Iki šiol mėginame nusakyti savo būklę lygindami Lietuvą su Vakarų Europos šalimis ir JAV - kuo mes skiriamės politikos ir viešojo gyvenimo brandos bei lygio požiūriais. Jei palyginame save su Rusija ar Baltarusija, su pasitenkinimu konstatuojame, kad Lietuvoje vakarietiško gyvenimo formų ir demokratijos tikrai gerokai daugiau nei ten.
Leonidas Donskis
© LRT
Akis badantis faktas

Kad ir kaip būtų, vis dėlto egzistuoja kažkas, dėl ko mes priversti pripažinti nemalonų, bet akis vis dar badantį faktą, kad esame gerokai arčiau Rusijos nei Vakarų. Tas kažkas yra žmogaus teisės ir viešasis gyvenimas - ne tiek demokratinių procedūrų ar įstatymų požiūriu, kiek giluminio demokratijos veikimo ir viešojo gyvenimo kokybės prasme.

Pastarieji keli metai apnuogino mūsų demokratijos silpnumą ir paviršutiniškumą. Taip, Lietuvoje neabejotinai egzistuoja demokratinis valdymas. Valdžios perdavimo mechanizmas veikia gerai - jis nesutriko net tais atvejais, kai rinkimų rezultatai šokiravo šalies politinį ir kultūrinį elitą. Procedūrinės demokratijos prigijimas Lietuvoje nesukeltų abejonių jokiems demokratinių institucijų veikimo analitikams.

Bet tai ir viskas, kas mus sieja su demokratija. Iki šiol kartojame tezę, kad demokratija neveikia be kai kurių veiksnių, nemaža dalis kurių slypi net ne politinėje santvarkoje ar įstatymuose, o praktikose (pavyzdžiui, kiek laikomasi įstatymų ir ar jie apskritai ką nors reiškia visuomenės gyvenime), pilietinės visuomenės veikimo formose bei kultūroje.

Kaipgi atrodo tie kiti demokratijos komponentai Lietuvoje? Prastai. Iki šiol realiai neegzistuojanti savivalda, perdėm centralizuotas valdymas, visagalė biurokratų kasta, prieš kurią bejėgiais jaučiasi šalies piliečiai ar savosios srities profesionalai.

Sąrašą galima tęsti - silpna visuomenė su tik užsimezgusiais pilietinio sektoriaus daigais, kurių nepalaiko ir rimtai netraktuoja politikai. Ne pilietį ar juolab mažąjį žmogų, o galios sferą perversiškai ginanti ir jai atvirai atstovaujanti žiniasklaida, kuri viešosios moralės ir pagarbos žmogui požiūriu yra deformuota nė kiek ne mažiau nei mūsų politika bei politinė sąmonė. Nieko gero apie Lietuvą nesako moterų ir vaikų teisių situacija.

Šalis, kur nesinori mirti

Nepaisant didelio šuolio ekonomikoje, valstybinių institucijų plėtroje bei tarptautinių santykių sferoje, Lietuva iš esmės nenutolo nuo buvusios Sovietų Sąjungos ir jos įpėdinės Rusijos. Tai žmogaus orumo vertė, kuri pas mus yra katastrofiškai kritusi (arba niekada taip ir nepakilusi).

Žmogus buvo niekas Sovietų Sąjungoje. Tačiau niekas jis ir liko ten, kur vis dar tikima, kad tvarka ar valdžia yra svarbesnė už pilietį ir visuomenę.
Leonidas Donskis:

Piliečio orumas Lietuvoje apskritai yra frazė be turinio, kurios tiesiog nesuprastų didžioji politikų ir žurnalistų dalis. Pakanka prisiminti, kaip po savo mirties spaudoje buvo aprašytas religijotyrininkas ir rašytojas Gintaras Beresnevičius arba kokios nuotraukos atsidūrė spaudoje po profesoriaus Vytauto Kubiliaus žūties, kad suprastum, jog tai yra šalis, kurioje nesinori mirti, idant iš tavęs nebūtų išsityčiota tada, kai tu pats nebegalėsi apginti savo orumo.

Nepagarba žmogui ir chamiški santykiai iki šiol yra persmelkę ne vieną Lietuvos aukštąją mokyklą, tuo atimdami alternatyvos viltį bei galimybę iš institucijos, kuri pagal apibrėžimą turėtų humanizuoti net brutaliausios visuomenės santykius. Tonas, kuriuo su žmonėmis ir apie žmones kalbama per mūsų televiziją, yra nesuvokiamas nors kiek kultivuoto proto ir manierų asmeniui.

Kitaip tariant, žmogus buvo niekas Sovietų Sąjungoje. Tačiau niekas jis ir liko ten, kur vis dar tikima, kad tvarka ar valdžia yra svarbesnė už pilietį ir visuomenę. Žinoma, mes anaiptol nesame kažkokia ideokratija, kurioje individas degraduojamas iki doktrinos instrumento, bet valstybės ir visuomenės susvetimėjimas viena kitos atžvilgiu Lietuvoje jau pasiekė pavojingą ribą, po kurios belieka nebent visiškas atsisakymas dalyvauti šios šalies socialinėje ir politinėje tikrovėje. Tai būtų šalies krachas.

