aA
Kartą Anglijoje gyvenanti vokietė antropologė, tyrinėjanti Albanijos ir Kosovo albanų visuomenę ir kultūrą, man pasakė įdomius žodžius, kurie giliai įstrigo į atmintį. Pasak jos, kai ji nori kokią nors įdomią poziciją ar mintį išpopuliarinti tarp albanų studentų ir inteligentijos, ji paprasčiausiai ją paskelbia savo veidaknygės (t.y. „Facebook“) profilyje. „Nereikia nieko komentuoti ir aiškinti“ – nusijuokė ji. „Tai savaiminis ženklas, kad skelbiamoji naujiena yra tiesiog gera naujiena“.
Leonidas Donskis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pažadėjusi šitą operaciją atlikti su keliomis jai patikusiomis mano paskaitos mintimis, kolegė pastebėjo nuostabą mano veide ir šypsodamasi viską paaiškino: kaip ir visos mūsų dienų diasporos tautos (o albanai yra itin išsklaidyta, tikra diasporos tauta), albanai patiria save kaip rišlią visumą tik veidaknygėje. Be jos Albanijoje ir svetur gyvenantys giminės, artimieji ir šeimos nariai nebeturėtų jokios bendrystės formos.

Aš susimąsčiau apie tai, kad nūdienos Ahasveras yra veidaknygės žmogus. Jis nebeklajoja po pasaulį. Jis gyvena veidaknygėje. Naujoji globalinio žydo tėvynė yra veidaknygės. Jis gyvena ten, o ne kur kitur. Briuselis, Londonas, Dublinas, Paryžius, Berlynas, Niujorkas, Čikaga – visa tai yra, kaip Ostapas Benderis pasakė apie emigraciją, pomirtinio gyvenimo mitas ir svajonė. Kas ten patenka, nebegrįžta. Tėvynė – tai buvusio, jau pasibaigusio arba lėtai gęstančio gyvenimo metafora. Joje gimstama ir mirštama. O gyvenama kitur. Grįžti į tikrą ar įsivaizduotą savo tėvynę – vadinasi, prisipažinti, kad esi netikintis į rojų žemėje. Tai – apgailėtina tikėjimo vartojimo rojumi apostazė, laimės ideologijos išdavystė ir tikras nelojalumas tiems, kas tau pažadėjo laimę čia ir dabar. Jei nesi netikintis ir tiki laime bei vartojimo rojumi, negrįši. O jei grįžai, kyla klausimas, kuris ataidi iš seno sovietinio anekdoto: „Ar buvote užsienyje? Jei grįžote, su kokiu tikslu?“.

Vakar būti dar reiškė būti matomam TV ekrane. Šiandien būti reiškia būti „palaikintam“ (ir sykiu palaimintam) veidaknygėje. Veidaknygė – tai svajonės išsipildymas visų ir visur, kas tik yra nors kartą susimąstęs, kodėl tik tokia nedidelė žmonijos dalis yra matoma, girdima, žinoma, kodėl jais žavimasi.
Leonidas Donskis

O į veidaknygę grįžtama nuolatos – kaip A problemą turintis žmogus negali negrįžti prie A; kaip antisemitas negali negrįžti prie „Didžiojo Rabino kalbos“ ir „Siono išminčių protokolų“, George’o Soroso, kosmopolitų, masonų ir Izraelio; kaip giliai tikintysis pažadėtąja proletariato Jeruzale negali negrįžti prie nelemtojo dangiškąją Sovietų Sąjungą sugriovusio Rytų ir Centrinės Europos (ir visų pirma pačios Rusijos) disidentų antikomunistinio internacionalo; kaip JAV neokonai ir „Arbatėlės“ judėjimas negali negrįžti prie Obamos, liberalų ir komunistų pasaulinio sąmokslo. Veidaknygės tauta save kasdien iš naujo sukuria tik ten.

