aA
Leidykla „Tyto alba“ pristato humanitarinių mokslų daktaro Tomo Balkelio knygą „Lemtingi metai. Lietuva 1914–1923 m.“, kuri atskleidžia, kaip kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė ir jos visuomenė nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios iki 1923 m., kai pagaliau liovėsi smurtas Lietuvos ir Lenkijos pasienyje.
© DELFI


Autorius apie visa tai pasakoja remdamasis ne tiek politinio elito, kiek įvairių visuomenės grupių – ūkininkų, karo šauktinių, savanorių, šaulių, karo belaisvių ir pabėgėlių – patirtimis ir išgyvenimais. Jis atidžiai stebi, kaip karas pakeitė jų gyvenimus ir kaip jie keitė karo laikotarpiu besiformuojančią visuomenę.

Knygoje atskleidžiami mažiau žinomi, nedaug tyrinėti, prieštaringi ir skausmingi ano meto Lietuvos istorijos epizodai: carinė evakuacija, vokiečių okupacija, revoliucija, bolševikų invazija, teroras prieš civilius gyventojus, nepriklausomybės kovos ir gyventojų mobilizacija.

Autoriaus nuomone, Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykę audringi konfliktai buvo vieni iš svarbiausių veiksnių, formavusių moderniąją lietuvių bei kaimyninių tautų tapatybę ir nepriklausomą valstybingumą, tačiau jų padariniai buvo ilgalaikiai ir nevienareikšmiai.

Vieną iš svarbiausių Lietuvos istorijos laikotarpių nagrinėjančią Tomo Balkelio knygą „Lemtingi metai“ 2018 m. anglų kalba pirmą kartą išleido Oksfordo universiteto leidykla. Knyga skiriama tiek Vakarų, tiek Rytų Europos skaitytojams.

T. Balkelis istorijos doktorantūros studijas 2004 m. baigė Toronto universitete, keliolika metų dirbo Mančesterio, Notingamo, Dublino ir Vilniaus universitetuose. 2015–2016 m. buvo vizituojantis mokslininkas Stanfordo universitete (JAV).

Knyga „Lemtingi metai“
Knyga „Lemtingi metai“
© DELFI

Jo knygos ir straipsniai spausdinami Lietuvos ir užsienio leidyklose bei mokslo žurnaluose. Tomo Balkelio tyrimų akiratyje – nacionalizmo, istorinių mitų, priverstinių migracijų, karo ir paramilitarizmo temos. Pirmoji knyga „The Making of Modern Lithuania“ (Routledge, 2009) skirta ankstyvajai lietuvių tautinio judėjimo istorijai.

Pateikiame knygos ištrauką:

Valstiečių šauktinių kovos dvasia priklausė nuo Lietuvos kariuomenės sėkmės mūšio lauke, centrinės ir vietinės valdžios stiprumo ir žemės pažadų, tačiau savanoriams netrūko patriotizmo ir pilietinio ryžto.

Nors jų buvo gerokai mažiau nei šauktinių, karo metais jiems teko ypatingas vaidmuo kuriant valstybę. Jų motyvacija matyti tarpukariu publikuotuose prisiminimuose, nors nereikia pamiršti, kad jie buvo parašyti jau vėlesnių įvykių šviesoje. Aštuoniolikmetis eilinis Antanas Plečkaitis iš Kukių kaimo (Mažeikių apskritis) savanoriu užsirašė, nes jautėsi „tikras Lietuvos sūnus“. Drauge su keturiais draugais iš kaimyninių kaimų jie surinko apie šimtą kitų savanorių.

Mykolas Matulka iš Paslaičių kaimo (Ukmergės apskritis) užsirašė, nes stoti jį paskatino „mūsų laikinosios valdžios ir kiti atsišaukimai, raginą jaunuomenę ginti tėvynę“.

Kitus paskatino prieš bolševikus nuteikusios patirtys Rusijoje („Aš griežtai buvau pasiryžęs su jais [bolševikais] kovoti iki paskutinio kraujo lašo, nes man visi jų darbai teko pergyventi dar anksčiau Rusijoj.“) ar baimė, kad gali būti pašaukti į svetimą kariuomenę.

Nenuostabu, kad tautiškai mišriose vietovėse į vyrus savo patriotines kampanijas nukreipė ir lietuviai, ir lenkai. Pavyzdžiui, Šėtoje (Ukmergės apskritis) savanoriai stojo į abi kariuomenes. Kartais broliai ar giminaičiai atsidurdavo skirtingose pusėse. Vis dėlto, anot lietuvio savanorio, „nuo gausesnio stojimo į lenkų savanorius atšaldė tai, kad į juos ėmė stoti lenkuoją dvarininkai. Žmonės jais nepasitikėjo, sakydami, kad apgausią, ir gana.“

Taigi, socialinės įtampos, sustiprintos etninių stereotipų, buvo svarbios renkantis, kurioje kariuomenėje tarnauti. Norėjusiems žemės lietuviams valstiečiams lenkų valstybės kūrimo projektas, smarkiai remiamas lenkakalbių dvarininkų, nebuvo patrauklus arba atrodė netgi priešiškas. Lietuvis ūkininkas prisiminė, kaip Vilniuje, gatvėje paklausęs dviejų lenkų kareivių, kur yra Lietuvos kariuomenės šauktinių punktas, buvo išjuoktas: „Jesteś dureń!“ [Kvailys esi!].

