilės visiems jaunojoje mūsų demokratijoje.