Užsimeta vargetą ant stiprių pečių ir neša iš pelkės. O anas jo klausia: „Kur tu mane neši?“. „Aš tave vaduoju iš šito baisaus vargo ir nešu į kokią nors saugią vietą“, – atsako jam gelbėtojas. „Kvaily, aš juk čia gyvenu“, – piktai atkerta jam žmogelis.
Ne krizė, o kolapsas
Turbūt negalima ne tik pavieniam žmogui, bet ir didžiajai daliai visuomenės primesti to, kas jai nesvarbu, kam ji abejinga ir kuo ji negyvena. Gal tai ir teisinga – pagaliau, kokią moralinę teisę turi saujelė politikos ir kultūros vizionierių prievartauti savo šalį brukdami tai, ko jai nereikia ir kuo ji negyvena? Žinoma, būtų galima prisiminti, kad ir lietuvių tautos nepriklausoma valstybė kažkada buvo saujelės Lietuvos medikų ir kunigų svajonė.
Kad ir kaip būtų, šia vizija vis dėlto patikėjo tuo metu besiformavusi moderni lietuvių visuomenė. Patikėjo ir pavertė savo tikrove. Ar galima šiandien įgyvendinti projektus, kurie šalies vyriausybėje, apskritai tarp aukščiausiosios politikos ešelono ir stambiosios biurokratijos sukelia atmetimo reakciją? Pavyzdžiui, ar galima Lietuvoje sukurti europinio ir pasaulinio lygio mokslo bei kultūros centrus?
Juk jau dabar aiškėja, kad jokia švietimo ir aukštojo mokslo reforma Lietuvoje nevyksta ir artimiausioje ateityje neįvyks. Dėl daug ko – ir dėl mūsų politinės sistemos krizės (bijau, kad jau nebe krizės, o visiško jos kolapso), ir dėl politikų provincialumo, ir dėl stambiosios mokslo biurokratijos bei Vyriausybės patarėjų korpuso žemažiūriškumo, savanaudiškumo bei kažko, ką aš jau ryžčiausi pavadinti kone instinktyviu antieuropietiškumu. Šiems žmonėms „Europa“ yra tuščias garsas ir žodis be turinio.
Bet ir tai ne svarbiausia. Mūsų švietimo ir aukštojo mokslo reforma neįvyks iš esmės todėl, kad esama padėtis patenkina didžiąją dalį šios sferos dalyvių bei žaidėjų, ypač stambiausiųjų. Juk tai vieša paslaptis. Didžioji dauguma universitetų rektorių, profesorių, akademikų ir studijų bei mokslo kokybės biurokratų bijo tikros reformos, kurią atliktų ne jie, o tarptautinė Europos mastu elitinių ekspertų ir mokslininkų grupė.
Bijo, nes jie prarastų šio proceso kontrolės svertus. Įdomu tik kada ir kur tokias reformas vykdė vieno universiteto pagrindu suformuota nacionalinė mokslo biurokratija?
Idėją palaidojo Vyriausybė
Pamėgintų kokia nors drąsi ir reformatoriškai nusiteikusi mūsų Vyriausybė pasitelkti elitinius Europos mokslo koordinatorius ir tyrinėtojus pasitelkti tokiai reformai, reakcija būtų žaibiška. Iškart paaiškėtų, kad tik Vilniaus universitetas, Lietuvos mokslų akademija ir abiem šioms institucijoms ištikimas biurokratijos korpusas gali susivokti situacijoje ir įvykdyti reformas.
Švietimo ir mokslo ministerijos suformuota darbo grupė keletą metų atkakliai dirbo prie Priešakinių tyrimų instituto projekto. Buvo suprasta, kad tik aukščiausio rango Europos ir viso pasaulio mokslininkų atvedimas į Lietuvą bei jų darbas su mūsų doktorantais sustabdys smegenų nutekėjimą (kaip sustabdė jį Vengrijoje, įkūrus Budapešto kolegiją, t.y. Priešakinių tyrimų institutą). Akivaizdu buvo ir tai, kad tik toks ambicingas projektas leistų vykdyti gilią švietimo ir mokslo reformą, tam pasitelkus geriausias tarptautines pajėgas.
Tokio instituto idėjai pritarė visas Europos priešakinių tyrimų institutų tinklas. Su Europos ir JAV partneriais bei rėmėjais buvo aptarta viskas – naujojo Lietuvos priešakinių tyrimų instituto vizija, bendradarbiavimas su pasaulio tinklo nariais, finansinių išteklių problemos. Bet, regis, ši idėja ką tik buvo palaidota mūsų Vyriausybės, kurios vadovas visiškai neseniai viešai pritarė jai ir net leido organizuoti spaudos konferenciją „gerai“ žiniai paskelbti.
