Demokratinės politikos institutas ir „Veido“ žurnalas birželį paskelbė savo parengtus Lietuvos universitetų reitingavimo rezultatus. Net neįsigilinus į reitingavimo metodiką bei kriterijus darosi aišku, kad nevertėjo vargti – ir be reitingavimo aišku, kad jo rezultatai neabejotinai patenkina ir šios procedūros užsakovus, ir jos atlikėjus.
Leonidas Donskis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Atlikta kaip reikėjo

Vilniaus universitetas, toli atsiplėšęs nuo likusių universitetinės šeimos narių, akivaizdžiai pirmauja, o Kauno technologijos universitetas tvirtai užima antrąją vietą.

Jei šalyje, kurios visas politinis, finansinis ir kultūrinis elitas yra pagamintas šių dviejų aukštųjų mokyklų, būtų buvę paskelbti kiti rezultatai, reitingas būtų buvęs iškart atmestas kaip nevykęs, o jo atlikėjai būtų buvę diskvalifikuoti kaip nekompetentingi ir nerimti asmenys.

Pakanka prisiminti, kuo baigėsi 1996 m. Lietuvos mokslo tarybos užsakymu atliktas šalies aukštojo mokslo sistemos vertinimas, kurį atliko Norvegijos mokslo tarybos paskirti ekspertai. Kadangi paskelbtieji rezultatai niekaip nebylojo apie Vilniaus universiteto išdidžią vienvaldystę ir buvo palankūs kai kuriems jauniems universitetams, buvo gan greitai nuspręsta šio tyrimo rezultatą – puikią dviejų tomų studiją – numarinti stalčiuose ir organizuotoje biurokratinėje užmarštyje, o norimiems rezultatams išgirsti teko surengti viską iš naujo, šįkart jau su savais, t.y. nuovokiais ir teisingai mąstančiais, ekspertais.

Galima prisiminti ir skandalingą istoriją, kaip Vilniaus universiteto teisės studijos palyginti ne per seniausiai tarptautinių ekspertų buvo tiesiog diskvalifikuotos, bet VDU teisės studijų modelis buvo itin aukštai jų įvertintas. Viskas baigėsi tuo, kad sistema greitai susiorientavo ir pati įvertino padėtį taip, „kaip reikėjo“. Tuometinis VU rektorius stipriai protestuodamas minėjo ilgaamžę senojo universiteto teisės studijų tradiciją, tuo leisdamas suprasti, kad pati istorija šiuo atveju turi tarnauti kaip licencija, jei jau dabartis defektyvi.

Ką padarysi – į istoriją kaip argumentą praktinėje diskusijoje paprastai kreipiamasi tada, kai nieko gero nebyloja dabartis. Deja, garbingoje akademinėje konkurencijoje (o tokios Lietuvoje kol kas nė su žiburiu nerasi – vyksta varžybos, kas pirmas suskubs į aukštų politikų kabinetus ir juos įtikins savo tiesa) istorija nėra argumentas. Fasado grožis ir architektūros formos negali pakeisti aiškių mokslo ir akademinio gyvenimo vertės bei kokybės kriterijų.

Žinoma, nieko unikalaus čia nėra. Nedidelėje šalyje seniausias universitetas, pagaminęs visą jos „establishmentą“, paprastai siekia ypatingo politinio statuso, tam tikros neliečiamybės ir laisvės nuo konkurencijos, kuri būtų politiškai įtvirtinta.

Mano kolegos iš Talino universiteto juokauja, kad Estijos švietimo ir mokslo ministerija yra Tartu universiteto politinis skyrius. Kol kas nesinori šio sąmojo pritaikyti ir Lietuvai, bet jei situacija nesikeis, lygiai tą patį bus galima pasakyti ir apie mūsų valstybines mokslo valdymo institucijas.

Abejotini kriterijai

Tad visų pirma aptarkime reitingavimo kriterijus. Jei absolventų įsidarbinimas skelbiamas vienu iš svarbiausių universiteto veiklos kokybės kriterijų, tada leiskite paklausti, kiek toli mes pasistūmėjome nuo sovietmečio aukštojo mokslo kokybės vertinimo kriterijaus, skelbiančio, kad būtina numatyti specialistų skaičių liaudies ūkiui?

Nuo kada ne liaudies demokratijos, o laisvų šalių universitetai turi rūpintis ne studijų ir mokslo tyrimų lygiu, o savo absolventų įdarbinimu? Gal tada geriau iškart atiduoti universitetų vertinimo ir reitingavimo darbą ne tarptautinei akademinei sferai, o vietos darbdaviams, t.y. valstybės aparatui ir verslo korporacijoms?

