Esu įsitikinęs, kad Sovietų Sąjunga griuvo po dviejų laiko ženklų. Pirmiausia po to, kai paprastas pagyvenęs lietuvis Sovietų Sąjungos prezidentui ir kompartijos generaliniam sekretoriui Michailui Sergejevičiui Gorbačiovui jo vizito Lietuvoje metu Vilniuje tiesiai į akis išdėjo paprastą gyvenimo tiesą – kad jo rankose laikomas transparantas su šūkiu „Nepriklausomybę Lietuvai“ nieko daugiau nereiškia, tik jo norą mirti tokioje pat nepriklausomoje Lietuvoje, kokioje jis gimė. Akimirką žado netekęs ir pasimetęs antrosios pagal galią pasaulio valstybės vadovas, tik po pusės minutės pradėjęs gėdyti žmogų, kad šis griaunąs tarybinių žmonių draugystę ir solidarumą, buvo kolosalaus pralaimėjimo ir globalinio fiasko ženklas.

O antroji laiko ištarmė buvo sovietinėje televizijoje anuo metu vykusi laida „Muzikos ringas“ kurioje kartą susikovė garsi čekų art roko grupė „Stromboli“ ir mūsų „Antis“. Čekų grupė grojo tiesiog puikiai ir turbūt būtų palikusi nedaug šansų sublizgėti mūsų mylimai post-punk rock grupei, jei ne stulbinantis Algirdo Kaušpėdo spektaklis, kuris pribloškė laidos kūrėjus ir vedėjus – tiek, kad jie jau svarstė galimybę nutraukti laidą.

Leonidas Donskis
„Antis“ – tai Lietuva nepriklausomybės išvakarėse. Ne pogrindžio, partizanų palikuonių, ne disidentų ar į kovą besiveržiančių savilaidos autorių, o sistemos užaugintų ir ja vieną gražią dieną pasidygėjusių bei iš jos rafinuotai išsityčioti nusprendusių inteligentų muzikos ir politikos teatras.
Kaušpėdas per keletą minučių sukūrė ištisą karnavalą – jis tapo kauke, kuriai padėjo ne tik grimas, bet ir vienodu, bejausmiu, bespalviu, mechanišku balsu ištariami atsakymai į laidos vedėjų klausimus. Atsakoma buvo pačiais klaikiausiais sovietinės naujakalbės štampais ir biurokratinio žargono perlais („Draugai, apie kokį tyčiojimąsi jūs galite kalbėti, kai visi sąmoningi tarybiniai piliečiai šiandien pasiaukojamai kovoja už kiekvieną darbo minutę...“). Supratę, kad iš jų ir laidos tyčiojamasi, vedėjai sutriko ir bejėgiškai puolė gėdinti Kaušpėdą, esą jis negerbia muzikos mylėtojų – antrojoje „Muzikos ringo“ dalyje Kaušpėdas leido įvykti metamorfozei ir prabilo savo paties balsu, it po ką tik įvykusio performanso komentuodamas jo niuansus ir atiduodamas pagarbos duoklę varžovams.

Kad ir kaip būtų, pergalė buvo pasiekta. Lietuviai simboliškai atmetė sovietinę informacijos erdvę (šiandien, deja, mes Rusijos televizijos ekspansijai esame gerokai mažiau atsparūs nei tada, bet tai kita ir komplikuota istorija). Supykti ant komiko ar juokdario – tai garantuotas galios aktorių pralaimėjimas. Tai tas pats, kas Kremliaus prijaukinto televizinio fašisto Vladimiro Žirinovskio isteriškas paskelbimas, kad komikas Genadijus Chazanovas yra jo ir valstybės priešas – beje, į tą Chazanovas taikliai reagavo, priminęs, kad jam malonus toks vaidmuo, nes Hitleris taip pat labiau už marą nekentė komiko Charlie Chaplino. Mūsų politine kauke ir juokdariu, išvedusiu iš kantrybės sistemą ir jos marionetes, tapo„ Antis“ ir Algirdas Kaušpėdas.

Žinoma, Lietuvoje esama ir daugiau kultūros reiškinių, kurie yra tapę kažkuo daugiau nei kultūros faktai ir formos – jie yra sociologiniai laikotarpio atpažinimo ženklai. Kada nors istorikai ir sociologai galės neseną Lietuvos praeitį interpretuoti per Olego Zacharenkovo, Vytauto Kernagio kūrybą, aktorių-bardų (Kosto Smorigino, Olego Ditkovskio, Sauliaus Bareikio, Aido Giniočio, Gedimino Storpirščio) dainas, Keistuolių teatrą ir Andriaus Mamontovo muziką. Ir tai ne tik lietuviško lyrizmo, humoro, ištisoje kartoje užfiksuotos meilės ir ilgesio išklotinė, bet ir socialinės tikrovės atpažinimo galimybė.

