Meilė ir draugystė yra modernūs jausmai. Abiem atvejais renkamasi tolimą, o ne artimą. Svetimas žmogus, nesusijęs su mumis kraujo ryšiais, gali tapti artimesnis už šeimos narį. Svetimojo tapimas pačiu artimiausiu yra intymumo ir socialumo paslaptis, bet joje slypi ir tam tikra moralinė logika. Abiem atvejais pasirinkime dalyvauja laisvė – mylimoji ir draugas (mylimasis ir draugė) nėra ramios ir saugios duotybės pasaulis.

Meilė ir draugystė mus bloškia į rizikos, nežinomybės, laisvės ir atsakomybės pasaulį. Šeima lieka šeima – nesvarbu, brangi ji tau ar ne. O meilės ir draugystės išlaikymas anaiptol nėra savaime aiškus. Tapdamas draugu prisiimi atsakomybę už bendrą idealą, kito žmogaus pasitikėjimą ir nusivylimo išvengimą, galiausiai – už savo paties vientisumo ir tikrumo išlikimą. Nes tave pasirinko už tai, kad tavimi galimi tikėti ir pasitikėti. Ryšio su tavimi krachas reikš smūgį tavo draugui, nes jam liks neaišku, ar apskritai kuo nors galima tikėti ir pasitikėti.

Italų sociologas Francesco Alberoni sukūrė gilią ir subtilią teoriją apie meilę kaip pirmąjį ir esminį socialinį žmonijos sąjūdį – kaip socialinio sąjūdžio ir bendruomenės gimimo prototipą. Taip, kaip mes įsimylime, anot jo, gimsta ir pasaulį bei žmoniją keičiantys socialiniai sąjūdžiai – žmonės nori būti kartu, todėl net ir trumpas išsiskyrimas tolygus nebuvimui, nes tik buvimas kartu suteikia prasmę kiekvienam mūsų gyvenimo epizodui, persmelkia visą mūsų asmenybę, ją sujungia ir tuo mus išgelbėja nuo vidinės fragmentacijos. Meilė, pasak italų sociologo, yra religinės bendruomenės gimimo istorinis protagonistas. Ji – bendruomenę kurianti jėga. Sykiu ji veriasi ir kaip socialinių ir politinių revoliucijų ištikima palydovė. Meilė maitina pasaulio keitimo impulsą ir kartu pati yra jo praturtinama.

Leonidas Donskis
Tavo draugas – tai žmogus, kuris ryžtasi viską padaryti, kad niekas niekada neišvystų tavo pažeminimo ir virtimo savo paties karikatūra, kad tau nebūtų nuplėšta garbė ir kad tu nebūtum redukuotas į apgailėtiną būtybę.
Įsimylėjęs jaunas revoliucionierius arba išsivaduojamosios kovos pogrindžio dalyvis, kovojantis už savo tautos laisvę ir niekaip negalintis apsispręsti, kas jam brangiau – mylimoji ar jo vaduojama tėvynė, yra gerai pažįstamas klasikinės literatūros herojus. Pakanka prisiminti Romos aristokratės karštai pamiltą karbonarą Pietrą Misirilį (Pietro Missirilli) iš Stendhalio „Itališkų kronikų“ novelės „Vanina Vanini“ arba jaunutį ir aistringai įsimylėjusį Prancūzijos revoliucijos fanatiką, klasicizmo klasiko Jacques’o-Louis Davido mokinį dailininką Evaristą Gamleną (Évariste Gamelin) iš Anatole’io France’o romano „Dievai trokšta“.

Ar meilė kuria bendruomenę? Taip, neabejotinai. Du žmonės tampa bendruomene sau ir kitiems. Jie savo draugams gali tapti panašūs į religinės bendrijos ar sektos neofitus, kurie nutraukia visus ryšius su senais draugais arba tiesiog nustoja jais domėtis. Meilė panaši į religinį jausmą ne tik tuo, kad tarp eroso ir religinio jausmo egzistuoja gilūs saitai (šitą puikiai suvokė religinę ekstazę kaip aukščiausią erotinę būseną vaizdavę Renesanso tapytojai, o ypač Jeanas Fouquet, „Meluno diptiche“ kaip madoną įamžinęs aukštuomenės kurtizanę ir Prancūzijos karaliaus Karolio VII favoritę Agnès Sorel – šią erotinio ir religinio jausmo samplaiką Renesanso akibrokštu savo veikale „Viduramžių ruduo“ vadino Johanas Huizinga).

Kaip ir draugystė, meilė gali tapti pilietinės visuomenės simboliniu branduoliu. Du vienas kitam ir bendram idealui įsipareigoję žmonės tampa visuomenės šerdimi – jie yra siejami organinio, o ne mechaninio solidarumo, kaip pasakytų Émile’is Durkheimas. Meilė sukuria totalitarinio režimo nužudyto žmogaus socialumo ir idealizmo (tai, beje, tas pats dalykas) alternatyvą George’o Orwello „1984-uosiuose“ – šioje distopijoje Winstonas Smithas ir Julia yra vienintelė Okeanijoje autentiška bendruomenė. Iš jų ryšio galėtų atgimti tikra pilietinė bendrija ir sykiu galėtų būti restauruotos žmogaus bendrystės galios – bet rašytojui lėmus viskas baigiasi tragiškai. Meilė jam yra stebuklas, bet ji neturi šanso ten, kur nužudytas socialinis ryšys ir tikėjimas bei pasitikėjimas.