Žeminimo praktika

Prie nepagarbos žmogaus orumui, kuris sklinda iš mūsų pačių valstybės institucijų, prisideda dar ir papildomi veiksniai. Vienas jų yra tiesiog šokiruojanti nepagarba Lietuvos piliečiams, kurią jau seniai demonstruoja JAV ambasada Vilniuje.

Mane pribloškė žinia, kad prie žeminančių pokalbių, kuriuos tenka patirti išvykti į JAV susiruošusiems žmonėms (aš jų savo asmeniu nesu patyręs, bet girdėti savo ausimis man juos teko), prisidėjo dar ir jų banko sąskaitos patikrinimas, siekiant išsiaiškinti finansines galias Lietuvoje.

Šioje vietoje manyje miršta visas mano tikėjimas Amerika ir jos unikalia laisvės bei demokratijos tradicija. Jei šitaip galima elgtis su drauge ir sąjungininke laikomos šalies piliečiais, tada aš nieko nebesuprantu nei apie draugystę, nei apie pagarbą, nei apie sąjungą.

Nenorite - neduokite jūs vizos tiems žmonėms, bet malonėkite jų nežeminti, nes aš gerbiu tik tą valstybę, kuri savo teritorijoje (o ambasada tarptautinės teisės požiūriu yra savo šalies teritorijos dalis) gerbia svetimos valdžios piliečius lygiai taip pat kaip ir savus. Pagaliau, jei asmens privatumas nustoja buvęs neliečiamybe ir vertybe tokiai brandžiai demokratijai, ko tada mes galime norėti iš mūsų infantilių politikų ir administratorių?

Todėl tenka konstatuoti, kad tik pagarba piliečiui ir visuomenei gali iš sąstingio pajudinti mūsų politiką. Kitaip nieko negalime tikėtis. Kokie politikos atnaujinimo resursai gali slypėti šalyje, kurioje politiką kuria ne piliečiai, rinkėjai, interesų grupės ir politinės partijos, o vienas kitas ne pas mus uždirbtas dujų milijonas, lyg netyčia mestas mūsų politikų galvoms jaukti?

Neįmanoma gerbti valstybės, kuri negerbia savo piliečių. Tokios šalies piliečiai tampa paprasčiausiais pavaldiniais ir praranda laisvo žmogaus lojalumą savo šaliai. Iš laisvo žmogaus telieka gudrus prisitaikėlis, chameleoniškas konjunktūrininkas, pasiryžęs daryti viską tik savo paties, o ne savo visuomenės ir valstybės labui.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pigu-brangu eksperimentas: drabužiai beveik identiški, o kainos skiriasi daugiau nei 10 kartų (22)

DELFI Stilius nutarė atlikti „pigu-brangu“ eksperimentą paieškoti drabužių, kurie atrodo...

Šiaurės Korėjos piliečiai dirba Rusijoje – juos lygina su vergais (19)

Šalia dumblėto kelio viename iš Sankt Peterburgo rajonų iškilo visas palaikių gyvenamųjų...

Šalys, kuriose už 800 eurų per mėnesį gyvensite kaip karaliai (83)

Pasaulyje yra bent 27 šalys, kuriose galima iš tikrųjų karališkai gyventi už mažesnę nei 1 000...

Ginekologai apie populiarią higienos priemonę: mirtinas sindromas progresuoja labai greitai (19)

Šįkart te suklūsta moterys ir merginos, kurios naudoja tamponus . Ši moterų higienos priemonė...

Rimtas perspėjimas Europos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas (352)

Pastaraisiais metais Europoje ne sykį skambėjo krikščionybę priėmusių eksmusulmonų...

Penktąjį Dakaro ralį įveikęs Vanagas: paskutiniame greičio ruože viskas galėjo baigtis liūdnai (16)

Pakilimus ir nuosmukius 40-ajame Dakaro ralyje išgyvenęs Benedikto Vanago ir Sebastiano...

Prieš mačą su „Lietuvos rytu“ rimtų nuostolių patyręs Butautas: apie tai sužinojau paskutinę dieną (1)

Ketvirtadienį su Adu Juškevičiumi atsisveikinęs „Lietkabelio“ strategas Ramūnas Butautas...

Eurovizinė karštinė tęsiasi: ar scenos vilkai nurungs naujokus? (3)

Šeštadienio vakarą LRT eteryje jau antroji eurovizinių atrankų laida. Laikas tiksi – iki...

Svajonių telefonų kopijas siūlo įsigyti atvirai ir pigiai (90)

Telefonai „ iPhone X “ ir „Samsung Galaxy S7“ už 140 eurų? Kas gi nesusiviliotų tokia...

Pirmą kartą Dakare finišavęs Žala: negaliu suprasti, kad jau baigėsi (121)

Trečias kartas nemelavo. Po dviejų nesėkmių Dakaro ralyje trečiąkart dalyvavęs Vaidoto Žalos...