Be patriotizmo, ideologinių motyvų ir socialinių įtampų, kita priežastis, skatinusi įsirašyti į kariuomenę, buvo skurdas. Tarp savanorių buvo daug bežemių. Jiems už karo tarnybą siūlė būstą, drabužius, maistą ir 100 markių algą.
Tomas Balkelis

Be patriotizmo, ideologinių motyvų ir socialinių įtampų, kita priežastis, skatinusi įsirašyti į kariuomenę, buvo skurdas. Tarp savanorių buvo daug bežemių. Jiems už karo tarnybą siūlė būstą, drabužius, maistą ir 100 markių algą. Vienas iš jų, aiškindamas, kodėl tapo savanoriu, rašė: „Buvau neturtingas ir neturėjau pinigų bilietui į Kauną išpirkti... Neturėjau tinkamų drabužių, nei baltinių...“ Be to, jų šeimoms kas mėnesį buvo mokama 50 markių. Kartais dėl prasto aprūpinimo savanoriai dezertyruodavo iš pėstininkų ir įsirašydavo į kavaleristus, nes šie buvo geriau aprūpinami. Karo tarnyboje būdavo galimybių ir pasipelnyti. Per fronto liniją vyko masinė nelegali prekyba. Mažo intensyvumo paramilitarinis pasienio karas, kuriame tarp priešų nebuvo aiškių fronto linijų, ir civiliams, ir kariams atvėrė neribotas ekonomines galimybes. Drausmė šlubavo, ir konfiskavę iš civilių nelegalias prekes kariai patys jomis prekiaudavo, o kartais parduodavo net ir kariuomenės turtą.

Pilietinę pareigą jautė ir nemažai Lietuvos pajėgose tarnavusių žydų. Eilinis Icikas Šneideris (gimęs 1890 m.) savanoriu tapo prieš savo tėvo, Didžiojo karo veterano, valią. Savo prisiminimuose Icikas rašė: „Kariuomenėn įstojau niekieno neraginamas... Tėvas man papasakojo daug baisenybių iš kareivių gyvenimo karo metu. Bet tas jo pasakojimas manęs neatgrasė.“ Prieš įstodamas jis aplankė draugą lietuvį ūkininką, kurio du sūnūs jau buvo kariuomenėje. Icikas rašė, jog ši viešnagė tik sustiprino jo ryžtą tapti „tikru kareiviu, pasiryžusiu ginti savo gimtąjį kraštą Lietuvą“.

Vokiečių savanorių atvykimas

Lietuvoje kariavusių vokiečių savanorių mobilizacija turėjo savo dinamiką. Tačiau juos irgi kamavo problemos, iškilusios ir kitoms pokario paramilitarinėms grupuotėms. Mobilizacija pirmiausia pritraukė kaizerio armijos karininkus ir puskarininkius, kurie po karo neturėjo darbo. „10-osios armijos savanorių šaukime“ buvo rašoma: „Draugai! Kas dar negalit iš karo tarnybos pereiti į pilietiškąjį gyvenimą, kas nori dar pasaulio svetimų kraštų pamatyti, kas svetimajame krašte mano savo ateitį kurti, tas turi stoti į 10 armijos savanorius.“

Tačiau šaukimas priviliojo ir jaunuosius vokiečius, neturėjusius karo patirties, bet nusivylusius Vokietijos pralaimėjimu ir ekonominių galimybių trūkumu savo šalyje. Šauktinių punktai buvo atidaryti Berlyne, Dresdene ir kituose miestuose, o freikorpsams vyriausybė žadėjo trijų mėnesių kontraktą bei 30 markių per dieną. Latvijoje jiems taip pat buvo žadama pilietybė ir galimybė įsikurti, o Lietuvoje savo karo grobį jie galėjo parduoti Lietuvos vyriausybei. Tūkstančius savanorių priviliojo noras apsigyventi Baltijos kraštuose, kuriuose jie matė neribotų kolonijinių galimybių erdvę. Daugelis prisitaikymo prie civilių gyvenimo skausmingumą mėgino slopinti rytuose išlaisvindami savo antibolševikines ir kolonijines ambicijas.

Tūkstančius savanorių priviliojo noras apsigyventi Baltijos kraštuose, kuriuose jie matė neribotų kolonijinių galimybių erdvę.
Tomas Balkelis

Lietuvos vyriausybė nuolat ragino Vokietiją nusikratyti savo nepatikimų karinių dalinių, esančių Lietuvoje. Savanoriai buvo skubiai renkami ir siunčiami į Baltijos kraštus, o vokiečių daliniai, užsikrėtę revoliucijos idėjomis, išformuojami ir siunčiami namo. 1919 m. sausio pabaigoje 10-osios armijos likučius pakeitė trys pulkai ir atskiras batalionas, kuriuose tarnavo daugiau nei 4000 savanorių, vadovaujamų generolo Walterio von Eberhardto. Daugelis užsirašė Dresdene ir Leipcige, kur 10-oji armija atidarė savo šauktinių punktus, todėl jie buvo pavadinti saksų batalionais.

