Pažadėjusi šitą operaciją atlikti su keliomis jai patikusiomis mano paskaitos mintimis, kolegė pastebėjo nuostabą mano veide ir šypsodamasi viską paaiškino: kaip ir visos mūsų dienų diasporos tautos (o albanai yra itin išsklaidyta, tikra diasporos tauta), albanai patiria save kaip rišlią visumą tik veidaknygėje. Be jos Albanijoje ir svetur gyvenantys giminės, artimieji ir šeimos nariai nebeturėtų jokios bendrystės formos.
Aš susimąsčiau apie tai, kad nūdienos Ahasveras yra veidaknygės žmogus. Jis nebeklajoja po pasaulį. Jis gyvena veidaknygėje. Naujoji globalinio žydo tėvynė yra veidaknygės. Jis gyvena ten, o ne kur kitur. Briuselis, Londonas, Dublinas, Paryžius, Berlynas, Niujorkas, Čikaga – visa tai yra, kaip Ostapas Benderis pasakė apie emigraciją, pomirtinio gyvenimo mitas ir svajonė. Kas ten patenka, nebegrįžta. Tėvynė – tai buvusio, jau pasibaigusio arba lėtai gęstančio gyvenimo metafora. Joje gimstama ir mirštama. O gyvenama kitur. Grįžti į tikrą ar įsivaizduotą savo tėvynę – vadinasi, prisipažinti, kad esi netikintis į rojų žemėje. Tai – apgailėtina tikėjimo vartojimo rojumi apostazė, laimės ideologijos išdavystė ir tikras nelojalumas tiems, kas tau pažadėjo laimę čia ir dabar. Jei nesi netikintis ir tiki laime bei vartojimo rojumi, negrįši. O jei grįžai, kyla klausimas, kuris ataidi iš seno sovietinio anekdoto: „Ar buvote užsienyje? Jei grįžote, su kokiu tikslu?“.
Tauta – tai kasdienis veidaknygės gyventojų plebiscitas. Nesuklyskime dėl to, ką reiškia būti. Mylinčiam, kaip rašė Milanas Kundera, gyventi – vaidinasi, būti akyse to, ką myli. O ką reiškia būti tam, kas nežino, kur jis yra ir kur jis nori būti – kuris, dar daugiau, nežino, ar jis apskritai yra ar jo nėra? Vakar būti dar reiškė būti matomam TV ekrane. Šiandien būti reiškia būti „palaikintam“ (ir sykiu palaimintam) veidaknygėje. Veidaknygė – tai svajonės išsipildymas visų ir visur, kas tik yra nors kartą susimąstęs, kodėl tik tokia nedidelė žmonijos dalis yra matoma, girdima, žinoma, kodėl jais žavimasi.
Šiandien kiekvienas tampa žurnalistu pačiam sau, todėl tikram žurnalistui belieka arba tapti piktu ir iš skaitytojų bei savo rašinių objektų besityčiojančiu skandalistu (Charles’io Baudelaire’o „Les fleurs du mal“ seną gerą lietuvišką vertimą prisimenant, „piktybės gėle“, besitaškančia nuodais ir purvu, bet sykiu narciziškai besigėrinčia savo bjauria emocine nuogybe), arba grįžti ten, iš kur žurnalistai ir atėjo – į literatūrą, publicistiką ir akademinį rašymą; juk Markas Twaine’as, George’as Orwellas, George’as Clemenceau ir Karlas Marxas visų pirma buvo patys tikriausi žurnalistai.
Anatole’io France’o romano „Dievai trokšta“ pagrindinis personažas Evaristas Gamlenas (Évariste Gamelin) – Jacques’o-Louis Davido aistringas pasekėjas, dalininkas, jaunutis fanatikas, pats nežinantis, ar jis fatališkai įsimylėjęs savo žavią merginą, ar savo motiną Revoliuciją – tiki, jog po revoliucijos kiekvienas pilietis taps teisėju sau ir respublikai. Modernybė iš jo pasišaipė ir šito pažado neištesėjo. Ir net nemanė tesėti. Teisėjais mes nevirtome, bet užtat visi tapome žurnalistais.
