Oligarchija – vis stipresnė
Feminizmo termino autoriaus (taip, tai buvo Ch.Fourier, kuris 1837 metais sukūrė šį terminą) būta teisaus. Du minusai matematikoje suponuoja pliusą. Du neiginiai viename sakinyje gramatikoje veda į neigimo paneigimą – vadinasi, į teigimą.
Varijuojant šia tema, būtų galima teigti, jog dvi kvailystės, aršiai oponuojančios viena kitai, jų autoriams ar skleidėjams šito net neįtariant, neretai pakloja pamatus giliai minčiai ir racionaliam veiksmui. Dvi blogio formos, susikibusios tarpusavyje žūtbūtinėje kovoje, neretai abi pralaimi ir kovą laimėti leidžia trečiajai, už save pažangesnei ir šviesesnei jėgai.
Šią situaciją taikliai komentavo Vladimiras Laučius, rašęs apie dviejų Lietuvos politikos krypčių susikibimą kovos lauke. Šios jėgos, pasak jo – tai demokratinė-populistinė ir valstybinė-oligarchinė trajektorijos, kurioms atstovauja žmonės, grupės, kapitalas ir interesų bei jėgos sferos.
Įsigalės pirmoji – pavojus iškils vakarietiškai Lietuvos orientacijai ir valstybės valdymui. Galutinai viršų paims antroji – mūsų laukia jau dabar akyse stiprėjantis oligarchinis valdymas, ekonominei ir politinei konkurencijai naudojantis specialiąsias tarnybas bei formuojantis besielę technokratinės politikos, didžiojo kapitalo ir stambiosios biurokratijos mašineriją.
Be atsinaujinimo
Tiesą sakant, abiem atvejais Lietuva praras vakarietišką ir demokratinę politiką. Todėl reikia ruoštis abiejų šių krypčių atmetimui ir jų krachui – tai įvyks gerokai anksčiau nei manome. Valstybinis-oligarchinis valdymas yra išeikvojęs savo atsinaujinimo resursus ir diskreditavęs save rimtų politikų ir inteligentijos akyse, o populizmas, maitinamas kabinetinės ir technokratinės politikos, patirs fiasko tą pačią akimirką, kai jo įkvėpimo šaltinis išsibaigs.
Abi kryptys vienodai bankrutuos, kai Lietuvos politikoje nuo liaudies linksminimo, skandalų ir VSD veiklos kritikus kompromituojančios medžiagos dalijimo geltonajai spaudai bus pereita prie tikro dialogo su visuomene, gal net naujosios socialinės sutarties tarp atsakingų politikų ir visuomenės. Nacionalinė šalies perorientavimo į sėkmę ir lyderystę, o ne į atsilikimą, programa reikalautų faktų ir argumentų kalbos bei ją patvirtinančių veiksmų, o ne visos tos mentalinės ir žodinės ekvilibristikos, kurią Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų ir pradėta laikyti politika.
Tad demokratijos požiūriu gal ir visai neblogai, kad šiandien Lietuvoje susikibo dvi vienodai pavojingos ir mąstančius šalies žmones atstumiančios jėgos. Geriau naudotis situacija, kai vienas blogis kovoja prieš kitą, nei leisti jiems vienytis. Laimei, šiuo atveju joks vienijimasis negresia.
Negresia, nes ten susikaupė pernelyg daug mirtinų sąskaitų, baimės, neapykantos ir siekio vienas kitą sunaikinti, kad šios jėgos galėtų viena kitą asimiliuoti. O kerštingumas paprastai yra atvirkščiai proporcingas protui ir politinei išminčiai. Kadangi išminties abiejose pusėse rasti itin nelengva, įtariu, kad arogancija, ambicijos ir saldaus keršto troškimas ten aiškiai ima viršų prieš nuosaikią laikyseną ir protą.
Epsilon kastos grėsmė
Kad ir kaip būtų, kol šios jėgos kovoja, atsakingesni politikai turėtų padaryti viską, kad atgautų bent dalies piliečių pasitikėjimą racionaliai tvarkomos ateities galimybe. Ką gi galime ir privalome dabar daryti? Visų pirma nacionaliniu mastu susitarti dėl proto, talento, pasiekimų ir pažangos vertinimo kriterijų. Kaip sakė Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ herojus profesorius Preobraženskis, netvarka slypi ne tikrovėje, o žmonių galvose. Lietuvoje išplitęs favoritizmas yra ne dvasinis lietuvių defektas, o klaninės bičiulystės triumfas prieš valstybės mastu svarbios žmogaus kompetencijos vertinimo standartų menkumą.