Tauta – tai kasdienis veidaknygės gyventojų plebiscitas. Nesuklyskime dėl to, ką reiškia būti. Mylinčiam, kaip rašė Milanas Kundera, gyventi – vaidinasi, būti akyse to, ką myli. O ką reiškia būti tam, kas nežino, kur jis yra ir kur jis nori būti – kuris, dar daugiau, nežino, ar jis apskritai yra ar jo nėra? Vakar būti dar reiškė būti matomam TV ekrane. Šiandien būti reiškia būti „palaikintam“ (ir sykiu palaimintam) veidaknygėje. Veidaknygė – tai svajonės išsipildymas visų ir visur, kas tik yra nors kartą susimąstęs, kodėl tik tokia nedidelė žmonijos dalis yra matoma, girdima, žinoma, kodėl jais žavimasi.

Šiandien kiekvienas tampa žurnalistu pačiam sau, todėl tikram žurnalistui belieka arba tapti piktu ir iš skaitytojų bei savo rašinių objektų besityčiojančiu skandalistu (Charles’io Baudelaire’o „Les fleurs du mal“ seną gerą lietuvišką vertimą prisimenant, „piktybės gėle“, besitaškančia nuodais ir purvu, bet sykiu narciziškai besigėrinčia savo bjauria emocine nuogybe), arba grįžti ten, iš kur žurnalistai ir atėjo – į literatūrą, publicistiką ir akademinį rašymą; juk Markas Twaine’as, George’as Orwellas, George’as Clemenceau ir Karlas Marxas visų pirma buvo patys tikriausi žurnalistai.

Anatole’io France’o romano „Dievai trokšta“ pagrindinis personažas Evaristas Gamlenas (Évariste Gamelin) – Jacques’o-Louis Davido aistringas pasekėjas, dalininkas, jaunutis fanatikas, pats nežinantis, ar jis fatališkai įsimylėjęs savo žavią merginą, ar savo motiną Revoliuciją – tiki, jog po revoliucijos kiekvienas pilietis taps teisėju sau ir respublikai. Modernybė iš jo pasišaipė ir šito pažado neištesėjo. Ir net nemanė tesėti. Teisėjais mes nevirtome, bet užtat visi tapome žurnalistais.

Daug kam šokiruojanti ir nemaloni pasirodys ši žinia, bet mes visi tapome žydais, įskaitant net ir pačius nuodingiausius, aršiausius antisemitus, niekaip nepajėgiančius patirti sadomazochistinio džiaugsmo išgyvenant tuos pažeminimus, kurie teko žydams, bet sykiu niekaip neįgyjančius žydų talento, humoro, lengvumo ir sugebėjimo (iš)gyventi kūrybiškai stimuliuojančios neapykantos aplinkoje – bei pasiekti dreskiantį skausmą ir žudantį pavydą gimdantį, iš proto vedantį tarptautinį jų pripažinimą.
Leonidas Donskis

Dar daugiau – daug kam šokiruojanti ir nemaloni pasirodys ši žinia, bet mes visi tapome žydais, įskaitant net ir pačius nuodingiausius, aršiausius antisemitus, niekaip nepajėgiančius patirti sadomazochistinio džiaugsmo išgyvenant tuos pažeminimus, kurie teko žydams, bet sykiu niekaip neįgyjančius žydų talento, humoro, lengvumo ir sugebėjimo (iš)gyventi kūrybiškai stimuliuojančios neapykantos aplinkoje – bei pasiekti dreskiantį skausmą ir žudantį pavydą gimdantį, iš proto vedantį tarptautinį jų pripažinimą.

O kas yra ne žydas šiandien iš visų tų, kurie su jais sieja viską, apie ką patys svajoja ir ką patys nuolat daro – pradedant meilės-neapykantos ryšiu su savo pačių valstybe ir kultūra, o baigiant svajonėmis apie pasaulinį pripažinimą, sėkmę ir distancijos arba atsajos jausmą savo praeities ir tėvynės atžvilgiu? Šitą modernųjį paketą ir sykiu kryžių neša visi – kosmopolitai ir nacionalistai, modernistai ir tradicionalistai, kairieji ir dešinieji, liberalai ir naujieji manichėjai. Amžinojo žydo ir skrajojančio olando literatūriniai naratyvai susilydė į visiškai naują žmogaus situaciją pasaulyje. Mat diaspora buvo unikali žydų lemtis ir prakeikimas, bet juk turėjo egzistuoti ir kita – t.y. normali, įteisinta, visuotinai pripažinta, žmogiška – gyvenimo forma, prieš kurią diaspora atrodė kaip pats tikriausias prakeikimas.

