Komentuodama Algirdo Juliaus Greimo reagavimą į Lietuvos ateities forumo deklaraciją (laiške Marijai Gimbutienei jis apgailestavo, kad „tokie aukštos vertės žmonės kaip Šliogeris ir Kubilius pasirašinėja ‘atsteigimo’ aktus“) filipikos autorė aiškina šį sakinį kaip išpuolį prieš Lietuvos nepriklausomybę. Keista, kad žurnalo redaktoriai nepastebėjo, jog Greimui artimi intelektualai Arvydas Šliogeris ir Jonas Kubilius nebuvo Nepriklausomybės Akto signatarai. Greimas entuziastingai sutiko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, o atkuriamojo Seimo pirmininką ir jauniausią kultūros ministrą vadino Dievo dovana Lietuvai. Jis siuntė į Lietuvą savo mokinius, kad jie skleistų čia demokratinės Europos patirtį, gyvai reagavo į politines ir kultūrines Lietuvos gyvenimo aktualijas „Literatūros ir meno“ savaitraščio skiltyje „Baltos lankos“, kurią beveik jis vienas ir užpildydavo. Lietuvos ateities gaires jis išdėstė savo „Pro memoria“, adresuotame ponui Lietuvos Respublikos Prezidentui Vytautui Landsbergiui. Negi „Kultūros barų“ leidėjai apie tai nėra nieko girdėję?
Paranojiškos vaizduotės surikiuotoje nepriklausomybės priešininkų gretoje drauge su Greimu ir „jedinstvininkais“ atsiduria Šviesa-Santara, Vytautas Kavolis, Aleksandras Štromas, Valdas Adamkus, Leonidas Donskis. Šmeižikiškas rašinys įžeidžia ne tik šiuos garbingus asmenis, bet ir ilgamečio žurnalo redaktoriaus, Greimo ir santariečių intelektualinio bendražygio Bronio Savukyno atminimą. „Kol tėvynę išvaduos, padarytume žodyną“, – rašė Greimas Savukynui kviesdamas prisidėti prie rašomo mitologijos žodyno. Apmaudu, kad išvaduotoje tėvynėje kultūros mėnraštis skleidžia destruktyvią politinę mitologiją, spausdina neatsakingų ir nekompetentingų asmenų rašinius.
Kęstutis Nastopka, Arūnas Sverdiolas, Saulius Žukas
Laikas ginčytis, pasitelkiant argumentus, dar neatėjo
Būna įvairių atsiliepimų į Kultūros barų publikacijas, tačiau protesto laišką, kaip savo lydraštyje jį įvardijo autoriai, gavome pirmą kartą. Gaila, bet įteikę jį Kultūros barams ir gavę patikinimą, kad laišką išspausdinsime artimiausiame numeryje, kurį rengiame spaudai, protestuotojai po keleto dienų paskelbė jį portale bernardinai.lt. Nekeista, kad jau pats pirmas komentatorius nusistebėjo: „O tai „Kultūrbariai“ nespausdina?“ Spausdina, tačiau trys garbingi vyrai nusprendė smūgiuoti žemiau juostos, kad parodytų, atseit žurnale nėra vietos kitai nuomonei.
Pasak protesto autorių, Greimas laiške Marijai Gimbutienei reagavo į Lietuvos ateities forumo deklaraciją, išeitų, kad ir kreipimasis, pavadintas „Žodis lietuviams“, buvo parašytas būtent ta intencija. Laiškas pradedamas tiesiu klausimu: „Nežinau, kaip tu šiuo metu pergyveni Lietuvos „istoriją“. Aš tai skaudžiai.“ Toliau siūloma „į kraštą“ perduoti „message“, kuris „turėtų padėti susigaudyti Lietuvoje liberalams ir kairiesiems, o dabar, man atrodo, jie pasimetę: tokie aukštos vertės žmonės kaip Šliogeris ir Kubilius, pasirašinėja „atsteigimo“ aktus ir kt.“
Kokiu atžvilgiu Lietuvos „istorija“ taip skaudino Greimą? Ar tikrai įvykių sklidiną to meto „istoriją“ galėjo išsemti kažkokia kažkieno deklaracija?