Meilė panaši į religinį jausmą ir tuo, kad įsimylėjęs žmogus nustoja praeities jausmo ir net išsižada savo praeities. Meilė – tai jausmas, kad iki šiol tavęs iš tikrųjų nebuvo, kad tavo gyvenimas buvo netikras ir nepilnas; sykiu tai nuostaba, kaip tu išvis tiek laiko galėjai gyventi be savo meilės objekto? Manichėjizmo, kaip savo nuodėmingos praeities, griežtai išsižadėjo Aurelijus Augustinas, o tapęs vyskupu jau nesutaikomai kovojo su šiuo pagrindiniu krikščionybės varžovu (nors esama spėjimų, kad šiltas bendruomenės jausmas, ryškiai Šv. Augustiną skyręs nuo griežto, disciplinuoto ir už gailestingumą teisingumą aukščiau vertinusio Šv. Ambrosijaus, ir buvo manichėjizmo liekana jame – socialumas ir bendrystės galia liko, bet buvo pripildyti visiškai naujo turinio). Nenuostabu, kad Šv. Ambrosijus pašventina Cicerono veikalą „Apie pareigas“. Lygiai taip pat nenuostabu, kad Šv. Augustinas pašventina Cicerono veikalą „Apie draugystę“.

2.

Meilė ir draugystė gali dramatiškai konfliktuoti. Jei vienas žmogus kitame mato draugą, o kitas tuo metu jame svajoja rasti mylimąjį, tai gali baigtis kančiomis, konfliktu ir suirusiu ryšiu. Kita vertus, įsimylėjęs žmogus prarandamas kaip draugas – Williamas Shakespeare’as atveria šią dilemą „Romeo ir Džuljetoje“. Juk Romeo draugas Merkucijus taip ir nesužino, kad Romeo yra jau vedęs vyras ir kad Džuljeta visiškai pakeitė jo gyvenimą. Romeo atsają nuo šio pasaulio jis priima kaip dūsavimą dėl Džuljetos pusseserės, gražiosios Rozalinos, o melancholiją ir liūdesį – kaip Romeo meistriškai įvaldytą jaunų dabitų sielos manevrą savo fiziniam patrauklumui ir grožiui suteikti to liūdesio ir net negyvumo, kuris sudaužytų ir pačią nejautriausią damos širdį bei laimėtų jam dar vieną aistringos meilės nuotykį. Iki paskutinės akimirkos – t.y. iki Tebaldo keliamos grėsmės Romeo gyvybei – Merkucijus mano, jog Petrarkos sonetų skaitymai ir dūsavimai yra tiesiog rafinuoto žaidimo dalis.

Leonidas Donskis
Meilė – revoliucinga, o draugystė – konservatyvi. Meilė gimsta kaip misterija – su pasaulio atnaujinimo ir pakeitimo viltimi bei stebuklo pojūčiu, o draugystės svajonė ir idealas visada yra išlaikymas to, kas tau brangu, ką tu brangini savyje ir savo drauge.
Bet kai tik Merkucijus pajunta, kad viskas čia daug giliau ir pavojingiau, jį apima dvejopi jausmai. Jis pavyduliauja Romeo mylimajai – gal tai vyro pavydas damai, per kurią jis netenka draugo dėmesio ir lojalumo, o gal ir homoseksualios draugystės obertonai, kurie Christopherio Marlowe ir Williamo Shakespeare’o laikais nieko per daug nestebino Londono aristokratų ir teatro pasauliuose. Sykiu jis pajunta atsakomybę už draugą. Romeo su juo nėra. Romeo – kitur. Jis visas paniręs meilėje ir savo naujosios, visų mylinčiųjų pasaulį išganysiančios meilės bendruomenės – jo ir Džuljetos bendruomenės – gimime. O Merkucijus – čia.

Šiapasaulinės ir kitapasaulinės tikrovių susidūrimas yra draugo ir mylimojo išsiskyrimas. Čia esantis Merkucijus suvokia, kad Romeo gresia mirtis ir kad meilė jį pavertė trapiu ir pažeidžiamu. Nieko, išskyrus save ir savo šeimos legendą nemylintis brutalus Tebaldas tikrai nužudys realybės ir savisaugos jausmą praradusį Romeo, todėl Merkucijus, Veronos kunigaikščio Eskalo pusbrolis, dėl savosios draugystės ryžtasi net nelojalumui Veroną valdančiam savo giminaičiui. Eskalo uždrausta dvikova sulaužytų įstatymą. Priverstas rinktis tarp galios lauko ir sąžinės, Merkucijus neabejodamas pasirenka sąžinę. Jis žūsta už draugą ne todėl, kad trokštų nuotykio su geriausiu Veronos dvikovų meistru Tebaldu, o todėl, kad gelbėja draugą ir sykiu savo paties moralinį vientisumą.

