Mes regime, kaip jam prikišama, kad prezidentiniai sprendimai dvelkia dvigubais standartais, kad jis nėra ryžtingas, kad D. Grybauskaitė buvo ryžtingesnė, kad prezidento komanda veikia nesuderinusi savo veiksmų su juo, ir t. t. Praktiškai atviru tekstu jo klausiama, kodėl pirmuoju smuiku valstybėje groja Premjeras, o ne Prezidentas?
Tačiau, manau, kad už priekaištų prezidentui slypi pakankamai aiškūs politiniai ir rinkiminiai tikslai.
Na, visų pirma, jau seniai matome, kad daugelis nori padaryti prezidentą Gitaną Nausėdą palankiu tik sau, savo partijai. Siekia priversti jį žvelgti į politinį lauką remiantis tik jų partiniais prioritetais, t. y. atsisakyti būti visos visuomenės interesų, vertybių ir problemų atstovu, o tik vienos politinės jėgos, vieno socialinio sluoksnio, vienos ekonominės ar finansinės grupės atstovu.
Dėl tos priežasties dabartiniai prezidento veiksmai ir sprendimai nebus vertinami teigiamai, nes jie tėra tik paties prezidento sprendimai, padaryti be partinių ar grupinių pritarimų ar suderinimų. Ir stumdymasis aplink prezidentą dėl įtakos bei galimybės kontroliuoti prezidentūrą vyks ištisai.
Prezidentui prikišamas ryžto nebuvimas, arba nenoras dominuoti Lietuvos politiniame lauke. Čia G. Nausėda bandomas lyginti su D. Grybauskaite, kuri visada buvo pasiruošusi užimti tik pirmaujančios vaidmenį ir neleisdavo niekam reikštis labiau, nei jos numatyta.
Grubiai kalbant, D. Grybauskaitė įtvirtino manipuliatyvinės demokratijos principus, kai formaliai buvo laikomasi įstatymo prioriteto, tačiau realiai vadovaujamasi koridorinių susitarimų, spaudimo ar telefoninių direktyvų metodais.
Taip D. Grybauskaitė iššaukė demokratinių ir laisvų politinių santykių paradigmos vystymosi sulėtėjimą.
Tai, kas galėjo vykti kaip laisva nuomonių ir pozicijų kaita, diskusija ar rungtis, ėmė biurokratizuotis, t. y. įgavo statusų, priklausomybių bei hierarchinių santykių būdą. Dabar ėmė konkuruoti ne idėjos bei iniciatyvos, bet statusai.
Todėl G. Nausėdos vaidmuo prezidento poste šiandien yra išskirtinis ir labai svarbus, ir panašus į V. Adamkaus antros kadencijos pradžios vaidmenį, kuomet reikalinga buvo ne tiek inicijuoti sprendimus bei vykdyti energingą valdžią, kiek grąžinti, atstatyti laisvo politinio santykio bei politinės rungties tradiciją.
Atstatyti demokratijos dvasią politikoje.
Mums, įpratusiems prie spaudimo iš viršaus, prie autoritarinio santykio, tokia elgsena visada atrodys kaip nepilnavertė, bet gilumine prasme ji yra strategiškai svarbi visam politikos laukui, bei visų mūsų politinės kultūros pokyčiams, pagaliau tai tiesiog likiminis imperatyvas, jei norite.
Jeigu šie pokyčiai neįvyks, mes ir toliau liksime rusiškos politinės tradicijos rėmuose, kur teisus tas, kuris stipriau trenkia kumščiu į stalą.
Štai todėl prezidento santykis į Vyriausybės veiklą yra ne agresyvi kritika, o kiek tai įmanoma dalykiška kritika ir diskusija. Iš tikrųjų prezidentas tiesiog siekia žvelgti į situacijas blaiviai ir netendencingai, todėl ir pritaria Vyriausybės pastangoms suvaldyti nelengvą ir daugiasluoksnę pandemijos sukeltos krizės situaciją.
Ir būtent todėl G. Nausėda tampa silpnu tiems, kurie norėtų per jo konfliktą su valdančiaisiais, laimėti rinkiminius taškus ir sumenkinti valdančiuosius.