V.Landsbergis pranoksta bet kurį kitą Lietuvos politiką ne tik inteligencija ir mąstymo kultūra, bet ir politine vaizduote, įžvalga bei drąsa vartoti savo žodyną bet kokiame kontekste. Prie aukštų Vakarų politikų ir ES pareigūnų jis lieka toks pat, koks yra tarp Lietuvos politikų.
V.Landsbergis visada simbolizavo būtent tai, ko šiandien katastrofiškai trūksta Lietuvos politiniam elitui susiduriant su Rusija ir Vakarais – orumo, savo šalies ir asmens vertės pojūčio.
Priversti didžiųjų valstybių politikus gerbti – niekas, išskyrus V.Landsbergį (ir vėliau Valdą Adamkų), šito nedarė prastu lygiu persunktoje mūsų politikoje.
Jei reikėtų pasakyti, kokius iškilius ir tarptautinio rango politikus Baltijos šalys išugdė nuo savo nepriklausomybės atkūrimo, atsakymas anaiptol nebūtų paprastas. Visi trys buvę ir tebesantys Baltijos valstybių prezidentai vakariečiai – V.Adamkus, Vaira Vykė-Freiberga ir Toomas Hendrikas Ilvesas – nėra patyrę sovietmečio ir todėl traktuotini veikiau kaip sėkmingos Vakarų intervencijos į ligotą posovietinės šalies politikos kūną.
O V.Landsbergis nuėjo kelią nuo sovietmečio inteligento iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo herojaus. Dar daugiau – jis nuėjo sunkiai įtikėtiną sovietinės švietimo sistemos auklėtinio (kad ir kilusio iš dinastinės inteligentų šeimos) kelią iki vakarietiško politiko.
„Pone“, o ne „drauge“
Tomas Venclova yra pasakęs, jog puikiai supranta, kad esama daug galingesnių kultūrų už lietuvių, bet tai nieko nekeičia jo gyvenime, nes lietuvių kultūra yra jo ir todėl nelygstamos vertės – ji iš principo su jokia kita negali būti lyginama vertės požiūriu. Vakarų visuomenės ir kultūros yra stiprūs gravitaciniai laukai, nesunkiai į savo erdvę įtraukiantys kitų kultūrų žmones.
Orus, išdidus ir nerėksmingas patriotizmas ir yra ypatingas tuo, kad jo atstovai atsisako būti kitų kultūrų kūdikiais ir auklėjamais vaikais.
Savojo ir svetimojo paternalizmo išsižadėjimas veda į brandų ir pagarbų santykį su savo ir kitomis tautomis. Ar buvo ir tebėra tokiam oriam pars inter pares dialogui tarp didžiųjų ir mažųjų tautų pasirengę patys Vakarai?
Po Jacques’o Chiraco garsiosios frazės apie tai, kad Rytų Europos šalys praleido gerą progą patylėti, lygiai ir kaip po Gerhardo Schröderio elgesio, už kurį jis pelnytų garbės narystę kai kuriose lietuviškose partijose (visų pirma Darbo ir Liberaldemokratų), tuo galima rimtai suabejoti.
Kodėl darau šį teorinį ekskursą ir nutolstu nuo V.Landsbergio temos? Tik tam, kad pabrėžčiau, jog tai yra tikroji interpretacinė jo asmenybės erdvė. Ne tik todėl, kad V.Landsbergio politinė ir moralinė laikysena lietuviuose žudė baudžiauninką ir dvaro kumetį.
Ir ne tik todėl, kad V.Landsbergis sugebėjo priversti sovietinės kompartijos bonzas Maskvoje į save kreiptis „pone“, o ne „drauge“. Pakanka prisiminti, kiek būta Lietuvos moralizavimo iš didžiųjų valstybių pusės, esą jos paskelbtoji nepriklausomybė kenkia Sovietų Sąjungos liberalizavimui ir Michailo Gorbačiovo pertvarkai. Netrūko apeliavimo į Lietuvos valstybės nebrandumą, nepasirengimą tarptautiniam gyvenimui.
Išlaikydama savo poziciją bei gindama savo pasirinkimą, Lietuva tada davė vakarietiškumo pamoką daugeliui Vakarų valstybių.