Draugas – tai moralinis veidrodis. Ne tik tam, kad padėtum draugui susivokti savyje, bet ir tam, kad pats neišduotum savo žmogiškos esmės ir nedegraduotum. Juk išsigandęs ateiti į pagalbą mušamam arba žudomam draugui tu negalėsi toliau ramiai gyventi. Draugo dėka netampi niekšu ir mokaisi neišsigąsti brutalių ir anonimiškų pasaulio jėgų. Renesansinė meilės samprata neabejotinai kuždėjo Merkucijui, kad įsimylėjęs Romeo tapo moterišku, trapiu ir pažeidžiamu. Tą patį pripažįsta ir pats Romeo savo žodžiais po Merkucijaus mirties:

„Šis artimas gentainis kunigaikščio
Kaip riteris gyvybę paaukojo,
Begindamas bičiulio savo garbę
Nuo užgaulios Tebaldo pašaipos,
Tebaldo, kurs prieš valandą tiktai
Man tapo broliu... O brangi Džuljeta!
Tavasis grožis mano širdyje
Suminkštino drąsos galingą plieną!“
(Vertimas Aleksio Churgino)

Anglų kalba lieka neišverstas niuansas, kuris originale skamba kaip itin svarbi Romeo žinia apie savo būseną: O sweet Juliet/Thy beauty hath made me effeminate/And in my temper softened valor’s steel. Įdomu, kad prieš Shakespeare’ą lygiai taip savo požiūrį į grėsmes riteriui ir kariui išsakė Niccolò Machiavelli „Samprotavimuose apie Titą Livijų“ – bet jos jau, pasak Florencijos istoriko ir diplomato, atkeliauja iš krikščionybės, kuri mus verčia silpnesniais, švelnesniais ir dėl to labiau moteriškais nei Romos Respublikos kariai ir patriotai.

Pastarieji sugebėdavo susidoroti su barbarišku ir kriminaliniu elementu, o per krikščionybę modernybė praranda šią galią, ano jo. Keista meilės sociogenezė ir psichogenezė: Machiavelli leidžia atsekti neabejotiną krikščionybės ir meilės bendrystę. Modernioji meilė savo aukojimosi dvasia ir altruizmu iš tikrųjų gerokai skiriasi nuo pagoniškos meilės, kuriai kūnas ir aistra buvo esminiai žmogiškojo geismo ir džiaugsmo tikrovės komponentai.

Kad ir kaip būtų, abiejuose moderniuosiuose jausmuose glūdi religinis impulsas. Prisiminus Friedricho Schillerio dramą „Klasta ir meilė“ (ne veltui vienas iš šios dramos vertimo į anglų kalbą variantų yra „Love and Politics“), būtų galima perfrazuoti paprastos, bekilmės mergaitės Luizos Miler (Luise Miller) ir aristokrato Ferdinando fon Valterio (Ferdinand von Walter) meilės apibūdinimą kaip meilę Dievui Jo neįvardijant ir renkantis Jo kūrinį. Meilė Kūrėjo kūriniui reiškia meilę Kūrėjui. Draugystė – tai atsakomybė už Dievo kūrinį ne tik rūpinantis jo saugumu ir gyvybe, bet ir išsaugant jo sielos integralumą, unikalius asmenybės bruožus ir individo nedalomumą, t.y. individualybę.

Tavo draugas – tai žmogus, kuris ryžtasi viską padaryti, kad niekas niekada neišvystų tavo pažeminimo ir virtimo savo paties karikatūra, kad tau nebūtų nuplėšta garbė ir kad tu nebūtum redukuotas į apgailėtiną būtybę. Sykiu draugas apsaugo tave nuo destruktyvios kaitos. Viskas kinta ir praranda buvusius bruožus, išskyrus draugus. Draugas sustabdo visa žudančią kaitą. Tegul kinta tavo kūnas, tegul tave apleidžia tavo jėgos, bet tavęs niekada neturi apleisti gija, ant kurios suvertas tavo lojalumas, meilė tiesai ir garbingumas. Draugas apsaugo tą giją nuo išnykimo.

Leonidas Donskis
Draugas – tai tas, kuris tave siekia apsaugoti nuo silpnumo akimirkos gal padiktuoto nusižengimo tavo paties garbės ir elgesio kodeksui, kuris nenori tavo pralaimėjimo ir skausmo. Draugų sąjunga, Aristotelio žodžiais tariant, yra „viena siela dviejuose kūnuose“.
Meilė – tai kūrimas kažko daugiau nei tu pats. O draugystė – savo asmenybės substancijos išlaikymas alter ego dėka. Abiem atvejais susiduriame su mūsų egzistenciniu poreikiu pranokti savo nepakankamumą, ribotumą, laikinumą ir baigtinumą. Ar meilė ir draugystė egzistuotų mūsų pasaulyje, jei mes būtume nemirtingi? Greičiausiai ne. Gali būti, kad net dabartinės medicinos ir gyvenimo kokybės dėka gerokai pailgėjęs mūsų gyvenimas sukuria amžinos jaunystės ir žemiškojo nemirtingumo iliuziją tuo pakirsdamas mūsų bendrystės galias. Jei nieko nebrangini už jo trapumą ir laikinumą, kaip gali iš tikrųjų prisirišti ir mylėti? Juk mes mylime tą, ką bijome prarasti ir ką, deja, žinome prarasiantys.

Tad meilė yra neatsiejama nuo bendruomenės kūrimo, o draugystė – nuo individo atradimo. Meilėje slypi mūsų bendrystės galios, o draugystėje – savo ir kito individualybės galių atradimas bei jų išlaikymas. Meilė – revoliucinga, o draugystė – konservatyvi. Meilė gimsta kaip misterija – su pasaulio atnaujinimo ir pakeitimo viltimi bei stebuklo pojūčiu, o draugystės svajonė ir idealas visada yra išlaikymas to, kas tau brangu, ką tu brangini savyje ir savo drauge. Meilė ir draugystė – du ribos dievo Januso veidai, simbolizuojantys modernųjį pasaulį: tai pasaulio atnaujinimo ir jo išsaugojimo galios bei impulsai. Politikos sąvokas pritaikius, meilėje iš esmės slypi kairysis jautrumas, o draugystėje – dešinysis impulsas.