O kas yra ne žydas šiandien iš visų tų, kurie su jais sieja viską, apie ką patys svajoja ir ką patys nuolat daro – pradedant meilės-neapykantos ryšiu su savo pačių valstybe ir kultūra, o baigiant svajonėmis apie pasaulinį pripažinimą, sėkmę ir distancijos arba atsajos jausmą savo praeities ir tėvynės atžvilgiu? Šitą modernųjį paketą ir sykiu kryžių neša visi – kosmopolitai ir nacionalistai, modernistai ir tradicionalistai, kairieji ir dešinieji, liberalai ir naujieji manichėjai. Amžinojo žydo ir skrajojančio olando literatūriniai naratyvai susilydė į visiškai naują žmogaus situaciją pasaulyje. Mat diaspora buvo unikali žydų lemtis ir prakeikimas, bet juk turėjo egzistuoti ir kita – t.y. normali, įteisinta, visuotinai pripažinta, žmogiška – gyvenimo forma, prieš kurią diaspora atrodė kaip pats tikriausias prakeikimas.
Šiandien mūsų akyse viskas keičiasi. Visi mes gyvename diasporoje. Tam, kad pripažintume save tremtiniais ir emigrantais arba tam, kad kratytumėmės šių apibūdinimų, būtinai turi egzistuoti teritorinė tauta ir ta teritorija, kuri ją surenka, apibrėžia ir įprasmina. O tokių tiesiog nebelieka mūsų akyse. Nūdienos tautos – eksteritoriniai ir globalūs dariniai, vis labiau surenkantys save virtualinės tikrovės ir informacijos (arba simbolinės galios ir socialinio prestižo, kuris mūsų dienomis sutampa su dėmesiu ir „palaikinimu“) paskirstymo zonoje. Visi mes tapome daugiau ar mažiau globalinės diasporos žmonėmis. Visi mes šiandien esame globaliniai tremtiniai. Tad diaspora tampa normalia, įteisinama, pripažįstama ir kone rutinizuota gyvenimo forma. Nenormaliais tampa teritoriniai ir lokaliniai praeities nostalgikai.
Mes žinome iš Ernesto Gellnerio, kad XIX a. moderniąsias tautas ir nacionalizmą – dangišką kultūros ir politikos santuoką – sukūrė tektoniniai lūžiai, įvykę sąmonėje, visuomenėje, gyvenimo formose ir jautrumo sferoje. Paryžiuje gimęs, Prahoje savo lemtingus formavimosi metus praleidęs ir Centrinę Europą fatališkai įsimylėjęs britų antropologas ir filosofas savo studijose įrodinėjo, jog XIX a. įvyksta tai, be ko nebūtų gimusi naujoji pasaulio vizija, kurioje save suformuojanti ir laisvai pasirenkama tapatybė gimė tik moderniosios ekonomikos ir darbo pasidalijimo logikos (kuriai buvo būtina homogeniška tarpusavyje susijusių, teisiškai ir formaliai lygių, ta pačia kalba komunikuoti pajėgiančių ir raštingų žmonių kultūra), socialinio mobilumo ir raštingumo dėka.
Naujoji tauta buvo istorinį pasakojimą (vadinasi, knygą), organizuotą savęs interpretaciją ir kolektyvinį sentimentą (selektyvią ir konsoliduojančią atmintį) išsaugoti moraliai įsipareigojusių individų bendrija. Žydų apibūdinimas „knygos tauta“ XIX a. nebetenka prasmės, nes kitokių tautų moderniajame pasaulyje nebelieka. Jos visos yra knygos tautos – tiesiog žydai yra jos anticipacija ir istorinis protagonistas. Žydai ir iki modernybės buvo modernūs lyginant su kitomis visuomenėmis – juos išsaugojo tik diaspora, knyga, atmintis ir pasakojimas. Šiandieninė lyginamoji martirologija ir kova dėl kankinystės moralinių ir politinių monopolijų iš esmės yra žydiškos patirties kartojimas ir kartu jos erzacai.
Dar daugiau: nemarioji olandų barokinė tapyba, aprėpusi visą olandų sociumą – nuo didikų ir didžiųjų teologų iki smuklės girtuoklių, mušeikų, veltėdžių, sukčių, šarlatanų, valkatų, prostitučių ir jų klientų, – buvo bene pirmoji Europoje modernios tautos, o ne rūmų ar aristokratijos, kultūros išraiška. Visas pasaulis aprėptas ir tarpusavyje susietas neįvardinto bendro likimo, peizažo, spalvų ir įsipareigojimo – pastarasis leido patiems turtingiausiems Harlemo piliečiams nupirkti neturtingam, bet didžiai gerbiamam tapybos meistrui Fransui Halsui karinę aprangą ir ginklus, idant jis galėtų priklausyti Šv. Jurgio Draugijai, gynusiai miestą ir jo piliečių laisvę bei gerovę nuo pavojų (o kas galėjo būti garbingiau laisvajam piliečiui?).