Šiandien mūsų akyse viskas keičiasi. Visi mes gyvename diasporoje. Tam, kad pripažintume save tremtiniais ir emigrantais arba tam, kad kratytumėmės šių apibūdinimų, būtinai turi egzistuoti teritorinė tauta ir ta teritorija, kuri ją surenka, apibrėžia ir įprasmina. O tokių tiesiog nebelieka mūsų akyse. Nūdienos tautos – eksteritoriniai ir globalūs dariniai, vis labiau surenkantys save virtualinės tikrovės ir informacijos (arba simbolinės galios ir socialinio prestižo, kuris mūsų dienomis sutampa su dėmesiu ir „palaikinimu“) paskirstymo zonoje. Visi mes tapome daugiau ar mažiau globalinės diasporos žmonėmis. Visi mes šiandien esame globaliniai tremtiniai. Tad diaspora tampa normalia, įteisinama, pripažįstama ir kone rutinizuota gyvenimo forma. Nenormaliais tampa teritoriniai ir lokaliniai praeities nostalgikai.

Mes žinome iš Ernesto Gellnerio, kad XIX a. moderniąsias tautas ir nacionalizmą – dangišką kultūros ir politikos santuoką – sukūrė tektoniniai lūžiai, įvykę sąmonėje, visuomenėje, gyvenimo formose ir jautrumo sferoje. Paryžiuje gimęs, Prahoje savo lemtingus formavimosi metus praleidęs ir Centrinę Europą fatališkai įsimylėjęs britų antropologas ir filosofas savo studijose įrodinėjo, jog XIX a. įvyksta tai, be ko nebūtų gimusi naujoji pasaulio vizija, kurioje save suformuojanti ir laisvai pasirenkama tapatybė gimė tik moderniosios ekonomikos ir darbo pasidalijimo logikos (kuriai buvo būtina homogeniška tarpusavyje susijusių, teisiškai ir formaliai lygių, ta pačia kalba komunikuoti pajėgiančių ir raštingų žmonių kultūra), socialinio mobilumo ir raštingumo dėka.

Naujoji tauta buvo istorinį pasakojimą (vadinasi, knygą), organizuotą savęs interpretaciją ir kolektyvinį sentimentą (selektyvią ir konsoliduojančią atmintį) išsaugoti moraliai įsipareigojusių individų bendrija. Žydų apibūdinimas „knygos tauta“ XIX a. nebetenka prasmės, nes kitokių tautų moderniajame pasaulyje nebelieka. Jos visos yra knygos tautos – tiesiog žydai yra jos anticipacija ir istorinis protagonistas. Žydai ir iki modernybės buvo modernūs lyginant su kitomis visuomenėmis – juos išsaugojo tik diaspora, knyga, atmintis ir pasakojimas. Šiandieninė lyginamoji martirologija ir kova dėl kankinystės moralinių ir politinių monopolijų iš esmės yra žydiškos patirties kartojimas ir kartu jos erzacai.

Šiandien mūsų akyse viskas keičiasi. Visi mes gyvename diasporoje. Tam, kad pripažintume save tremtiniais ir emigrantais arba tam, kad kratytumėmės šių apibūdinimų, būtinai turi egzistuoti teritorinė tauta ir ta teritorija, kuri ją surenka, apibrėžia ir įprasmina. O tokių tiesiog nebelieka mūsų akyse.
Leonidas Donskis

Žinoma, su Gellnerio teorija galima nesutikti. Esama faktų, bylojančių, jog kai kuriose šalyse gan anksti formavosi sentimentų, jautrumo ir savivokos struktūra, kurią Gellneris ir daugelis kitų nacionalizmo tyrinėtojų sieja su XIX amžiumi. Ankstyvosios nacionalizmo formos – arba tiesiog protonacionalizmas – aiškiai pastebimos XVII a. Nyderlanduose. Šioje šalyje gimsta ne tik atviras didžiavimasis Olandų Respublika, išdidžiai statant ją priešpriešiais Prancūzijos, Ispanijos, Anglijos ir kitoms monarchijoms, bet ir moderniosios bendrystės formos. Jos visagalį respublikos štathalterį (tokį, koks buvo Vilhelmas III Oranietis prieš tapdamas Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliumi) tam tikrose socialinėse situacijose traktavo kaip lygiai tokį patį pilietį, kaip ir visi kiti respublikos piliečiai.