Tapęs draugu tu atsakai už kito unikalumą. Tu jam leidi surinkti pačiam save iš kasdienybės, gandų, norų, baimės ir tuštybės fragmentų. Draugystė sykiu veriasi kaip baimės įveikimas tikėjimu ir pasitikėjimu. Tam reikia atlikti moralinio veidrodžio funkciją, idant tik tavo dėka draugas patirtų savo aukštąsias ir sekliąsias akimirkas ir taip susivoktų savyje. Juk ką daugiau reiškia draugų atvirumas ir visko išsakymas apie save? Vien norą paatvirauti? Vargu bau. Veikiau tai žinojimas, kad kažkas nuoširdžiai siekia, kad tu koreguotum savo elgesį ir pasirinkimus tam, kad neįvyktų tie tavo pokyčiai, dėl kurių tau būtų nejauku ar net slogu ir gėda ateityje, sykiu dėl kurių tu neatliktum to vaidmens savo aplinkoje ar net pasaulyje, kurį tavo draugas tavyje įžvelgia. Draugas – tai tas, kuris tave siekia apsaugoti nuo silpnumo akimirkos gal padiktuoto nusižengimo tavo paties garbės ir elgesio kodeksui, kuris nenori tavo pralaimėjimo ir skausmo. Draugų sąjunga, Aristotelio žodžiais tariant, yra „viena siela dviejuose kūnuose“.

Iš riteriškos kurtuazijos idealo ir garbės kodekso gimusi draugystė neretai konfliktuodavo su kario etika ir net paprasčiausia savisauga. Kultūros istorikai ir istorijos antropologai neabejoja, kad meilė Europoje gimsta iš Mergelės Marijos kulto, kurtuazijos idealo ir ankstyvosios arabų meilės lyrikos. O draugystė yra jai artimas, bet sykiu ir nuo jos skirtingas fenomenas. Viduramžių riterių legendos nuostabiai fiksuoja meilės ir draugystės susidūrimą: pakanka prisiminti karaliaus Artūro ir Apvaliojo stalo riterių legendas, viena iš kurių atveria pasenusio Artūro ir jo žmonos karalienės Gineverės dramą į jų gyvenimą įsiveržus Lanseloto aistrai.

Lanselotas pamilsta Gineverę, o ir karalienė linkusi jam atsakyti taip pat švelniu jausmu, bet Apvaliojo stalo riteris negali išduoti draugystės idealo ir užmiršti, kad jo petį palytėjo karaliaus Artūro kalavijas, tuo įšventindamas jį į riterius. Lieka tik klajonės ir riteriškas tarnavimas savo širdies damai skiriant jai visas savo ginklo pergales.

Kitas puikus pavyzdys būtų Tristano ir Izoldos legendų ciklas, viena iš kurių pasakoja kaip per lemtingą atsitiktinumą savo draugui, Kornvalio karaliui Markui pažadėtą Airijos karalaitę Izoldą pamilęs riteris Tristanas (viduramžių meilės samprata tokia ir buvo – nepaaiškinama ir netikėtai bei staiga ištinkanti žudanti aistra) slapstosi su ja po miškus. Kartą užmigę palapinėje jie nepastebi, kaip jų su savo kariais ieškantis karalius Markas juos užklumpa. Už išdavystę Markas galėjo ir net turėjo nužudyti abu įsimylėjėlius, bet pamatęs tarp Tristano ir Izoldos padėtą kalaviją, kuris simbolizavo jų nekaltumą ir tai, kad tarp jų nieko nebuvo įvykę, Markas pasigailėjo jų ir paliko juos miegoti, tik vietoje senojo Tristano kalavijo, kuriame trūko vienos šukės, per jų dvikovą likusios Izoldos dėdės, airių riterio Morholto kūne, jis paliko savo naują tviskantį kalaviją. Nubudęs Tristanas viską suprato ir jam pasidarė aišku, kad draugystė nugalėjo meilę – į riterio ir draugo kilnumą jis nebeturi teisės ir galios atsakyti besitęsiančia išdavyste ir nelojalumu karaliui, todėl jie privalo skirtis su Izolda, kuri teisėtai priklauso Markui.

Viduramžiais draugystė dar nugali meilę. Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetoje“ pralaimi abi – žūsta draugas, miršta įsimylėjėliai. Kas laimi? Laimi Veronos kunigaikštis Eskalas, kuris yra tikras tragiškos atomazgos centras. Netekęs savo pusbrolių Merkucijaus ir Pario, jis priverčia susitaikyti Kapulečių ir Montekių šeimas, netekusias savo vaikų. Verona atkuria civilizuotą politiką ir įstatymo viešpatiją. Vardan socialinės ir moralinės tvarkos atkūrimo tenka netekti brangiausio, ką turi.

