Tačiau greitai kintantis politinis, socialinis bei ekonominis kontekstas leidžia modeliuoti ir kitokius prezidentės tikslus bei interesus, kurie gali būti realiomis šių susitikimų priežastimis, gal net nepaskelbtomis svečiams iki galo.
Dalia Grybauskaitė akylai stebi vyriausybės bei Seimo daugumos veiklą. Tai ji daro per jai dirbančius patarėjus, tokiu būdu gaudama oficialią, viešą informaciją apie situacijos padėtį stebimose institucijose, ir, aišku, naudojasi visai įmanomais kitais būdais, kurie leidžia matyti viešumoje nepastebimus politinius virpesius. Taigi prezidentė, siekdama subalansuoti įtampas ir sustiprinti savo pozicijas esamoje politinėje sistemoje, imasi veikti.
Pirmiausia mes išgirstame ir pamatome keletą išpuolių prieš vyriausybę – griežta kritika ministrams, priekaištai premjerui. Tačiau vyriausybės vadovas šį kartą sureagavo kitaip: parodė valią ir užprotestavo jam bei jo vyriausybei skirtą kritiką. Taigi priešpriešos tarp D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus iškėlimas į viešumą paskelbtas. Tam tikrų nesutarimų, nuomonių nesutapimų, išsisukinėjimų bei nutylėjimų mes jau matėme ir anksčiau, bet dabar priešprieša peraugo į naują lygmenį, kur vienam iš politikų teks pasitraukti į šešėlį.
Pirmieji prezidentavimo metai D. Grybauskaitei buvo apšilimo ir politinės sistemos pažinimo metai. Per tą laikotarpį tapo akivaizdu, kad prezidentė D.Grybauskaitė nesuvaldo valstybės sistemos. Balanso paieška jos veiksmuose bei kalbose daugiausia atsiskleidžia per priešo/blogio ir savo/gėrio kontrasto nužymėjimą.
Šis kontrastas atitinka ir jos charakterį, ir nestabilias bei emocingas visuomenės nuotaikas. Čia reikėtų pabrėžti, kad prezidentė savo reakcijomis yra labai panaši į didžiąją dalį mūsų visuomenės. Jos nesaugumo jausmas, ateinantis iš suvokimo, kad politiškai ji neturi rimtos ir garantuotos atramos dabartinėje politinėje sistemoje, nerimas dėl savo atsakomybės už galimas savo ar kitų klaidas ir nežinia dėl situacijos pokyčių tampa stimulu veikti prieš visus, keliančius asmeninį pavojų, netikrumą, silpnumą. Lygiai kaip ir visuomenė pavojaus ir nežinios atveju ima kurti baisias pasakas apie savo skriaudėjus (pradedant kiemo kaimynais ir baigiat pasaulinio suokalbio organizatoriais prieš Lietuvą).
D.Grybauskaitė savotiškai yra artima R.Paksui, kuris kūrė savo paties ir savo šalininkų grupės priešpriešą visam valdžios elitui. Deklaruota priešprieša skambėjo kaip R.Pakso kova prieš sistemą. Tai leido sutelkti R.Pakso šalininkus bei mobilizuoti didelę visuomenės dalį ne tik rinkimams į Seimą, bet ir didelės, disciplinuotos politinės organizacijos kūrimui per labai trumpą laiką.
Šiandien mes regime prezidentės priešpriešos politinei sistemai kontūrus. Galimos konfrontacijos ribos nėra kategoriškos, t.y. nelaužo nusistovėjusių ir įstatymiškai sureguliuotų politinių sprendimų bei valdymo normų, tačiau ten, kur prezidentė turi galią veikti – užsienio politika, atleidimai ir skyrimai į postus - ten ji žengia ryžtingai, nekreipdama dėmesio nei į tradicijas, nei į galimas pasekmes net tarpvalstybiniuose santykiuose.
Tai savaip suprantama, darant prielaidą, kad prezidentės tikslas yra ne tiek valstybės sistemos tobulinimas, kiek įsitvirtinimas užimtoje pozicijoje. Nors valstybei ir visuomenei tokia elgsena yra strategiškai ydinga, nes toks konfrontacinis elgesys galų gale (strategiškai) žlugdo pilietinę visuomenę, net jei ir sunaikinami keli nevykę sukčiai ar grupuotės. Tai esmės nematymas ar nenoras matyti perspektyvos už detalių. Todėl šiandien beveik kultu visuomenėje tampa mechaninis įvardintų kaltųjų „mušimas“ - tų, kurie jau matomi, trukdo ar nereikalingi. Retorinis klausimas: ar tokia elgsena neprimena Aleksandro Lukašenkos prezidentavimo? Lukašenkos prezidentinė veikla irgi atrodo efektingai, bet demokratijos, pilietinės visuomenės perspektyvos atžvilgiu lieka ydinga.
D. Grybauskaitės užuominos apie valdančiosios daugumos išplėtimo galimybes, jos nuorodos į „Tvarką ir teisingumą“ bei pokalbiai su Socialdemokratais demonstruoja dabartinei valdančiosios daugumos vadovybei, kad nei ji, nei ją palaikantys konservatoriai nėra patenkinti susidariusia padėtimi. Šiandien stebimos įtampos vyriausybėje, valdančioje daugumoje bei prezidentūroje yra naujos daugumos paieškos atgarsis.
Realiai norima kitokio Seimo, bet tam reikia būti tikriems, kad naujas Seimas bus kokybiškesnis ir kad susiformavusi dauguma nekels grėsmės prezidentei. Kita vertus, jei Seimas taptų labiau disciplinuotas ir kryptingesnis savo veikloje ir tiksluose, tada prezidentei tektų ieškoti kitokio vaidmens, nes naujoje situacijoje jau būtų rimti partneriai su galimybe valingai jai prieštarauti, su kuriais reikėtų kalbėti konstruktyviai, o ne taip kaip dabar, kada Seimas viešumoje atrodo kaip juodas fonas, ryškiai nušviečiantis pilką asmenybę.
Rudens sezonas Seime išties sukuria galimybę pakeisti vyriausybę, na, o vyriausybės keitimo nesėkmės atveju (jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriims sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritars Vyriausybės programai)- paleisti ir Seimą, juk nėra ką prarasti.
Bet čia reikia atsakyti į pagrindinį klausimą, ar Dalia Grybauskaitė turi politinės drąsos tokiam žingsniui? Mano galva, ji neišdrįs veikti kardinaliai, nes jai pakanka mėgautis savo populiarumu ir užtenka tik tos drąsos, kuri reikalinga versti atsakomybę vis daugiau klaidų darančiai vyriausybei. Jai neužteks drąsos mąstyti apie valstybės galimybes, kada konservatoriai bus mažumoje (o kas tada ją politiškai palaikys?). Ji neišdrįs rizikuoti ir konstituciniu savo pozicijos stabilumu, nes po pirmalaikių rinkimų Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos įgyja teisę skelbti pirmalaikius Prezidento rinkimus.
Taigi prezidentinė galia šiandien verta tiek, kiek ji gali pakeisti situaciją iš esmės. Vietoj to mums teks matyti politinių įvaizdžių karą besitęsiančios krizės fone.