Kokios yra sankcijos dėl trąšų?
Esą Lietuva kalbomis palaiko sankcijas Baltarusijai, o darbais, – kai tai paliečia Lietuvos uždarbį, – jas sabotuoja. Tačiau tai nėra tiesa, ir atsakymas guli paviršiuje, tik reikia nepatingėti ir pasidomėti prieš keliant bangas.
Vasarą paskelbtos ES sankcijos palietė tik 20 proc. per Lietuvą vežamų kalio trąšų, nes tik tiek jų pateko į sankcionuojamų „Belaruskalij“ produktų kategoriją. Reikia turėti omenyje, kad „Belaruskalij“ užima 20 proc pasaulinės kalio trąšų rinkos. Šios trąšos būtinos šiuolaikiniam masiniam žemės ūkiui, kuris maitina žmoniją. Vienu ypu atėmei penktadalį kalio trąšų – ir kitąmet turėsi problemų dėl mažesnio derliaus: kils kainos, bankrutuos ūkiai, trūks produktų.
Matyt, dėl šitos priežasties lygiai taip pat atsargiai šiuo klausimu elgėsi JAV, nors Kanadoje veikia didžiausias pasaulyje kalio trąšų gamintojas Nutrien Ltd. Kartu su antroje vietoje esančiu Rusijos Uralkalij jis daug išloštų dusinant sankcijomis trečią didžiausią gamintoją „Belaruskalij“. Neliūdėtų ir kiti stambiausi rinkos dalyviai iš Kinijos, Vokietijos, Izraelio. Bet politika nėra vien rūpinimasis saviškių pelnais.
Vasarinės JAV sankcijos davė laiko „Belaruskalij“ partneriams amerikiečiams susirasti naujas alternatyvas iki gruodžio 8 d. Baltarusiškos trąšos dabar sudaro apie trečdalį į JAV iš užjūrio importuojamų kalio trąšų.
Kas naujo įvyko dabar, kad taip supurtė Lietuvos politinį gyvenimą? Ogi nieko. Tiesiog gruodžio 2 d. JAV Iždo departamentas paskelbė pratęsiantis licenciją ir nukeliantis pabaigos datą į 2022 m. balandžio 1 d., ir tai toliau liečia tik JAV kompanijas.
Panašiai buvo su Rusijos oligarchui Olegui Deripaskai priklausančiu aliuminio gamybos gigantu RusAl, kuris pakliuvo po JAV sankcijomis 2018 m. Nežiūrint to, jis galėjo ir toliau tiekti aliuminį pagal senus kontraktus, o JAV valdžia ne kartą pratęsinėjo licenciją dirbti su RusAl.
Ar Lietuva elgtis lyg būtų JAV jurisdikcijoje, ar privalo vadovautis ES sankcijomis, už kurias balsavo ir kurių laikydamasi toliau leidžia dirbti Lietuvos geležinkeliams ir Klaipėdos uostui? Koks išminčius ėmė piršti prisigalvotus savus draudimus, kurie tik atneš nuostolius biudžetui, bet nieko nepakeis? Greičiau kenkėjas, ne išminčius.
Nutraukdami kontraktus čia ir dabar pasirodytume nepatikima verslui šalis, - pažiūrėkime, JAV taip nesielgia. O paskelbdami, kiek duodame laiko „Belaruskalij“ susirasti naujus kelius, pastūmėsime juos susirasti, ir tai netruks. Pagrindinis baltarusiškų kalio trąšų pirkėjas dabar yra Indija, ir krovinį mielai priims kokie nors Juodosios jūros uostai jei ne Ukrainoje, tai Rusijoje. Mes to kliento lengvai nesusigrąžinsime net pasikeitus politinei situacijai Minske.
Sankcijų papildymas gruodį yra suderintas ES, JAV, JK ir Kanados sprendimas, paskelbtas bendru pareiškimu. Dirbdami pagal sankcijas ir neužsiimdami neefektyvia pertekline blokada savo strateginių partnerių neįžeisime. Atvirkščiai, pasirodysime brandūs dėl tarptautinių sutarčių vykdymo ir atsakingai žiūrintys į galimas galutinių vartotojų žemdirbių problemas.
Lietuviški reikalai
Tai kodėl G. Landsbergis tėškė pareiškimą atsistatydinti? Matyt, tai yra su vidaus politika susijęs ėjimas.
Jeigu premjerė I. Šimonytė paprašo jo dirbti toliau, ministras užsitikrina tvirtą jos palaikymą bent artimiausiems mėnesiams. Gal dėl man nežinomų priežasčių paramos jam gali prireikti, o premjerė keistai atrodytų, ėmusi kritikuoti po to, kai pati prašė tęsti darbą?
Antras galimas pliusas po prašymo atmetimo – ryšio su didžiausia Seime Tėvynės Sąjungos frakcija aktualizavimas. Įvyktų savotiška politinė įžadų atnaujinimo ceremonija.
Kitas variantas - premjerė atsistatydinimo pareiškimą tenkina.