Gal Shakespeare’as siūlo variaciją senovės Romos politinio herojaus, Respublikos įkūrėjo Lucijaus Junijaus Bruto tema? Brutas – Niccolò Machiavellio, o sykiu ir Prancūzijos revoliucijos herojus – pats stebėjo savo tikrų sūnų Tito Junijaus Bruto ir Tiberijaus Junijaus Bruto egzekuciją po to, kai jie Tarkvinijaus sąmokslu pamėgino sunaikinti Romos Respubliką ir atkurti jos karalystę. Kaip tėvui jam plyšo širdis, bet kaip Respublikos patriotas jis stebėjo valstybės išdavikų bausmės įvykdymą. Tai tobulas intymaus ir viešo jausmo atskyrimas, kurį Machiavelli laikė unikaliu senovės Romos politikos pasiekimu ir kurio egzistavimu moderniojoje Europoje jis netikėjo. Vaikžudystė vardan valstybės? Jų virtimas meilės ir draugystės dramomis, kurios padeda baisią selekciją atlikti pačioms aukoms, į visa tai nesikišant valstybei? Ypač suvokiant, kad už meilę ir draugystę aukojasi ir žūsta patys jautriausi ir tauriausi. Ar jie tinka modernybei? Ar jie pritaikyti visuotinei moderniajai socialinei ir moralinei tvarkai?

Leonidas Donskis
Juk be meilės ir draugystės neegzistuotų tos moderniojo jautrumo formos ir įtampos, iš kurių gimsta ir modernioji politika bei politinė etika. Savo apnuogintu ir išgrynintu pavidalu jos negali patekti į politiką, nes joms grėstų deformacijos ir virtimas savo priešybėmis – necivilizuota politika, korupcija, intymumo ir viešos moralės supainiojimu, privačios ir viešosios erdvių susiliejimu.
Juk be meilės ir draugystės neegzistuotų tos moderniojo jautrumo formos ir įtampos, iš kurių gimsta ir modernioji politika bei politinė etika. Savo apnuogintu ir išgrynintu pavidalu jos negali patekti į politiką, nes joms grėstų deformacijos ir virtimas savo priešybėmis – necivilizuota politika, korupcija, intymumo ir viešos moralės supainiojimu, privačios ir viešosios erdvių susiliejimu. Bet jų kuriamos įtampos maitina socialinio ir politinio gyvenimo formas. Kaip kalba, kuri pati savaime nėra bei filosofija, nei literatūra, bet be kurios pastarosios dvi neegzistuotų.

Nes meilė ir draugystė ir yra moderniojo jautrumo kalba.

3.

Draugystė sukūrė epochas. Sykiu ir ištisą mąstytojų galeriją. Cicerono „Apie draugystę“ buvo mylima Michelio de Montaigne’io knyga. Pats turėjęs mylimą ir kūrybiškai jį įkvėpusį draugą, jauną mirusį politinį mąstytoją Étienne’ą de La Boétie, Montaigne’is suvokė pačią draugystės esmę – bendrą pasišventimą idealui ir branginimą vienas kitame to vienijančio principo ar integruojančio bruožo, kurio dėka tavo draugas niekada nevirs kuo nors kitu, netaps savo priešybe ir neišduos nei savo idealų, nei tavęs. „Apie savanorišką vergovę“ (De la servitute volontaire) buvo veikalas apie laisvę, kuriuo žavėjosi Montaigne’is.

Bet sykiu Montaigne’is suprato, kad draugystė yra primiršta dorybė, kurią brangino Antikos didieji ir be kurios buvo sunku įsivaizduoti ir įstatymų leidybą, ir politiką, ir etiką. Savo esė „Apie draugystę“ jis cituoja Aristotelio „Nikomacho etiką“, kurioje Aristotelis teigia, jog „geriems įstatymų leidėjams labiau rūpinti draugystė negu teisingumas“. Pats Montaigne’is priduria: „Juk kiekviena draugystė, kurią sukelia ir puoselėja geismas arba nauda, visuomeniniai ar asmeniniai interesai, tuo mažiau patraukli ir kilni ir tuo mažiau joje bičiuliškumo, kuo daugiau joje pašalinių priežasčių, tikslų ir ketinimų, nesuderinamų su tikra draugyste. Su tikrąja draugyste nesuderinami ir tie keturi, dar senovės autorių išryškinti bendravimo aspektai: giminiškasis, visuomeninis, svetingumo ir meilės, – nei kiekvienas iš jų, nei visi kartu“.

Netiesa, kad politika yra iš esmės nesuderinama su draugyste. Jos tokiomis tapo gan vėlai, moderniaisiais amžiais. Modernioji valdžios siekimo ir valdymo mechanika diskvalifikavo ir atmetė draugystę kartu su kitomis dorybėmis, nors net ir ankstyvojoje modernybėje draugystėje buvo lemta nuveikti stebuklus būtent politikoje ir kūrybos sferoje. Klaidinga būtų manyti, kad Machiavelli čia vaidino unikalų ir centrinį vaidmenį atmesdamas bet kokį intymų ir autentišką žmonių ryšį valdžios mechanikos ir instrumentinių jėgos santykių pasaulyje.

Šis netikėjimas draugyste ir autentišku ryšiu politikoje veriasi kaip veikiau paralelinė ir šešėlinė jėgos filosofija, apvalyta nuo visų religinių ir etinių implikacijų – jos užuominų esama Aristotelio patarimuose Makedonijos karaliui, Aleksandro Didžiojo tėvui Pilypui Makedoniečiui, lygiai kaip netikėjimo draugyste politikoje rasime Renesanso rašytojų ir istorikų veikaluose: pakanka paminėti kad ir tokią figūrą kaip Francesco Guicciardini – Machiavellio draugą, istoriką ir diplomatą, vienodai su Machiavelli besibaisėjusį tironijomis ir klero korupcija, bet savo intereso paisymą laikiusį absoliučiu atramos tašku politikoje. Abu jie, Machiavelli ir Guicciardini, dar nėra atradę moralinio individualizmo – jų individualizmas yra viso labo jėgos ir naudos individualizmas, kuris tik atveria jo menkumą ir embrioninę fazę. Tiesa, ir vėlesnių epochų politikos mechanikai ir instrumentalistai nepakyla aukščiau tokio individualizmo ir niekaip nepasiekia jo religinės, etinės ir edukacinės dimensijų.

