Priežastis yra visiškai aiški. Valdantieji „valstiečiai-žalieji“ pakankamai sėkmingai ir aukštai įsitvirtino viešojoje nuomonėje ir dabar stengiasi tik išsilaikyti tame pačiame aukštame lygyje. Ir tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš šalies, nes visos konkuruojančios partijos, net įeinančios į koaliciją, juos regi tik kaip konkurentus, užgožiančius jų galimybes.
Bet koks S. Skvernelio veiksmas ar R. Karbauskio pasisakymas tampa dirgikliu kitiems ir iššaukia norą sukritikuoti bei pažeminti kalbančiuosius, pateisinti jų oponentus ir, aišku, patvirtinti, kad kiti tikrai geresni ir vertesni būti valdžioje.
Bet grįžkime prie rinkiminės konkurencijos. Atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad ši vyksta keliuose lygmenyse. Pirmasis lygmuo yra rinkiminis konkuravimas kaip vieša diskusija ar greičiau viešo diskurso drama, kurią mes pastoviai galime stebėti viešajame lauke. Oponentai tarsi diskutuoja vienas su kitu, bet atviros diskusijos taip ir nėra. Jei vienas kritikuoja valdančiuosius, tai valdantieji tuo metu tikrai nesivelia į ginčą, o apsimeta užsiimančiais kitkuo, svarbesniais reikalais.
Bet kuomet valdančiųjų atstovai gauna šansą kalbėti, jie lygiai taip pat aršiai kritikuoja opoziciją. Na o ši to metu negirdi kritikos, nes dirba su rinkėjais.
Trumpai kalbant, ši viešojo diskurso konkurencinė drama yra labai dirbtinė ir kuriama tik dėl dominavimo žiniasklaidoje. Nes visi dalyviai supranta – svarbu ne tiek sukritikuoti kitą, kiek užgožti jį savo kalbėjimu, savo buvimu eteryje, internetiniuose puslapiuose, radijuje ir spaudoje.
Antras lygmuo – tai moksliškai argumentuoto dominavimo viešojoje nuomonėje siekimas. Čia kova vyksta dėl reitinginių taškų. Reitinginė vieta tuojau pat po reitingų paskelbimo tampa realios vietos politinėje partijų bei politikų hierarchijoje simboliu. Manoma, kad tas, kuris turi daugiausia reitinginių taškų ir yra realus politinės pergalės rinkimuose kandidatas.
Realiai reitingai rodo tik viena – raidos tendencijas. Mes gi priimame reitingų rezultatus kaip galutinį ir neskundžiamą rinkimų rezultatą. Kartais regis, kad jau nėra reikalinga rengti rinkimus, pakanka padaryti daugmaž solidžią apklausą ir jos rezultatus paskelbti kaip galutinį naujos partinių jėgų konfigūracijos rezultatą. Sociologai pakeistų ir rinkimines komisijas ir sėkmingai deklaruotų visų galimų rinkėjų pozicijas.
Bet juk taip nėra ir nebus, todėl reitingai tėra tai, ką mes aptarinėjame pamatę vienos ar kitos sociologinės tarnybos apklausų rezultatus, ir ne daugiau. Reitingų suabsoliutinimas savotiškai sukausto daugelio politikų valią ir paverčia abejingais nemenką rinkėjų dalį, nes paskelbus apklausų rezultatus jiems tampa viskas aišku dėl lyderių ir dėl autsaiderių. Balsavimas netenka prasmės.
Na ir yra dar vienas lygmuo, kuris gal yra sunkiausias ir jame daug rizikos, bet tai pats tikriausias konkurencinis įrankis, leidžiantis dominuoti nepriklausomai nuo reitingų ir nekreipiant dėmesio į tai, ką sako ir rašo įvairi žiniasklaida. Tai praktiniu veiksmu kuriama reputacija.
Mes vis užmirštame, kad politikai – tai ne tie, kurie valdo ir džiaugiasi valdžios malonumais, o tie, kurie privalo atsakingai spręsti visų mūsų problemas, dirbti ir būti ryžtingais. Taigi, reputacija užtarnaujama realiu darbu, ir jo pasėkoje kils ir reitingai ir viešoji nuomonė.
Šiandien regime, kad politinių diskusijų metu partijos, jų atstovai vardina, kuo blogi yra oponentai, tačiau retai kas tiesiog veikia ir sprendžia sudėtingus klausimus nekreipdamas dėmesio į viską. Būtent todėl gali būti paaiškinti aukšti S. Skvernelio bei A. Verygos reitingai, nes jiems polemikas bei reitingines aistras teko patraukti į šalį ir pandemijos akivaizdoje užsiimti rizikingu darbu. Pasiektas rezultatas atsilygino pripažinimu viešajame lauke.