Europoje būta ir daugiau ankstyvų protonacionalizmo apraiškų. Tauta gimsta ne, kaip kartais linkstama gan naivokai manyti, kankinystės ir pažeminimo susietuose protesto dariniuose ar kituose moderniųjų masių analoguose, o priešingai – rafinuotose, aukštosiose kultūrose. Ne veltui Johanas Huizinga ankstyvąsias politinės tautos sentimento ir didikus bei jų aplinką sujungiančios aukštosios kultūros formas buvo linkęs įžvelgti Burgundijos kunigaikštystėje.
Bet vienu klausimu mes tiesiog priversti sutikti su Gellnerio pozicija – knyga ir raštingumas surinko fragmentus, epizodus, sluoksnius, žmones, pasakojimus, biografijas, daiktus ir menus į tokį darinį, kuriam buvo svarbu ne atskirti save ir savo aplinką nuo kitų sluoksnių, o juos susieti lygybės ir dalyvavimo naujajame socialiniame rituale saitais. Industrinė era buvo gamintojų kapitalizmas – jam reikėjo naujos sąmoningumo struktūros, mobilumo, kitokio tipo asmenybės ir gebėjimo suprasti kodifikuotą tvarką, elgesio kodeksus, lojalumo formules ir legitimuojančius pasakojimus. Kitaip tariant, reikėjo skaitančių ir rašančių žmonių, prisirišusių nebe prie vietos, o prie kalbos. Taškas.
Kad ir kaip būtų, Gellnerio ir Andersono teorijos nebepaaiškina nūdienos – nebe gamintojų, o vartotojų ekonomikos ir visuomenės. Jų galiojimas turi būti aiškiai lokalizuotas – jos tinka XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pasauliui paaiškinti. Bet jos veik nieko nebepasako apie nūdienos būklę. Neįtikėtina, bet gilesnę už jų XX a. žmogaus egzistencinės situacijos teorinę atvertį ir išsklaidą mes randame knygoje genialaus žmogaus, kuris sykiu buvo atviras ir šito niekada neslėpęs technofobas – Vytauto Kavolio studijoje „Nužemintųjų generacija: egzilio pasaulėjautos eskizai“.
Belieka tik spėlioti, ką jis būtų kalbėjęs ir rašęs šiandien matydamas dramatiškus Lietuvos demografinius, socialinius, kultūrinius ir politinius pokyčius, bet manyčiau, jog jokia jėga nebūtų šio nuostabaus talento, bet kompiuterio ir interneto nepripažinusio bei taip ir nepažinusio žmogaus privertusi apsigyventi veidaknygėje. Kavolis emigravo tik kartą – po karo su tėvais atsidūręs DP stovyklose Vokietijoje, o po to jau JAV. Jis juokavo, kad į Lietuvą grįžtą kas 47 metus (1945 m. išvykęs iš Lietuvos, jis pirmą kartą ją aplankė 1992 m.). Apie kompiuterius ir keliones po pasaulį vieno savo lietuviško teksto išnašoje Kavolis parašė, kad daug komiškų galimybių atsiveria manant, jog kompiuteriai ir blaškymasis po pasaulį padidins žmoniškumo kiekį.
Kavolis minėtojoje studijoje „Nužemintųjų generacija“ egzilį analizavo kaip naująją istoriją – anot jo, nužeminimas reiškia ne tik pažeminimą atimant iš mūsų tėvynę (beje, tai klasikinė senovės Romos samprata, teigusi, jog kilniam žmogui ir patriotui baisiau už mirtį yra tik tremtis – ne veltui į Dakiją buvo ištremtas Vergilijus; romėnai tikėjo, kad tėvynės jausmo neturi tik vergas), bet ir naują egzistencinę būseną, kada iš tavęs atimama tėvynė, bet mainais į tai modernioji mūsų egzistencija mums padovanoja istorijos ir visuotinumo jausmą. Egzilis, pasak Kavolio – tragedija, bet sykiu jis ir didžiulė privilegija. Jis – drama ir palaima suprasti daug giliau save, tėvynę ir pasaulį, nei būtum pajėgęs suprasti saugumo ir pastovumo situacijoje.