Kitas kriterijus – iškilių asmenų vaidmuo šalyje ir jų įtaka valstybės raidai.

Vyksta savęs priskyrimas norimai kategorijai bei statusui, naudojantis politinės galios lauku ir viešosios erdvės užvaldymu. Dviejų dalykų tik niekada nepergudrausi, šitaip elgdamasis – tai tarptautinio akademinio gyvenimo ir savo paties jaunimo. Jie anksčiau ar vėliau susivoks, kas čia vyksta.
Leonidas Donskis:

Spėju, kad būtent tai leido Lietuvos muzikos ir teatro akademijai netikėtai pakilti į trečiąją poziciją po VU ir KTU. Tikrai nesu nusiteikęs nė prieš vieną Lietuvos aukštąją mokyklą (ypatingus jausmus puoselėju VU – nuostabiam universitetui, kuriame yra įvykęs lūžis mano intelektualiniame gyvenime ir be kurio nebūtų manęs, o LMTA yra mano pirmoji alma mater), bet man ne visai aišku, kodėl taip keistai susiklostė kitų aukštųjų mokyklų reikalai šioje skalėje. Pavyzdžiui, kodėl paskutinėje vietoje atsidūrė Vilniaus dailės akademija?

Beje, prieš metus tuometinio LR Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir studijų departamento atliktas šalies universitetų reitingavimas buvo itin nepalankus LMTA ir VDA – šios dvi garbingos menų mokyklos atsidūrė paskutinėse sąrašo vietose. Tada viską lėmė taškai už tarptautinius mokslo darbus, kurie tikrai nebuvo geriausias aukštųjų meno mokyklų vertinimo kriterijus. Šįkart likimas, užsimaskavęs reitingu, jas išskyrė.

Įdomu būtų paklausti, nejaugi VDA šaliai davė mažai aukštos prabos menininkų ir dailėtyrininkų? Negi tik tiek VDA nusipelnė Lietuvos humanistikai ir menams? Kokia praraja staiga ėmė ir atsivėrė tarp šių dviejų, atrodytų, panašaus rango mokyklų?

Ir apskritai – jei nedidelėje šalyje aukštosios mokyklos rangas nustatomas pagal lokalinius nuopelnus, ar nėra siaubingai iškreipiamas pats aukštojo mokslo vaidmuo ir jo misija pasaulyje? Jei mes patys be tarptautinių ekspertizių imamės autoritetingai nustatyti universitetų ir jų darbuotojų kvalifikacijas bei nuopelnus, ar netampame panašūs į genialaus sovietmečio komiko Arkadijaus Raikino personažus? Priminsiu, kad vienas iš jų sako savo bendradarbiui: „Tu mane gerbi? Gerbi. Aš tave gerbiu? Gerbiu. Na matai, mes su tavimi esame gerbiami žmonės“.

Nesunku nuspėti tauraus pasipiktinimo šiuo mano komentaru mastelio. Bus įtarta ir priešo klasta, ir VDU revanšizmas. Trumpai tik pasakysiu, kad niekada savęs iki galo netapatinau ir niekada netapatinsiu su jokia institucija bei organizacija. Mokslas ir akademiniai idealai mano akyse miršta tą pačią akimirką, kai tampa dėl įtakos ir prestižo kovojančių institucijų ir klikų įkaitais. Garbingas kolega ir talentingas mokslininkas iš kito universiteto man yra daug brangesnis už vidutinybę arba antipedagogą iš mano aplinkos.

Kad ir kaip būtų, turiu pasakyti tai, ką nusprendžiau pasakyti. Aš tiesiog nepageidauju būti reitinguojamas ar panašiai kvalifikuojamas politinių grupių arba jas aptarnaujančių žmonių. Mano darbai turi būti vertinami tik tarptautiniame kontekste ir taikant tuos pačius kriterijus, kurie man buvo ir tebėra taikomi JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje, Suomijoje, Švedijoje ir kitose panašaus akademinės sferos lygio šalyse.

Lygiai tas pats galioja ir mano universitetui. Man, atleiskite, nei šilta, nei šalta, kad pagal lokalines praktikas ir jėgos žaidimus jis atsidūrė ketvirtojoje pozicijoje ir buvo kilniadvasiškai pavadintas pirmaujančiu antrajame ešelone. Kai mūsų pirmasis ešelonas bus rimtai traktuojamas ir aukštai vertinamas kad ir Šanchajaus universiteto pateiktame pasauliniame universitetų reitinge, tada šiokią tokią prasmę įgis ir panašios formuluotės.