Dar daugiau: nemarioji olandų barokinė tapyba, aprėpusi visą olandų sociumą – nuo didikų ir didžiųjų teologų iki smuklės girtuoklių, mušeikų, veltėdžių, sukčių, šarlatanų, valkatų, prostitučių ir jų klientų, – buvo bene pirmoji Europoje modernios tautos, o ne rūmų ar aristokratijos, kultūros išraiška. Visas pasaulis aprėptas ir tarpusavyje susietas neįvardinto bendro likimo, peizažo, spalvų ir įsipareigojimo – pastarasis leido patiems turtingiausiems Harlemo piliečiams nupirkti neturtingam, bet didžiai gerbiamam tapybos meistrui Fransui Halsui karinę aprangą ir ginklus, idant jis galėtų priklausyti Šv. Jurgio Draugijai, gynusiai miestą ir jo piliečių laisvę bei gerovę nuo pavojų (o kas galėjo būti garbingiau laisvajam piliečiui?).

Europoje būta ir daugiau ankstyvų protonacionalizmo apraiškų. Tauta gimsta ne, kaip kartais linkstama gan naivokai manyti, kankinystės ir pažeminimo susietuose protesto dariniuose ar kituose moderniųjų masių analoguose, o priešingai – rafinuotose, aukštosiose kultūrose. Ne veltui Johanas Huizinga ankstyvąsias politinės tautos sentimento ir didikus bei jų aplinką sujungiančios aukštosios kultūros formas buvo linkęs įžvelgti Burgundijos kunigaikštystėje.

Bet vienu klausimu mes tiesiog priversti sutikti su Gellnerio pozicija – knyga ir raštingumas surinko fragmentus, epizodus, sluoksnius, žmones, pasakojimus, biografijas, daiktus ir menus į tokį darinį, kuriam buvo svarbu ne atskirti save ir savo aplinką nuo kitų sluoksnių, o juos susieti lygybės ir dalyvavimo naujajame socialiniame rituale saitais. Industrinė era buvo gamintojų kapitalizmas – jam reikėjo naujos sąmoningumo struktūros, mobilumo, kitokio tipo asmenybės ir gebėjimo suprasti kodifikuotą tvarką, elgesio kodeksus, lojalumo formules ir legitimuojančius pasakojimus. Kitaip tariant, reikėjo skaitančių ir rašančių žmonių, prisirišusių nebe prie vietos, o prie kalbos. Taškas.

Tauta gimsta ne, kaip kartais linkstama gan naivokai manyti, kankinystės ir pažeminimo susietuose protesto dariniuose ar kituose moderniųjų masių analoguose, o priešingai – rafinuotose, aukštosiose kultūrose.
Leonidas Donskis

Tiesa, Benedictas Andersonas mums nukalė kitą metaforą – „įsivaizduotų bendruomenių“, kurios, anot jo, gimė visų pirma dėl spaudos. Kitaip tariant, iš kur tu žinai, kad tu esi kas esi, jei tu apie tai niekur neperskaitei, jei tu neturi galios surinkti savo vaizduotės bendriją per istoriją, kalbą ir kultūrą – arba, jei norite, mitus, legendas, folklorą, anekdotus, prietarus, gandus, sąmokslo teorijas ir gerokai supaprastintas populiarias istorijas interpretacijas.

Kad ir kaip būtų, Gellnerio ir Andersono teorijos nebepaaiškina nūdienos – nebe gamintojų, o vartotojų ekonomikos ir visuomenės. Jų galiojimas turi būti aiškiai lokalizuotas – jos tinka XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pasauliui paaiškinti. Bet jos veik nieko nebepasako apie nūdienos būklę. Neįtikėtina, bet gilesnę už jų XX a. žmogaus egzistencinės situacijos teorinę atvertį ir išsklaidą mes randame knygoje genialaus žmogaus, kuris sykiu buvo atviras ir šito niekada neslėpęs technofobas – Vytauto Kavolio studijoje „Nužemintųjų generacija: egzilio pasaulėjautos eskizai“.