Kavolis užčiuopė patį šio fenomeno nervą – juk tik atsidūrę egzilyje mes suprantame save ir žmoniją. Ksenofobija arba šaltas ir nejautrus požiūris į svetimšalius keičiasi ir nyksta mūsų akyse vos patekus svetur ir tapus svetimšaliu, nes tikrais draugais emigracijoje ir egzilyje paprastai tampa ne vietiniai ir atvykėliai, o emigrantai iš skirtingų šalių. Tad kitomis akimis į kitą būtybę pažvelgsi ir jos skausmą pajusi tik pats netekęs savojo saugumo. Bet sykiu Kavolis priminė, jog tai įpareigoja grąžinti savo tėvynei šią unikalią patirtį – kritikos ir atviro, nesentimentalaus ir nesaldaus dialogo formomis.
Veidaknygė yra viduramžių karnavalo atitikmuo postmodernioje visuomenėje – antistruktūra leidžia kuriam laikui pabėgti nuo nepakeliamų gyvenimo įtampų užsidėjus kaukę ir laikinai pakeitus tapatybę. Veidaknygė leidžia bendrauti visiems – ir kaukėtiems, ir apnuogintu veidu bei tikru savo vardu prieš kitus stojantiems personažams Kaip ir viduramžių Paryžiaus kvailių šventėje, palaima ištinka tapus ne tuo, kas esi. Bet viduramžiais žmogaus tapatybė buvo fiksuota kartą ir visam laikui – kuo gimei, tuo ir mirsi. Modernybė sugriauna šią logiką ir pažada mums gają, stiprią, nuolatos atsinaujinančią ir save koreguojančią tapatybę, primenančią nuolat ant sienos laikomą, valomą ir su meile atnaujinamą Venecijos karnavalo kaukę.
Prisiminus pirminę Luigi da Porta’os „Romeo ir Džuljetos“ versiją, kurioje Romeo pasirodo Džuljetos namuose su merginos kauke ir moteriškais rūbais (tad Džuljeta iš pradžių susidraugauja su Romeo kaip su drauge, o pamilsta jį tik pamačiusi ir suvokusi, kad jos bičiulė yra jos lemtinga meilė), aiškėja, kad karnavalinės kultūros bruožai renesansinėje Europoje klojo pamatus moderniai tapatybės improvizacijai. Nežinojimas, ar tu bendrauji su vyru, ar moterimi (apskritai nežinojimas, kas prieš tave – gražus, jaunas žmogus ar klastingas, jaunos moters kūno ir aistringo nuotykio su ja išsiilgęs turtingas ir manipuliatyvus senis), kūrė didžiulę erotinę įtampą ir stimuliavo vaizduotę.
Vienoje iš Stendhalio „Itališkų kronikų“, novelėje „Vanina Vanini“, jauna ir graži Romos aristokratė mano, jog ji susidraugavo su sergančia moterimi, kurią pati ir slaugo, bet po to ima ir paaiškėja, kad jaunoji moteris – tai sužeistas ir už savo tėvynės išlaisvinimą kovojantis karbonaras Pietras Misirilis (Pietro Missirilli). Aistra gimsta iš laikino nežinojimo, kas prieš tave – dalį savo meilės ir aistros objekto sukuri pats. Sykiu ir pats kuri save bei savo tapatybę, nes reaguodamas į savo bendravimo partnerio kaitą neišvengiamai atveri ir savo paties asmenybę bei jos jautrumą.
Štai čia ir kyla esminis klausimas: kam mūsų epochoje, kurioje tapatybės kaita ir laisvas bei nekontroliuojamas jos konstravimas (būtent tuo jis ir svarbus kontroliuojančioms struktūroms, kad tik savo tapatybe ir tik savimi pačiu susirūpinęs individas gerokai mažiau skiria savo jėgų, dėmesio ir jautrumo blogiui, kuris ištinka kitą žmogų, net ir esantį visiškai šalia jo) yra tapę savaime aiškiais dalykais, mums reikia papildomo ir dirbtinio tapatybės tinklo, kuriame mes toliau konstruojame save? Nejaugi veidaknygė yra turiningesnė už realų gyvenimą? Nejaugi visas gyvenimas, kaip jau nusprendė kai kurie analitikai, keliasi ten?