Kai kurie iš jų yra labiau svajonės ir alternatyvos žmonės („Keistuoliai“, Mamontovas, bardai), bet kai kurie mūsų didieji buvo tobuli laikotarpio atspindžiai. Jie buvo tokie, kokia buvo Lietuva. O Lietuva didele dalimi buvo tokia, kokie buvo jie.

Leonidas Donskis
Kai kurie iš jų yra labiau svajonės ir alternatyvos žmonės („Keistuoliai“, Mamontovas, bardai), bet kai kurie mūsų didieji buvo tobuli laikotarpio atspindžiai. Jie buvo tokie, kokia buvo Lietuva. O Lietuva didele dalimi buvo tokia, kokie buvo jie.
Kernagis pabuvo ir bigbyto grupėse „Aisčiai“ bei „Rupūs miltai“, ir hipiškų Olego Zacharenkovo dainų atlikėju, ir nuostabių Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladžių bei genialios Sigito Gedos poezijos interpretatoriumi su gitara rankose, ir Dalios Saukaitytės neužmirštamų „Milžinų“ atradėju, bet jam teko pabūti ir kabaretininku, ir sistemos rėmuose saugiai pokštavusiu atlikėju, o galiausiai jis susiliejo su naujosios, nepriklausomos Lietuvos šou verslu ir televizijos projektais. Jei nori, gali rašyti Lietuvos istoriją nuo hipių laikų (t.y. 1968-ųjų iki nūdienos). Juk, atrodytų, neilgas laikotarpis skiria Algirdo Aramino filmą „Maža išpažintis“ (1971) ir Artūro Pozniakovo muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“ (1986), o iš tikrųjų tie penkiolika metų buvo istorinė epocha, kurią savajai kartai įkūnijo Vytautas Kernagis.

O „Antis“ – tai Lietuva nepriklausomybės išvakarėse. Ne pogrindžio, partizanų palikuonių, ne disidentų ar į kovą besiveržiančių savilaidos autorių, o sistemos užaugintų ir ja vieną gražią dieną pasidygėjusių bei iš jos rafinuotai išsityčioti nusprendusių inteligentų muzikos ir politikos teatras. Pokštas, kuris sugriovė sistemą. Nes ji buvo pasiruošusi kam tik nori, tik ne jos paskelbimui fikcija, kurios niekas jau rimtai nebetraktuoja.

Sykiu „Antis“ – penas analitinei minčiai, sociologinis ir filosofinis fenomenas. Po šitų laisvų žmonių šėlsmo scenoje nenumaldomai aiškėjo, kad visos kalbos apie naują išvestą padermę – homo sovieticus – ir ideologiškai pakeistą žmonijos dalį, kuriai esą svetima laisvė ir net jos troškimas, yra gerokai perdėtos ir gan greitai subliūkšta susidūrus su tikrove, t.y. tikrosiomis žmonių svajonėmis, aistromis ir vizijomis.

Nedaug kam žinoma, nors savo laiku ir šauni australų roko grupė „Men at Work“ sukūrė dainą „Down Under“, kurios pagrindu gimė „Anties“ perdirbinys „Zombiai“. Paradoksas, bet „Zombiai“ tapo Lietuvos gyvosios atminties ir istorijos dalimi, nors buvo viso labo tik „koveris“ dainos, kurią savo ruožtu šiandien prisimena tikrai nedaug melomanų.

Johnny Rottenas ir „Sex Pistols“ šiandien prisimenami dėl savo išsityčiojimo iš „God Save the Queen“ (gal kartais ir dėl oro pagadinimo vienos dainos pabaigoje). Kad ir kaip būtų, savo imperiją tokiu buržuazijos šokiravimu jie sustiprino. Épater la bourgeoisie principas tik dar labiau sutvirtino buržuazijos pozicijas. Visai kitas vaidmuo teko „Ančiai“.

Kas galėtų paneigti, kad „Antis“ į istoriją įeis kaip muzikiniai sovietinės imperijos duobkasiai? Jiems grojant ir dainuojant Lietuvoje lėtai skendo sovietinis „Titanikas“.