Dievo dovana Lietuvai
Šiame kontekste ir darosi aišku, ką omenyje turėjo iškilusis išeivijos politologas Aleksandras Štromas, kategoriškai pabrėžęs ano meto lietuviškosios politikos buvimą Vakarų avangarde, o patį V.Landsbergį įvardijęs kaip Dievo dovaną Lietuvai. Prisipažinsiu, tuo metu dažnai ginčydavausi su A.Štromu ir įrodinėdavau, kad patekti į tą politikų-mąstytojų ir pasaulio reformatorių lygą, kurioje kažkada būta Tomašo Masaryko, o mūsų laikais esama Vaclavo Havelo, V.Landsbergiui trukdo jo paties polinkis į paternalizmą, nekritiškumas savo aplinkai ir sykiu negebėjimas apsisaugoti nuo neaiškių, įtartinų asmenų, nuolant zujančių joje.
Dabar manau, kad teisus buvo A.Štromas. Man V.Landsbergio asmenybėje didžiausią įspūdį daro net ne tai, kad jis yra didis politinio žaidimo meistras, magister ludi, kuris pergudrautų patį Gediminą Kirkilą ir numatytų keletą Albino Januškos ėjimų į priekį, bet sykiu nedeformuotų savo sielos ir gebėtų išlikti Jono Meko ir Mstislavo Rostropovičiaus draugu.
Šia jo savybių derme, kuri yra unikali lietuvių politikoje ir kultūroje, verta žavėtis.
Dar didesnį įspūdį palieka V.Landsbergio sugebėjimas įvardinti savo klaidas ir juokauti kalbant apie save. Nuo istorinės ir majestotiškos figūros, lydimos pykčio proveržių ir kraštutinės nuomonių poliarizacijos Lietuvoje, jis evoliucionavo į autoironiją, tuo pat metu išlaikant savo principus, kurie sukūrė visą šio žmogaus politinę ir moralinę biografiją.
„Laimei, Landsbergis“
Nekalbėsiu apie V.Landsbergio demonizaciją Lietuvoje, kuri tikriausiai yra ilgalaikė ir aukšto lygio Rusijos politinė operacija, meistriškai sujaukusi protus ir apdorojusi viešąją nuomonę. Iš dalies tam pagelbėjo ir paties V.Landsbergio stilius – kandus jo kalbėjimas nieko nevyniojant į vatą kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo medinės Antano Sniečkaus mentalinių palikuonių kalbos ir elgesio, kurį liaudis iškart atpažindavo kaip šaunaus „berno“, prasimušusio į ponus, bet sėkmingai išlaikiusio savo chamizmą, ženklus.
Gerokai svarbiau tai, kad pats likimas radikaliai atskyrė V.Landsbergio ir jo didžiojo oponento AMB bei visos šio simbolizuojamos sistemos politinius bei moralinius vektorius.
Kitaip nei AMB ir visa jo aplinka, V.Landsbergis tolydžio ne prastėjo, o darėsi vis išmintingesnis ir pačiam sau vis mažiau svarbus bei reikšmingas. Jam didžiai pravertė pasitraukimas iš Lietuvos politikos avanscenos. Savo veiklos ir darbo Europos Parlamente dėka jis vėl tapo tuo, kuo buvo ir kuo toliau turi būti – tarptautine figūra ir idėjų politiku.
Kas vienintelis tapo iš tiesų tarptautinio rango politiku per visą nepriklausomybės laikotarpį? Kieno taip ir nepajėgė apdoroti ar nutildyti sistema? Kas pergyveno vienadienes figūras, skelbusias save naujaisiais politikais? Tai retoriniai klausimai. Kartą kažkas prancūzų rašytoją ir kritiką André Gide’ą paklausė, kas yra geriausias Prancūzijos poetas. Kiek pamąstęs A.Gide’as atsakė: „Deja, Victoras Hugo“.
Tai prisiminęs T.Venclova yra iškėlęs analogišką klausimą: kas yra geriausias Lietuvos poetas? Jo atsakymas buvo: „Deja, Maironis“. Bet po to iškart pridūrė – „Laimei, Maironis“.
Jei prieš dešimtmetį mane kas nors būtų paklausęs, kas yra geriausias Lietuvos politikas, būčiau atsakęs: „Deja, Landsbergis“.
Šiandien į šį klausimą atsakyčiau: „Laimei, Landsbergis“.