Draugyste politikoje ne per daugiausiai tikėjo ir Machiavellio nemėgęs bei jo atvirai išklota išdavystės pragmatika baisėjęsis Shakespeare’as. „Otelo“ Jagas yra sumodeliuotas pagal Machiavellio asmenybės bruožus (kaip juos jautė ir suprato Shakespeare’as), o „Hamlete“ mes matome vienintelį draugą ne išdaviką – tai Horacijus. Išdavikus draugus Rozenkrancą ir Gildensterną Hamletas pats meistriškai pražudo, tik įrodydamas, kad anaiptol nėra sąvokų ir vertybių kracho auka – jis tiesiog pereina iš vienos terpės į kitą, apleisdamas filosofo ir rezonieriaus erdvę tik tam, kad pasinaudotų la mente audace (italų k. drąsiu protu) – idant būtų sunaikinti priešais tapę vakarykščiai draugai.

Merkucijus savo beprotiška drąsa bei pasiryžimu rizikuoti savo linksmu ir karnavaliniu gyvenimu tiek kontrastuoja su nelojaliais ir niekšiškais draugais, kad lieka tik vienintelė hipotezė, kad „Romeo ir Džuljeta“ buvo pradėta kaip komedija (galėjo būti, kad Merkucijus būtų sukūręs linksmą ir smagią porą su Džuljetos pussesere Rozalina, o Romeo su Džuljeta būtų likę dūsaujanti ir melancholiška pora), o po Merkucijaus mirties baigėsi kaip tragedija. Draugo asmenyje turi būti kažkas komiška ir tragiška vienu ir tuo pačiu metu.

Kad ir kaip būtų, savo moderniosiomis formomis draugystė iškyla kaip tikras Renesanso fenomenas. Ne tik todėl, kad tiek Italijos Renesanso humanistus, tiek jų Šiaurės kolegas dažnai siejo bičiulystė, o todėl, kad Renesansas, kitaip nei viduramžiai, yra tikėjimo individu ir jo galiomis, o ne už jo glūdinčia institucija, epocha tikrąją šių žodžių prasme. Ne tik Florencijos humanistas Angelo Poliziano, kuris bičiuliavosi su Marsilio Ficino ir Giovanni Pico della Mirandola ir kuris įkvėpė Sandro Botticellį nutapyti „Veneros gimimą“ ir „Pavasarį“, bet ir daugelis kitų Renesanso scholiarų ir rašytojų pasiliovė draugyste kur kas labiau nei patronažu ar ryšiais su oficialiomis įstaigomis ir pareigūnais.

Leonidas Donskis
Draugystė – lygybės fenomenas (kaip ir meilė, tik dar didesniu mastu, nes meilėje galioja ir įvairios unikalios išimtys – tokio intymumo sferoje stiprūs žmonių santykių apibendrinimai visada bus rizikingas užsiėmimas). Bet gali egzistuoti ir nelygiųjų draugystė, kada abi pusės pranoksta save. Vienoje srityje lygūs, žmonės gali būti titulo arba kilmės visiškai atskirti kitoje.
Thomo More’o draugystė su Erazmu Roterdamiečiu ir Antverpeno miesto sekretoriumi, knygų leidėju ir humanistu Pieteriu Gillisu (angliška jo vardo ir pavardės versija – Peter Gilles) yra tapęs ištisu utopijos ir Renesanso politinės minties žemėlapiu. Iš More’o ir Erazmo draugystės kilo Erazmo „Pagiriamasis žodis kvailybei“ (lotyniškoji transliteracija: Moriae Encomium – kaip matome, Moria fonetiškai Erazmui siejosi su nuo kvailybės, atrodytų, itin saugiai nutolusiu jo bičiuliu iš Oksfordo; esama ir tokios šio kūrinio vertimo versijos – „Pagiriamasis žodis More’ui“). Lotyniškai parašyta geniali satyra pavadinta graikiškai Μωρίας Εγκώμιον, bet į lotynų kalbą pavadinimas verčiamas „Stultitiae Laus“. Erazmo gimtąja olandų kalba pavadinimas skamba „Lof der Zotheid“.

Kiek reikia turėti genialaus ir analogijų neturinčio renesansinio humoro, perkeliančio mus iš griežtų, istorinių ir lemtingų teologinių ginčų dėl devotio moderna (Erazmo apmąstytų ir diskutuotų modernizuoto tikėjimo formų), Švenčiausiosios Trejybės dogmos ar teodicėjos ir predestinacijos į François Rabelais kalbos karnavalo, Michailo Bachtino žodžiais tariant, pasaulį! Ne veltui More’o ir Erazmo draugystė prasidėjo Paryžiuje jiems kartu iš graikų į lotynų kalbą verčiant įstabų Antikos komediografą ir satyriką Lukianą.