Belieka tik spėlioti, ką jis būtų kalbėjęs ir rašęs šiandien matydamas dramatiškus Lietuvos demografinius, socialinius, kultūrinius ir politinius pokyčius, bet manyčiau, jog jokia jėga nebūtų šio nuostabaus talento, bet kompiuterio ir interneto nepripažinusio bei taip ir nepažinusio žmogaus privertusi apsigyventi veidaknygėje. Kavolis emigravo tik kartą – po karo su tėvais atsidūręs DP stovyklose Vokietijoje, o po to jau JAV. Jis juokavo, kad į Lietuvą grįžtą kas 47 metus (1945 m. išvykęs iš Lietuvos, jis pirmą kartą ją aplankė 1992 m.). Apie kompiuterius ir keliones po pasaulį vieno savo lietuviško teksto išnašoje Kavolis parašė, kad daug komiškų galimybių atsiveria manant, jog kompiuteriai ir blaškymasis po pasaulį padidins žmoniškumo kiekį.

Kavolis minėtojoje studijoje „Nužemintųjų generacija“ egzilį analizavo kaip naująją istoriją – anot jo, nužeminimas reiškia ne tik pažeminimą atimant iš mūsų tėvynę (beje, tai klasikinė senovės Romos samprata, teigusi, jog kilniam žmogui ir patriotui baisiau už mirtį yra tik tremtis – ne veltui į Dakiją buvo ištremtas Vergilijus; romėnai tikėjo, kad tėvynės jausmo neturi tik vergas), bet ir naują egzistencinę būseną, kada iš tavęs atimama tėvynė, bet mainais į tai modernioji mūsų egzistencija mums padovanoja istorijos ir visuotinumo jausmą. Egzilis, pasak Kavolio – tragedija, bet sykiu jis ir didžiulė privilegija. Jis – drama ir palaima suprasti daug giliau save, tėvynę ir pasaulį, nei būtum pajėgęs suprasti saugumo ir pastovumo situacijoje.

Kavolis užčiuopė patį šio fenomeno nervą – juk tik atsidūrę egzilyje mes suprantame save ir žmoniją. Ksenofobija arba šaltas ir nejautrus požiūris į svetimšalius keičiasi ir nyksta mūsų akyse vos patekus svetur ir tapus svetimšaliu, nes tikrais draugais emigracijoje ir egzilyje paprastai tampa ne vietiniai ir atvykėliai, o emigrantai iš skirtingų šalių. Tad kitomis akimis į kitą būtybę pažvelgsi ir jos skausmą pajusi tik pats netekęs savojo saugumo. Bet sykiu Kavolis priminė, jog tai įpareigoja grąžinti savo tėvynei šią unikalią patirtį – kritikos ir atviro, nesentimentalaus ir nesaldaus dialogo formomis.

Ksenofobija arba šaltas ir nejautrus požiūris į svetimšalius keičiasi ir nyksta mūsų akyse vos patekus svetur ir tapus svetimšaliu, nes tikrais draugais emigracijoje ir egzilyje paprastai tampa ne vietiniai ir atvykėliai, o emigrantai iš skirtingų šalių.
Leonidas Donskis

Mes dar nepasiekėme tokio atvirumo lygmens. Veidaknygėje kol kas apstu ekshibicionizmo ir kičo, bet sykiu daug mąstančių ir inteligentiškų žmonių jos padedami mėgina susivokti situacijoje. Juk pastaraisiais metais nuo mūsų viešosios erdvės seklumo, lėkštumo, bukos anoniminės agresijos ir atviro tyčiojimosi iš žmonių daugeliui darėsi koktu. O čia gali atsidurti eksperimentinėje socialumo ir bendrystės erdvėje.

Veidaknygė yra viduramžių karnavalo atitikmuo postmodernioje visuomenėje – antistruktūra leidžia kuriam laikui pabėgti nuo nepakeliamų gyvenimo įtampų užsidėjus kaukę ir laikinai pakeitus tapatybę. Veidaknygė leidžia bendrauti visiems – ir kaukėtiems, ir apnuogintu veidu bei tikru savo vardu prieš kitus stojantiems personažams Kaip ir viduramžių Paryžiaus kvailių šventėje, palaima ištinka tapus ne tuo, kas esi. Bet viduramžiais žmogaus tapatybė buvo fiksuota kartą ir visam laikui – kuo gimei, tuo ir mirsi. Modernybė sugriauna šią logiką ir pažada mums gają, stiprią, nuolatos atsinaujinančią ir save koreguojančią tapatybę, primenančią nuolat ant sienos laikomą, valomą ir su meile atnaujinamą Venecijos karnavalo kaukę.