Paprastai tariant, mūsų laisvė šiandien lokalizuojasi vartojimo ir savęs atnaujinimo sferoje, bet ji niekaip nėra susijusi su esminiu dalyku – tikėjimu, kad tu gali kažką pakeisti pasaulyje. Tuo tikėjo visi didieji modernybės pranašai, teoretikai, ideologai ir rašytojai. Šiandien visos utopijos yra mirusios. Mes gyvename niūrių įspėjimo romanų ir distopijų laikais – nors ir pastarieji akyse virsta lengvo, nekomplikuoto vartojimo objektais. Determinizmo ir fatalizmo pojūtis, šiandien stiprinamas nesupratimo, kaip ir kodėl griūva ekonomikos, kodėl mus ištinka socialinės krizės, lygiai kaip mūsų visiška priklausomybė nuo tolimų šalių rinkos ir valiutų svyravimų, gimdo iliuziją, kad mes, kaip individai, galime kažką pakeisti tik spontaniška reakcija, gerumo, atjautos aktais, jautriu kalbėjimu ir intensyviu bendravimu. Vadinasi, belieka gauti techninius instrumentus ir intensyvinti žmogišką ryšį. Bet juk maro protrūkiais lygiai taip pat Europoje veikė karnavalo ir masinės linksmybės ar net orgijos logika.
Be to, kaip Zygmuntas Baumanas pastebėjo, technologija ir socialiniai tinklai tampa naująja kontrolės ir atskirties forma. Visus tu matai, visi save eksponuoja, registruojasi, dalyvauja – puiku, belieka tik sugalvoti, kaip išlaikyti visus tokioje schemoje, kurioje nėra net hipotetinių galimybių ką nors nuslėpti nuo valstybės ir kontroliuojančių struktūrų. Mūsų akyse miršta privatumas – jis jau nebeegzistuoja. Ne tik todėl, kad nebelieka pašalinių nebeskaitomų ir nekontroliuojamų laiškų arba kažko, ką žmogus, kaip byloja klasikinė literatūra, turėjo teisę ir net moralinę pareigą nusinešti su savimi į kapą. Dingo paslaptys – žmonės jų nebeturi ir net nebesuvokia, kas tai yra. Paslaptis tapo arba eksponuojama preke, mainų objektu ir slaptažodžiu į trumpą, momentinę sėkmę ir dėmesį, arba silpnybe, kuri reiškia, kad tu, pasirodo, turi ką nuslėpti – vadinasi, šantažas ir spaudimas iš tavęs lengvai atims tavo orumo ir nepriklausomybės likučius.
Bet joje slypi ir mirtinos grėsmės, ir blogio galimybės. Juk ji yra, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas, DIY (do it yourself) fenomeno esmė – padaryk šitą pats. Nusirenk pats. Atverk mums savo paslaptis – pats, laisvanoriškai ir su džiaugsmu. Apsinuogink. Leisk mums sužinoti viską apie save. DIY. Do it yourself. Strip for me, babe.
Juk kažkada slaptosios tarnybos ir politinė policija šitaip sunkiai ir uoliai triūsė, kad išgautų paslaptis, kad žmonės atvertų savo privataus ir net intymaus gyvenimo detales. Šiandien slaptosios tarnybos turėtų patirti ir klestėjimą, ir nuosmukį vienu metu – ką veikti tokioje situacijoje, kada visi apie save viską ima ir patys iškloja? Net jei jie nepasakoja, ką jie veikia, ko jie nemėgsta iš politinio elito ar kaip jie praturtėjo, šie žmonės vis tiek atveria savo ryšių ir pažinčių tinklą. O nedalyvauti toje struktūroje nebeįmanoma. Pakanka pasitraukti iš jos – ir tu nebetenki praeities ir dabarties jausmo, nebeatseki savo klasės draugų, kolegų, nebesusimoki mokesčių ir esi atskiriamas nuo bendruomenės.
Virtualinėje tikrovėje ir veidaknygėje nenumaldomai dingsta fundamentalus laisvės aspektas – apsisprendimas ir laisvas bendrystės pasirinkimas, o ne įsijungimas į ją tik todėl, kad technologija tau kitaip neleidžia gyventi civilizuoto gyvenimo.
Nes mes esame išvietinta ir nužeminta tauta. Bet užtat – „palaikinta“ tauta. Palaiminta tauta. Veidaknygės tauta.