Kas aišku ir kas neaišku
Tai leidžia daryti keletą išvadų. Visų pirma, jei šiandien priešakinių tyrimų instituto vardu būtų nuspręsta pavadinti vieną lygesnį už kitus universitetinį politikos mokslų institutą (dėl to užkulisinė kova Vyriausybės kabinetuose vyksta jau seniai), Europos priešakinių tyrimų institutų tinklas tą pačią akimirką nusigręžtų nuo Lietuvos. Tai būtų akademinės Lietuvos diskreditacija. Gal mūsų Vyriausybei, jos vadovui, jo patarėjams bei jų proteguojamiems akademiniams žaidėjams neaišku, kas yra priešakinių tyrimų institutai.
Bet tai tikrai aišku akademinei Europai. Antra, po tokių akibrokštų pasitikėjimo mūsų Vyriausybe likučiai ištirpsta visiems laikams. Kaip galima rimtai traktuoti mūsų politikus ir po to su jais dar turėti reikalų net ir dėl bendrų valstybės reikalų, jei jie sau leidžia elgesį, pakertantį bet kokius pasitikėjimo ir pagarbos pamatus? Bent jau aš tikrai nesirengiu su šiais politikais ką nors svarstyti ir apskritai bendradarbiauti.
Ministerija patyrė fiasko
Galiausiai Lietuvos priešakinių tyrimų instituto idėją rėmė Užsienio reikalų ministerija. Kas jau kas, atrodytų, o ši ministerija tikrai siekia šalies lyderystės regiono mastu ir apskritai ypatingo mūsų šalies vaidmens buvusių Sovietų Sąjungos respublikų kelyje į ES ir demokratinę politiką.
Jei taip, tai būtent Užsienio reikalų ministerija ką tik patyrė didelį fiasko, kuris niekais paverčia visas jos ir šalies vadovų kalbas apie tarptautinę ir regioninę Lietuvos lyderystę. Apie Lietuvos regioninę lyderystę dabar rimta mina geriau nebekalbėti, nes tai sukels nebent tik juoką kaimyninėse šalyse. Būtų keista, jei artimiausiu metu regionui skirtas priešakinių tyrimų institutas negimtų Varšuvoje, Krokuvoje arba Lvove.
Juk lygioje vietoje buvo ką tik nužudytas projektas, kuris Lietuvai galėjo garantuoti ypatingą vaidmenį formuojant ne tik savo, bet ir Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos bei kitų panašaus likimo šalių akademinį bei intelektualinį elitą. Šio projekto dėka mes galėjome būti lygūs tarp lygių visoje Europos mokslo politikoje, dalyvaudami toje pačioje lygoje kartu su Wissenschaftskolleg zu Berlin Vokietijoje, NIAS Nyderlanduose, SCASS Švedijoje, Budapešto kolegija Vengrijoje ir su kitais elitiniais mokslo institutais Europoje, JAV, Australijoje.
Parapinis maskaradas
Mes tiek jėgų eikvojame niekams – vienas kito kompromitavimui ir diskreditavimui, jėgos žaidimams ir parapinio lygio politiniam maskaradui, – kad praradome bet kokį stambesnį mastelį europiniams ir pasauliniams įvykiams matuoti bei susivokti juose. Viskas vienodai svarbu ir nesvarbu, apie viską rašoma ir kalbama ta pačia infantiliai atsainia arba, priešingai, isteriška ir rėksminga maniera.
Todėl niekas nepastebėjo ir turbūt nepastebės, kaip ką tik provincialūs mūsų politikai palaidojo projektą, galėjusį perlaužti įvykių eigą Lietuvos akademinėje sferoje, o akademiniams žmonėms – leisti atgauti prasmės pojūtį dirbant savo šalyje. O juk toks jausmas vis rečiau beaplanko Lietuvoje. Net jei ir jautiesi laimingas savo universitete tarp studentų ir kolegų, tai dantis sukandus tenka ištverti mokslo biurokratų kalbas ir veiksmus, vis tikintis, kad vieną kartą visai tai funkcionierių abrakadabrai ES narės gyvenime ateis galas. Tačiau jis, atrodo, net nesiruošia ateiti.
Didysis prancūzų aforizmų meistras François de La Rochefoucauld pastebėjo, kad tie, kurie persistengia mažuose dalykuose, praranda didelių dalykų pojūtį. Bijau, kad tai jau įvyko Lietuvoje. Esame tikrai ne lyderiai. Tai fikcija, kurios kartojimas netrukus pradės skambėti komiškai. Mes vis labiau virstame arogantiška, biurokratiška, pompastiška, kaimynams pamokslaujančia, bet savo pačios gyvybinės svarbos ir net likimo problemų nepajėgiančia išspręsti ir jas ignoruojančia provincialia šalimi.
Kam mes subrendome per aštuoniolika nepriklausomybės metų? Negi tik tam?