Prisiminus pirminę Luigi da Porta’os „Romeo ir Džuljetos“ versiją, kurioje Romeo pasirodo Džuljetos namuose su merginos kauke ir moteriškais rūbais (tad Džuljeta iš pradžių susidraugauja su Romeo kaip su drauge, o pamilsta jį tik pamačiusi ir suvokusi, kad jos bičiulė yra jos lemtinga meilė), aiškėja, kad karnavalinės kultūros bruožai renesansinėje Europoje klojo pamatus moderniai tapatybės improvizacijai. Nežinojimas, ar tu bendrauji su vyru, ar moterimi (apskritai nežinojimas, kas prieš tave – gražus, jaunas žmogus ar klastingas, jaunos moters kūno ir aistringo nuotykio su ja išsiilgęs turtingas ir manipuliatyvus senis), kūrė didžiulę erotinę įtampą ir stimuliavo vaizduotę.

Vienoje iš Stendhalio „Itališkų kronikų“, novelėje „Vanina Vanini“, jauna ir graži Romos aristokratė mano, jog ji susidraugavo su sergančia moterimi, kurią pati ir slaugo, bet po to ima ir paaiškėja, kad jaunoji moteris – tai sužeistas ir už savo tėvynės išlaisvinimą kovojantis karbonaras Pietras Misirilis (Pietro Missirilli). Aistra gimsta iš laikino nežinojimo, kas prieš tave – dalį savo meilės ir aistros objekto sukuri pats. Sykiu ir pats kuri save bei savo tapatybę, nes reaguodamas į savo bendravimo partnerio kaitą neišvengiamai atveri ir savo paties asmenybę bei jos jautrumą.

Štai čia ir kyla esminis klausimas: kam mūsų epochoje, kurioje tapatybės kaita ir laisvas bei nekontroliuojamas jos konstravimas (būtent tuo jis ir svarbus kontroliuojančioms struktūroms, kad tik savo tapatybe ir tik savimi pačiu susirūpinęs individas gerokai mažiau skiria savo jėgų, dėmesio ir jautrumo blogiui, kuris ištinka kitą žmogų, net ir esantį visiškai šalia jo) yra tapę savaime aiškiais dalykais, mums reikia papildomo ir dirbtinio tapatybės tinklo, kuriame mes toliau konstruojame save? Nejaugi veidaknygė yra turiningesnė už realų gyvenimą? Nejaugi visas gyvenimas, kaip jau nusprendė kai kurie analitikai, keliasi ten?

Mes pradėjome elgtis kaip emigrantai net tada, kai nebekeliame kojos iš savo namų ar gimtojo miesto: išsiilgę bendravimo ir autentiško žmogiško ryšio, mes manome, kad tai trumpalaikis stebuklas, kuris tuojau baigsis, todėl tad mums reikia suintensyvinti šią patirtį – mat nežinai, kada ši laimė ištiks sekantį kartą.
Leonidas Donskis

Greičiausiai viskas yra gerokai sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mūsų skausmingo dėmesio siekimo ir obsesyvaus, kompulsyvaus savęs atradimo bei eksponavimo amžiuje reikia vis naujo pažado ir iliuzijos, kad tu, paprastas žmogus, taip pat gali pelnyti pasaulio dėmesį. Ne tik žvaigždės ir šio pasaulio galingieji, bet ir tu, paprastas mirtingasis, gali būti kažkam svarbus savo erotizmu, rūbais, naujais daiktais, buitimi, kasdienybe, flirtu, humoru, darbu, dėmesio troškimu – žodžiu, savo žmogiškais ir lengvai suprantamais poreikiais. Mes pradėjome elgtis kaip emigrantai net tada, kai nebekeliame kojos iš savo namų ar gimtojo miesto: išsiilgę bendravimo ir autentiško žmogiško ryšio, mes manome, kad tai trumpalaikis stebuklas, kuris tuojau baigsis, todėl tad mums reikia suintensyvinti šią patirtį – mat nežinai, kada ši laimė ištiks sekantį kartą.