Galbūt G. Landsbergis ir jo artimas ratas jau pradeda galvoti apie būsimus rinkimus, todėl nusprendė nelaikyti visų kiaušinių vienoje pintinėje. Jei partijos pirmininkas nebebus vyriausybės narys, partija taip tiesiogiai rinkėjų akyse nesisies su visais nuo jos nepriklausančiais sunkumais šioje kadencijoje nuo pandemijos iki emigrantų krizės.
Po laimėtų rinkimų Tėvynės Sąjunga rastų būdą įvertinti I. Šimonytės drąsą priimti ugnį į save. Jei jos neiškirto iš politikos darbas finansų ministre per 2008 m. krizę, tai neims ir šitos bėdos. Žmonėms ji tiesiog patinka, kol moka ir turi kantrybės suprantamai ir šmaikščiai paaiškinti, ką ir kodėl daranti.
Kas būna šalia gaisro, tas paskui ir asocijuojasi su gaisru, kaip teisingai pastebėjo prezidentas Gitanas Nausėda, neskubėdamas į Alytų, kai ten liepsnojo padangų kalnai. Vytautas Landsbergis atvedė į Nepriklausomybę, atnešusią didžiulius ir ne visada malonius pokyčius, todėl daliai vyresnių piliečių asocijuojasi su materialiniais pereinamojo laikotarpio sunkumais. Galbūt nenorėdamas per didelio viešumo šiuo laikotarpiu Gabrielius Landsbergis nusprendė kol kas atsitraukti nuo vykdomosios valdžios.
Kas būtų kitas užsienio reikalų ministras?
Kandidatų į užsienio reikalų ministrus gausa Tėvynės Sąjungoje yra šios partijos laimė ir nelaimė. Tai ne kažkoks Kazimieros Prunskienės – Ramūno Karbauskio tandemas, neradęs savo gretose nė vieno sugebėsiančio eiti jiems po rinkimų atitekusias užsienio reikalų ministro pareigas. Teko kviestis Petrą Vaitiekūną iš šalies. Valstybei gerai, kada parlamentinė partija turi ilgą atsarginių suolelį ir yra pasirengusi valdyti. Partijos viduje tokia konkurencija kelia dideles įtampas, nes kiekvienas potencialus kandidatas, aišku, galvoja esąs tinkamiausias.
Dėl G. Landsbergio ministravimo buvo ramu, nes jis pirmininkas, ir taip po partijos pergalės rinkimuose užleidęs premjero postą nepartinei I. Šimonytei. Tačiau dabar kiekvieno kito skyrimas sukels visų nepaskirtųjų atsarginių nepasitenkinimą, ir vidinių įtampų partijoje bei frakcijoje gali padaugėti.
Grynai partine logika grįstas ėjimas būtų siūlyti Paulių Saudargą, taip sutvirtinant partijos liberaliojo sparno ryšį su krikdemišku jo sparnu, kad šis nesusigalvotų mėgdžioti Sauliaus Skvernelio išėjūnų, ir kad Tėvynės Sąjunga ateitų į rinkimus susitelkusi. Atkreipė dėmesį šitos istorijos šurmulyje viešai išsakyta P. Saudargo kritika Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui, to paties krikdemiško sparno atstovui Žygimantui Pavilioniui: atseit, žiūrėkite, aš prieš konfrontaciją, aš už susitelkimą.
Yra dar vienas įdomus variantas, jei G. Lansbergio atsistatydinimas bus priimtas. Jo atveju kalba eitų apie konfrontacijos mažinimą ir telkimąsi ne partijoje, o Lietuvos respublikos užsienio politikos lauke.
Kas, jeigu užsienio reikalų ministrės pareigos būtų pasiūlytos Astai Skaisgirytei, dabartinei prezidento vyriausiajai patarėjai užsienio politikos klausimais? Vargu ar kam kiltų klausimų dėl kompetencijos, nes ji nuo pat Nepriklausomybės aušros dirbo diplomatinį darbą įvairiose pareigose ir puikiai išmano, kaip veikia užsienio reikalų ministerija.
Nė vienas iš potencialių kandidatų iš partijos nebūtų išskirtas kaip vertesnis už kitus, todėl susitaikyti netapus ministru jiems visiems būtų lengviau – posto negauna nė vienas iš konkuravusių tarpusavyje.
Iš Prezidentūros į Vyriausybę atėjusi nekonfliktiško būdo A. Skaisgirytė padėtų apšlifuoti aštresnius kampus tarp prezidento ir premjerės, o jos vadovaujama užsienio reikalų ministerija išties galėtų vykdyti Lietuvos užsienio reikalų politiką drauge su prezidentu, kaip to ir reikalauja Konstitucija. Manau, kad prezidentas tartųsi su ja dėl jos įpėdinio prezidentūroje.
Jei pasitraukęs tokiu būdu G. Landsbergis užimtų Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko vietą, visos trys institucijos vėl galėtų darniai dirbti, nes jas visas vietoj konkurencijos susietų bendras susitarimas dėl tokios rokiruotės. O tada sulauktume mažiau žaibų ir gausesnio bei tvaresnio derliaus užsienio politikos padangėje.