Tačiau pirmasis saksų ešelonas, į Kauną atvykęs sausio pradžioje, pasirodė esąs visiškai nepatikimas ir turėjo būti išsiųstas atgal. Vokiečių kapitonas Ralphas von Heygendorffas savanorių atvykimą į Lietuvą prisiminimuose aprašė kaip tikrą iššūkį vokiečių karininkams. Daug saksų savanoriais tapo paprasčiausiai dėl to, kad neturėjo darbo. Jie nekentė karininkų, pasitikėjo tik kareivių tarybomis ir buvo smarkiai paveikti bolševikų ideologijos. Jų prastą kovinę dvasią atspindėjo nuostata, kad savanoriams nereikia jokio karinio pasirengimo. Atvykę jie turguose pardavinėdavo armijos turtą, „jau nuo ryto sėdėdavo troškiose Kauno smuklėse, lošdavo 17 ir 4 ir valkiodavosi su mergomis“. Situacija pagerėjo atvykus labiau motyvuotiems saksams ir prasidėjus kovoms, kurios atsijojo nenorinčius kautis. Drausmę padėjo sustiprinti ir sprendimas 1919 m. kovą išvaikyti Kauno soldatenratą.

Saksai ryžtą kovoti parodė sustabdydami prie Kauno artėjančius bolševikus ir išvaikydami vietines tarybas Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Jie padėjo apginti Lietuvą, 1919 m. vasarį mūšiuose prie Jiezno, Alytaus ir Kaišiadorių–Šėtos, kai karinė situacija buvo ypač sudėtinga. Jų atkaklumas įkvėpė naujai suformuotas lietuvių pajėgas, mūšiuose pradėjusias dalyvauti tik nuo vasario pradžios, bei vietos gyventojus, galų gale pamačiusius, kad bolševikus vis dėlto galima sustabdyti. Stebina tai, kad šis saksų karinis vaidmuo iki šiol menkai pripažįstamas šiuolaikiniuose lietuvių istorikų darbuose.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(14 žmonių įvertino)
4.0714

Top naujienos

Siaubingi radiniai šokiravo turistų mėgiamos salos gyventojus: sunku suvokti (16)

Kipre iki šiol jau rasti penki kūnai, įskaitant dviejų žmonių palaikus lagaminuose, kurie buvo...

Rusijos kariuomenės vado sąlygos NATO dėl Baltijos šalių: arba mūsų pasiūlymas, arba bus blogiau (447)

Mūsų santykiai su JAV ir NATO – žemiausiame lygyje per visą istoriją. Tai pripažinęs...

Grįžęs į tėvynę emigrantas palygino, kaip gyveno Anglijoje ir kaip dabar - Lietuvoje (227)

Puikų darbą užsienyje į šeimos ir gamtos apsuptį iškeitęs Mindaugas Sragauskas grįžo į...

Orai: vasara jau Lietuvoje (2)

Didesniąją šios savaitės dalį mūsų šalies orus lems itin šilto ir drėgno oro masė,...

Per plauką nuo „Eurovizijos“ finalo likęs Jurijus grįžo į Lietuvą: tai sužinojęs kambaryje pradėjau isteriškai juoktis (86)

Nors mūsų šalies atstovui „Eurovizijoje“ šis 64-asis tarptautinis dainų konkursas baigėsi...

Kodėl kai kurie žmonės serga rečiau: priežasčių ieškoti galima prisiminus, kaip motina gimdė (33)

Prieš septynerius metus Lietuvoje buvo pasiektas didžiausias atliekamų cezario operacijų...

Rimvydas Valatka. Kas geriau – Šimonytė ar Nausėda (10 patikros stacijų)? (440)

Pusiaukelė tarp Prezidento rinkimų I ir II turo rami kaip niekada. Du trečdaliai tautos jau...

Tritaškių lietumi pažymėtame trileryje Eurolygos karaliais tapo CSKA (146)

Eurolygos sezonas pasiekė finišo tiesiąją. Įtemptame finale čempionės titulą po trejų metų...

Dėl dviejų žaidėjų ateities ekipoje garantuotas Urbonas: „Žalgiris“ – donoras Eurolygoje, mes – LKL Adomaičio komentaras (5)

Po pralaimėjimo svečiuose atsitiesęs Vilniaus „Rytas“ savo žiūrovų akivaizdoje Utenos...

Šiuolaikiniam žmogui vien išvydus tokius papuošalus būtų negera, bet jais besidabinusios damos savęs žiauriomis nelaikė (9)

Istorija mena nemažai ekstravagantiškų ir net provokuojančių Europos mados vingių, tačiau tai,...