Paprastai tariant, mūsų laisvė šiandien lokalizuojasi vartojimo ir savęs atnaujinimo sferoje, bet ji niekaip nėra susijusi su esminiu dalyku – tikėjimu, kad tu gali kažką pakeisti pasaulyje. Tuo tikėjo visi didieji modernybės pranašai, teoretikai, ideologai ir rašytojai. Šiandien visos utopijos yra mirusios. Mes gyvename niūrių įspėjimo romanų ir distopijų laikais – nors ir pastarieji akyse virsta lengvo, nekomplikuoto vartojimo objektais. Determinizmo ir fatalizmo pojūtis, šiandien stiprinamas nesupratimo, kaip ir kodėl griūva ekonomikos, kodėl mus ištinka socialinės krizės, lygiai kaip mūsų visiška priklausomybė nuo tolimų šalių rinkos ir valiutų svyravimų, gimdo iliuziją, kad mes, kaip individai, galime kažką pakeisti tik spontaniška reakcija, gerumo, atjautos aktais, jautriu kalbėjimu ir intensyviu bendravimu. Vadinasi, belieka gauti techninius instrumentus ir intensyvinti žmogišką ryšį. Bet juk maro protrūkiais lygiai taip pat Europoje veikė karnavalo ir masinės linksmybės ar net orgijos logika.

Be to, kaip Zygmuntas Baumanas pastebėjo, technologija ir socialiniai tinklai tampa naująja kontrolės ir atskirties forma. Visus tu matai, visi save eksponuoja, registruojasi, dalyvauja – puiku, belieka tik sugalvoti, kaip išlaikyti visus tokioje schemoje, kurioje nėra net hipotetinių galimybių ką nors nuslėpti nuo valstybės ir kontroliuojančių struktūrų. Mūsų akyse miršta privatumas – jis jau nebeegzistuoja. Ne tik todėl, kad nebelieka pašalinių nebeskaitomų ir nekontroliuojamų laiškų arba kažko, ką žmogus, kaip byloja klasikinė literatūra, turėjo teisę ir net moralinę pareigą nusinešti su savimi į kapą. Dingo paslaptys – žmonės jų nebeturi ir net nebesuvokia, kas tai yra. Paslaptis tapo arba eksponuojama preke, mainų objektu ir slaptažodžiu į trumpą, momentinę sėkmę ir dėmesį, arba silpnybe, kuri reiškia, kad tu, pasirodo, turi ką nuslėpti – vadinasi, šantažas ir spaudimas iš tavęs lengvai atims tavo orumo ir nepriklausomybės likučius. 

Dingo paslaptys – žmonės jų nebeturi ir net nebesuvokia, kas tai yra. Paslaptis tapo arba eksponuojama preke, mainų objektu ir slaptažodžiu į trumpą, momentinę sėkmę ir dėmesį, arba silpnybe, kuri reiškia, kad tu, pasirodo, turi ką nuslėpti – vadinasi, šantažas ir spaudimas iš tavęs lengvai atims tavo orumo ir nepriklausomybės likučius.
Leonidas Donskis

Žmogus džiaugsmingai viešina savo intymų gyvenimą mainais už trumpą dėmesį – žinoma, tik trūkinėjančių saitų ir beprecedentinio susvetimėjimo epochoje tai tapo įmanoma. Tad daliai besieksponuojančiųjų veidaknygė – paprastos ekshibicionizmo šventės (kaip ir išplitęs narcisizmo kupinas savo krizių, frustracijų, pilnaties ir pagirių dienoraštis, vadinamas blogu – greičiausiai nuo žodžių „man bloga“); kitiems tai – veikiau bėgimas nuo vienatvės ir desperacijos forma. O nemažai daliai žmonių – izoliacijos ir nesaugumo jausmo laikinas įveikimas. Šiuo požiūriu veidaknygė vis dėlto yra genialus ir savalaikis išradimas. Būtent tada, kada socialinė atskirtis ir izoliacija darėsi nebepakeliamos, kada nebebuvo įmanoma žiūrėti prastos televizijos ir skaityti sadomazochistinės spaudos, gimė veidaknygė.