Iš More’o ir Erazmo draugystės gimsta dar vieno Europos genijaus biografija. Didžiausias savo meto portretistas Šiaurės Renesanso erdvėje, vokiečių tapytojas Hansas Holbeinas Jaunesnysis buvo Erazmo bičiulis. Erazmas jį rekomendavo Thomui More’ui, o jau Anglijos lordas kancleris ir antspaudo saugotojas netruko savo ruožtu jį rekomenduoti savo karaliui. Taip Holbeinas tampa Henriko VIII rūmų dailininku ir nutapo svarbiausius renesansinės Anglijos portretus – karališkosios šeimos, nelaimingų Henriko VIII žmonų, valstybės veikėjų, ambasadorių ir, žinoma, savo draugų ir globėjų Erazmo ir More’o. Jei Holbeinui turime būti dėkingi už išlikusius įstabius šių dviejų visos Europos intelektualinį ir politinį gyvenimą ženkliai formavusių humanistų portretus, jų draugą ir idėjinį bendražygį Flandrijoje Pieterį Gillisą įamžino didis Antverpeno religinis tapytojas Quentinas Matsysas (olandiškai – Quintenas Matsijsas).

Pieteris Gillisas Thomo More’o „Utopijoje“ lotyniškai vadinamas Petrus Egidius (lietuviškame knygos vertime – tiesiog Petras Egidijus). O ir „Utopijos“ pasakojime esama istorinių faktų, kurie tik vėliau persipina su literatūrine išmone. More’as iš tikrųjų su politine misija lankėsi Antverpene, kur atėjo į svečius pas savo ir Erazmo draugą Gillisą (esama istorikų pateiktų įrodymų, kad More’as ir Gillisas, abu užėmę aukštas pozicijas savo šalyse, finansiškai rėmė gerokai vargingiau gyvenusį ir pastovių pajamų neturėjusį Erazmą). Toliau jau seka fikcija – šiuose namuose esą jis sutiko dar vieną Gilliso svečią, portugalų jūreivį Rafaelį Hitlodėjų (Raphael Hythlodae – anglų k. Hythloday), kurio pavardės reikšmė graikiško kodo dėka pasirodo besanti „niektauza“. Jis ir papasakoja abiems džentelmenams neįtikėtiną istoriją apie nuostabią Utopijos salą. Tad ir utopinės minties genezė bei Europos politinio ir etinio jautrumo žemėlapis yra paženklinti laisvų individų draugystės – bendro humanistų pasišventimo tiesai, tradicijai, gyvenimo sanklodai, kūrybai ir savo moralinio charakterio išlaikymui.

Draugystė – lygybės fenomenas (kaip ir meilė, tik dar didesniu mastu, nes meilėje galioja ir įvairios unikalios išimtys – tokio intymumo sferoje stiprūs žmonių santykių apibendrinimai visada bus rizikingas užsiėmimas). Bet gali egzistuoti ir nelygiųjų draugystė, kada abi pusės pranoksta save. Vienoje srityje lygūs, žmonės gali būti titulo arba kilmės visiškai atskirti kitoje. Pavyzdžiui, Peteris Paulis Rubensas ir Diego Velázquezas buvo draugai ir artimos sielos kūrybos sferoje, bet jiems neteko įgyvendinti savo svajonės ir kartu nuvykti į Italiją pastudijuoti juos dominusių meno pavyzdžių dar ir dėl to, kad jų socialinė ir politinė padėtis buvo ganėtinai skirtinga – Rubenso būta ne tik genialaus tapytojo, bet ir europinį vardą turėjusio diplomato bei politiko. Karaliaus rūmų tapytojas Velázquezas Rubensui prilygo kūrybiniu genijumi, bet ne socialine padėtimi.

Leonidas Donskis
Mes gyvename naujaisiais viduramžiais. Mūsų epocha yra individualistinė tik ekonomikoje. Moralinis individualizmas ir žmogaus atradimas ne galios lauke, o jo laisvėje, kūryboje ir savęs paties, bet ne viso likusio pasaulio koregavime, – ši pamatinė Europos vertybė gęsta mūsų akyse. Tai naujo netikėjimo individu, pasikliovimo institucijomis, galios struktūromis, anonimine totalybe ir visaapimančiu determinizmu epocha.
Tobulas nelygiųjų draugystės pavyzdys klasikinėje literatūroje būtų Don Kichoto ir Sančos Pansos draugystė Miguelio de Cervanteso nemariajame romane „Don Kichotas“. Cervantesas kaip niekas kitas pasaulinėje literatūroje atveria tokius draugystės aspektus kaip vienas kito asmenybės branginimas, persiėmimas jos bruožais kovojant su savo paties netobulumu, galiausiai ir empatija. Juk vaizduotės principui atstovaujantis Don Kichotas ir realybės principo žmogus Sanča Pansa savo duetu ne tik sutaiko šiuos du pamatinius egzistencinius principus ir virsta bendro pamišimo sandais bei herojais, bet ir pateikia vienos nuostabios asmenybės galimybę.

Bet šie du vektoriai nesijungia. Jie nesuderinami taip pat kaip „Bildungsroman“ rašytojų kūriniuose vita activa nesutaikoma su vita contemplativa. Nusigyvenęs ir pamišęs bajoras perima kaimo žmogaus žodyną ir dalį sveiko proto, o sodietis ilgainiui supranta, kad jo pono prakilnumas yra ne kas kita kaip beprotybės ir išminties lydinys – tikrovės neatpažįstamas ir nuo istorinės scenos nužengianti personažas niekaip kitaip ir negali būti traktuojamas. Bet draugystės dėka išnyksta pašaipa ir cinizmas. Lieka lojalumas ir užuojauta.