Jei viskas vienodai svarbu arba nesvarbu, formuojasi snobiškai intrigantiškas žaidimų laukas (dešimtukai, reitingai, tarptautiniai santykiai, VIP ložės, labdara, didysis menas, „Auksiniai svogūnai“, mokslas), kuriame nebelieka politikos kaip prioritetų kalbos. Smagiai politizuotos diskotekos atmosferoje daromi sprendimai, kurie gali turėti lemtingų padarinių šaliai.
Ką pasakyti po tokių dalykų? Kas tai – save įgyvendinanti pranašystė? Naujas kolonializmas ir savo šalies redukavimas tik į kūno, paslaugų ir pigaus darbo pardavimą Vakarams, užsiimantiems tik intelektualiniu darbu ir kūryba? Daugiau nei keista, kad apie tai niekas garsiai nekalba Lietuvoje. Kas jau begali būti baisesnio už linkėjimą savo šaliai, kad ji ateities Europoje taptų, pavartojant terminą iš Aldous’o Huxley’o romano „Puikus naujasis pasaulis“, epsilon kastos idiotu, tinkamu tik sunkiems darbams ir tarnaujančiu kūrybos kastoms?
O jei būtų orientuojamasi į standartus, teigiančius, kad Lietuva gali ir turi būti niekuo ne prastesnė šalis už Suomiją ar Airiją, jei racionaliai pertvarkytume visas mokslo ir kūrybos praktikas, siekdami aukščiausių tikslų? Mes juos ir pasiektume.
Chaosas galvose
Kitas pavyzdys – jei dar dešimtmetį Lietuva bus maitinama tik pramogine televizija ir visais jos dešimtukais, mes prarasime alternatyvos pojūtį ir supratimą, kad gali būti kitaip. O juk mūsų akyse vyksta klaikus eksperimentas su šalimi – jos neatsiklausus jai primetamas žemas standartas, šventai tikint, kad reitingai ir yra atsakymas į klausimą, ką žmonės nori žiūrėti ir matyti.
Žinoma, dar dešimt metų tokio repertuaro ir jie apskritai nieko daugiau nežiūrės, nes net nesuvoks, kad būna ir kitaip. Leiskite man pačiam porą metų pagyventi tik „Vakaro žinių“, „L.T.“ bei visų Lietuvos televizijų pasaulyje, ir mano mąstyme įvyks negrįžtamų pokyčių. Tad kol nebus nugalėtas chaosas galvose, niekas nesikeis. Turi būti suformuoti standartai, neleisiantys apie save kalbėti kaip apie varganą ir atsilikusią šalį, kurios žmonių tamsumas esą neleidžia siekti kultūrinės ir politinės pažangos. Juk tas tamsumas yra mūsų pačių palaikomas ir reprodukuojamas.
Kitas dalykas, galintis pasiekti lūžį Lietuvos politikoje – tai reali decentralizacija. Ar atsiras politinė jėga, kuri pagaliau pripažins faktą, kad esame centralizuota ir unitarinė valstybė, neturinti jokios savivaldos ir nors kiek labiau išsklaidytos kultūros? Ar bus pagaliau nustota tapatinti Lietuvą su Vilniumi ir ar bus atrasta Lietuva su visu savo potencialu už Vilniaus ribų? Kas išdrįs žmonėms grąžinti jiems priklausančias galias ir kompetencijas, užuot svaidę ledus iš dangaus, skraidę malūnsparniu virš jų arba dergę neliaudiškus menus?
Gal konservatoriai, išdrįsę būti savimi ir pradėję pagaliau ginti ne vien žinių ekonomiką, bet ir humanistiką, kultūros paveldą, šeimą ir bendruomenę? Gal liberalai, išdrįsę būti savimi ir nustoję kartoti neretai iškraipytą XVIII bei XIX amžių liberalią frazeologiją, o geriau pasišventę žodžio, minties, sąžinės laisvės bei žmogaus teisių ir orumo gynimui? Gal apskritai plati demokratinė koalicija, kuri grąžintų reikšmes žodžiams ir įsipareigotų savo tradicijoms?
Kažkas juk turi išdrįsti.