Bet joje slypi ir mirtinos grėsmės, ir blogio galimybės. Juk ji yra, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas, DIY (do it yourself) fenomeno esmė – padaryk šitą pats. Nusirenk pats. Atverk mums savo paslaptis – pats, laisvanoriškai ir su džiaugsmu. Apsinuogink. Leisk mums sužinoti viską apie save. DIY. Do it yourself. Strip for me, babe.

Juk kažkada slaptosios tarnybos ir politinė policija šitaip sunkiai ir uoliai triūsė, kad išgautų paslaptis, kad žmonės atvertų savo privataus ir net intymaus gyvenimo detales. Šiandien slaptosios tarnybos turėtų patirti ir klestėjimą, ir nuosmukį vienu metu – ką veikti tokioje situacijoje, kada visi apie save viską ima ir patys iškloja? Net jei jie nepasakoja, ką jie veikia, ko jie nemėgsta iš politinio elito ar kaip jie praturtėjo, šie žmonės vis tiek atveria savo ryšių ir pažinčių tinklą. O nedalyvauti toje struktūroje nebeįmanoma. Pakanka pasitraukti iš jos – ir tu nebetenki praeities ir dabarties jausmo, nebeatseki savo klasės draugų, kolegų, nebesusimoki mokesčių ir esi atskiriamas nuo bendruomenės.

Virtualinėje tikrovėje ir veidaknygėje nenumaldomai dingsta fundamentalus laisvės aspektas – apsisprendimas ir laisvas bendrystės pasirinkimas, o ne įsijungimas į ją tik todėl, kad technologija tau kitaip neleidžia gyventi civilizuoto gyvenimo.

Nes mes esame išvietinta ir nužeminta tauta. Bet užtat – „palaikinta“ tauta. Palaiminta tauta. Veidaknygės tauta.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Streikavę mokytojai vėl nubudo: reikalauja naujų algų ir bent dvigubai didesnių įkainių (357)

Pernai streikavusios profsąjungos mokytojai trečiadienį vėl reikalavo valdžios didinti algas ir...

Įspėja: Lietuvos link nuo Baltarusijos atslenka dūmai padidėjusi oro tarša, rekomenduoja vengti atvirų erdvių miestuose (137)

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba trečiadienį pranešė, kad 7 val. ryto Lietuvos laiku...

Vasiliauskas: Jakeliūnas siūlė paskatinti „Revolut“ trauktis opozicija kalba apie apkaltą (42)

Lietuvos banko (LB) vadovas sako, kad Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys...

Vladimiras Laučius. Dvi žinios konservatoriams: viena gera, kita – tradiciškai (280)

„Lietuvos ryto“ savaitgalį paskelbti „Vilmorus“ naujausios apklausos duomenys...

Tragiško gaisro nuniokotai Paryžiaus Dievo Motinos katedrai – nauja grėsmė (52)

Sudegusią Paryžiaus Dievo Motinos katedrą atstatantys architektai skuba uždengti pastatą, kad...

Abiturientų nuotaikos po pirmojo egzamino: pasakojo apie gautas temas ir džiaugėsi – jokio streso (36)

Trečiadienį abiturientams prasidėjo brandos egzaminų sesija. Pirmasis išbandymas – užsienio...

NEJAUKIAI su Tomu Sinickiu: svečiuose Arvydas Juozaitis (3)

Šiame epizode Arvydas Juozaitis prisimena jaunystę, laiškus mamai, olimpines žaidynes, pasakoja...

Kas iš tiesų pagreitina kalbos mokymąsi 2–3 kartus? Vienas iš būdų – galimybė pagyventi... mokytojo namuose (1)

Šiandien kaip niekad užsienio kalbą siūloma išmokti „nepaprastai lengvai“: „draugiškais...

Jakeliūno paviešintas Lietuvos banko susirašinėjimas privertė Vasiliauską teisintis (133)

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto ( BFK ) pirmininkas Stasys Jakeliūnas trečiadienį...

Valančiūnas – apie trenerio atleidimą, „Žalgirio“ gerbėjus ir žaidimo rinktinėje alkį (13)

Praėjusią savaitę iš JAV parskridęs Jonas Valančiūnas antradienio vakarą svečiavosi...