Beje, kitaip nei Aristotelios, Ciceronas netikėjo, kad moteris gali būti tikra vyro draugė, lygiai kaip netikėjo tuo ir Montaigne’is. Dar daugiau – esė žanro tėvas teigė, jog vyro ir moters draugystė būtų pavojinga meilei ir ją užgesintų visiškai kitokiais santykiais ir impulsais – kitaip nei meilei būtina aistra ir vienas kitą glamonėjantys kūnai, draugystėje vienas kitą glamonėja draugų vardai ir dorybės. Kaip byloja Edmundo Leiteso studijos, moderniaisiais amžiais tuo patiki puritonai, kuriems žmona atrodo galinti būti tikra ir artima vyro draugė. Nors jau iki jų santuoką draugystės forma pripažino ir Aristotelis, ir Šv. Tomas Akvinietis. Abu draugystę sieja su lygybe. Žinoma, anapus santuokos apie jokią vyro ir moters draugystę jų teorijose negali būti kalbos. Montaigne’io mokytojas Ciceronas draugystę sieja su atsidavimu, ištikimybe vienas kito dorybėms ir nekūnišku santykiu – tai nuo eroso visiškai atskirta draugystė. Homoseksualų vyrų artimumą graikų kultūroje, kuris anaiptol nebuvo svetimas ir Romai, Ciceronas smerkė ir atmetė.

Tad moderniojo jautrumo požiūriu vyro drauge moteris tampa anksčiau, nei žmona tampa savo vyro mylimąja. Meilės įsiveržimas į šeimą įvyksta vėlai – tik XIX a. romantikai sujungia meilę ir santuoką, kuri iki jų dar buvo ne kas kita kaip dviejų šeimų ekonominė sutartis (sandoris, anot Montaigne’io, kurio „trukmė mums primetama per prievartą, todėl nepriklauso nuo mūsų valios“, arba, kaip rašė Immanuelis Kantas, sutartis, leidžianti abiem šalims naudotis vienas kito kūnais.) Romantikams mylimoji tampa žmona, o žmona – mylimąja. Ir ne tik vokiečių romantikams – pavyzdžiui, Edgaro Allano Poe eilėraštis „Annabel Lee“ apdainuoja mirusią jauną moterį, kuri yra ir buvusi lyrinio „aš“ mylimoji, ir sykiu jo nuotaka.

4.

Senovės visuomenių ir ankstyvosios modernybės draugystė, kaip pastebėjo civilizacijų teoretikas Benjaminas Nelsonas, smarkiai skyrėsi. Pasak jo, nuo „gentinės brolybės“ (tribal brotherhood) buvo pereita prie „visuotinio kitoniškumo“ (universal otherhood), o ne „visuotinės brolybės“ (universal brotherhood). Draugystės universalizacija neįvyko. Todėl draugystės etika buvo išstumta naujosios etikos, kuri įsakmiai pabrėžė savo asmeninės gerovės ir „privataus gėrio“ disciplinuotą bei valingą siekimą.

XXI a. žymi fundamentalų Renesanso idealų išsižadėjimą. Mes nebetikime individu ir apie jo laisvę bei atsakomybę prabylame tik tada, kai valstybės ir visa galios sfera nebeturi atsakymų į globalinius klausimus bei iššūkius. Mes esame individuals by default – individai tik todėl, kad mūsų varžovai neatvyksta ir nepasirodo. Kai institucijos tyli, o atsakinga ir racionali politika miršta, prisimenamas individas ir jo atsakomybė už pasaulį – tik pamirštama pridurti, kaip pasakytų Ulrichas Beckas ir Zygmuntas Baumanas, kad mūsų niekas neklausė, kai buvo mezgamas visas šitas problemų mazgas ir kai buvo vykdoma politika, į kurios pasėtus klausimus ir rebusus niekas nebeturi atsakymų. 

Mes gyvename naujaisiais viduramžiais. Mūsų epocha yra individualistinė tik ekonomikoje. Moralinis individualizmas ir žmogaus atradimas ne galios lauke, o jo laisvėje, kūryboje ir savęs paties, bet ne viso likusio pasaulio koregavime, – ši pamatinė Europos vertybė gęsta mūsų akyse. Tai naujo netikėjimo individu, pasikliovimo institucijomis, galios struktūromis, anonimine totalybe ir visaapimančiu determinizmu epocha.

Dar pridurkime mūsų laikotarpio hiperkomunikaciją, kuri leidžia mums ne tik misti greituoju intelektualiniu ir emociniu maistu, bet ir be jokių sielos, proto ir valios pastangų įsigyti tūkstančius Facebooko „draugų“, arba, paprasčiau tariant, savanoriškai įeiti į anoniminę struktūrą, metodiškai nudrenuojančią mūsų pasišventimo kažkam unikalumą ir mintančią giliu spontaniško atsivėrimo kitam poreikiu, emociniais apsinuoginimais, kompulsyviu privatumo paviešinimu ir intymumo atėmimu iš šito dorai net nesuvokiančio ir pasimetusio žmogaus. Žinoma, ten apstu ir maskarado bei karnavalo elementų, kuriuose veikia kalbos kaukės ir mistifikacijos, bet tai jau kita tema.

Tokioje epochoje autentiška draugystė tampa pasipriešinimo moderniajai barbarybei forma, gyva alternatyva ir utopine socialumo apraiška. Tikėjimas individu, o ne anoniminiu ir išsklaidytu autoritetu ar beveidėmis institucijomis ir besieliu galios lauku yra giliai renesansinis jausmas.