Tai nėra nekalta

Ką gi, leiskite pereiti prie išvadų. Reitingas anaiptol nėra nekaltas dalykas simboliniame realybės konstravime. Tiesą sakant, jis yra ne tiek matavimo būdas, kiek siekiamos socialinės realybės konstravimo bei pageidaujamos padėties įtvirtinimo instrumentas. Savęs reitingavimas sykiu tampa ir savęs pozicionavimu, kaip dabar mėgstama sakyti.

Galiausiai reitingas yra save įgyvendinanti pranašystė. Jei aš tūkstantį kartų pakartosiu, kad esu pats geriausias, o viešoji erdvė man leis tai daryti ir joje bus mažiau girdimi kitų balsai, aš tikrai tapsiu geriausiu. Ne kokybės ir autentiško buvimo prasme, žinoma. Geriausias aš tiesiog atrodysiu, nes viešoji nuomonė jau bus paveikta pakankamai, kad niekas tuo neabejotų.

Jei garsūs šalies savaitraščiai skelbia, kad vienas ar du universitetai yra patys geriausi, negi moksleiviai ir jų tėvai aiškinsis, pagal kokius kriterijus jie buvo reitinguojami? Jaunimas laimėtas pačiu paprasčiausiu būdu – be konkurencijos ir argumentų. Tam, ką aš galvoju apie save, leista tapti tiesa ir viešąja nuomone.

Tad kas gi vyksta Lietuvoje garsiai reitinguojant save ir kitus? Ne kas kita, o dominuojančių institucijų ir grupių siekiamos padėties priartinimas bei pagreitinimas, nuolat apie save sakant tą, ką meritokratija pagrįsto vertinimo kriterijus išpažįstančioje akademinėje sistemoje konstatuoja kiti – visų pirma tarptautiniai ekspertai ir kolegos iš svetur.

Vyksta savęs priskyrimas norimai kategorijai bei statusui, naudojantis politinės galios lauku ir viešosios erdvės užvaldymu.

Dviejų dalykų tik niekada nepergudrausi, šitaip elgdamasis – tai tarptautinio akademinio gyvenimo ir savo paties jaunimo. Jie anksčiau ar vėliau susivoks, kas čia vyksta.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Trimečio mama nebeištvėrė: tai kam aš moku sveikatos draudimą?

Prireikė gydytojo oftalmologo konsultacijos? Geriau iš anksto apsilankykite Valstybinės ligonių...

Tėvai – priblokšti: Vilniaus vaikų darželio direktorė elgėsi lyg monstrė (11)

Vaikų darželio direktorė, smurtavusi prieš penkiametį auklėtinį, sulaukė atpildo – Vilniaus...

Gyvai / Eurolygos mūšis Bamberge: „Brose“ – „Žalgiris“ (25)

Kauno „Žalgirio“ (11/6) krepšininkai Eurolygos 18 ture antradienio vakarą antrą kartą šiame...

R.I.T.A. Už lėšas skurdo kaime mažinimui – odiniai diržai ir piniginės (96)

Absoliuti dauguma Seimo narių išlaidas viešosios informacijos rengėjams galėtų pakeisti...

Nemalonumų sulaukęs buvęs garsios advokatės žentas: jeigu lemta, nuo kalėjimo nepabėgsi (55)

Dėl baisios avarijos išgarsėjęs buvęs garsios sostinės advokatės žentas Arnas Tumėnas vėl...

Dažniausiai užsienio žiniasklaidoje minimas Lietuvos miestas – iš arti (12)

Atvykus JAV ir kituose žemynuose garsiai Ballų šeimynai, viso pasaulio dėmesys krypsta į...

Aplinkinių nurašyta panevėžiečio idėja virto pragyvenimo šaltiniu: man sakydavo, kad mirsiu badu (15)

„Jeigu tavo namuose nėra katino, tai ką tu myli?“ –rašoma ant Mariaus Dijoko sukurto...

Siaubinga tragedija Kazlų Rūdoje (472)

Kazlų Rūdoje - siaubinga tragedija. Pirmadienį nusižudė mergina, o kitą dieną - ir jos mama.

Siaubinga parduotuvės klaida: pardavė nuodingą žuvį, galinčią sukelti skausmingą mirtį (6)

Gamagoryje (Japonija) per garsiakalbius skamba įspėjimas nevalgyti nuodingos žuvies, kurios penkias...

Vairuotojai įspėjami artėja pūga (16)

Vakare ir naktį eismo sąlygas sunkins snygis ir pustymas. Vairuotojai įspėjami būti atidūs.