Lietuvos ateities forumas (LAF) (1), kaip žinome, buvo LDDP intelektualinis šešėlis, o pati LDDP atsirado tada, kai „reorganizavosi“ buvusi savarankiškoji, nuo SSKP atskilusi LKP, t. y. 1990 m. gruodį. Šešėlis niekaip negali rastis anksčiau už objektą, taigi LAF’as buvo oficialiai įkurtas 1991 m. balandžio 13 d. Kadangi Greimo laiškas Gimbutienei datuotas 1990 m. rugsėjo 13 d., o „Žodis lietuviams“, suprantama, dar anksčiau buvo išguldytas juodu ant balto, tai į kokią LAF’o deklaraciją galėjo būti atsišaukta? Juk šis forumas, greitai tapęs pajuokos objektu (gaila, bet jam priklausė nemažai kultūros žmonių), tada dar nė nebuvo įkurtas! Veikti jis ėmė tik 1991 m. pavasarį, tad 1990 m. rudenį net toks įžvalgus žmogus kaip Greimas dar niekaip negalėjo reaguoti į būsimą būsimų lafininkų deklaraciją.
Be to, LAF’o vaidmuo visada buvo toks antraeilis, kad specialiai dėl kokios nors šio forumo deklaracijos rašyti „į kraštą“ aistringą „message“ reikštų iš haubicos pliekti į žvirblius… Na bet, tarkime, kad „Žodis lietuviams“ tikrai buvo reakcija į (numanomus?) LAF’o veiksmus, vadinasi, šis „kairiųjų bei liberaliųjų jėgų“ forumas kėlė didžiulį pavojų demokratijai, nes atsišaukimo signatarai ragina vadovautis „valdžios pastovumo principais“, primena, kad „vyriausybė nuverčiama tik susidarius naujai parlamento daugumai…“
Negi lafininkai būtų siekę paimti valdžią? Nejaugi kairėn žvairakiuojantis LAF’as, kovojęs su „dešiniaisiais radikalais“, tarp jų – tremtiniais ir politkaliniais (bent jau taip jo žygius aprašo socialdemokratai savo tinklalapyje www.lsdp.lt), būtų grasinęs nuversti Kazimiros Prunskienės vyriausybę, inicijavusią Nepriklausomybės moratoriumą? (Kad ji „nuvirto“ pati, dar prieš įsikuriant LAF’ui, čia jau kita kalba.)
Tad į ką iš tikrųjų bandė taip karštai reaguoti „Žodžio lietuviams“ autoriai? Kai kurie komentatoriai mano, esą nuogąstauta būtent dėl moratoriumo. Juk atsišaukime pabrėžiama: „Mes, užsienio lietuviai – politiniai pabėgėliai, o ne išeiviai, ne mažiau už jus siekiame laisvės savo tautai, tačiau mes be to dar turime ilgametį demokratinio gyvenimo patyrimą, ir tai duoda mums moralinę teisę kreiptis į jus šiuo skaudžiu reikalu.“
Moratoriumas iš tikrųjų buvo skaudus reikalas. Visuotinė lietuvių enciklopedija (t. XII, p. 556) rašo: „Visuomenė, pirmiausia deš. sparno, bijodama M. Gorbačiovo konstitucinių pinklių, nepatikliai vertino d. valstybių vadovų siūlymus pristabdyti Kovo 11 Akto veikimą. Vis dėlto 06-29 AT priėmė nutarimą dėl derybų su SSRS ir iš Kovo 11 Akto kylančių veiksmų moratoriumo.“
Pamename, koks nusivylimas tada apėmė, nes AT „suspendavo“ tai, ką pati neseniai atkūrė. Daug kam atrodė, kad Aukščiausioji Taryba išduoda esminį tikslą ir kad dėl tokio svarbaus dalyko kaip Nepriklausomybės moratoriumas turėtų būti rengiamas referendumas.
Po mėnesio, liepos pabaigoje, 20 asmenų, kuriuos sunku būtų priskirti dešiniųjų sparnui (tarp jų, beje, buvo Arvydas Šliogeris, bet nebuvo Kubiliaus, nors jį Greimas irgi mini tarp „pasirašinėjančių atsteigimo aktus“), paskelbė „Kreipimąsi į Lietuvos žmones“. Jame rašoma, esą Aukščiausioji Taryba „neleistinai ir netgi pražūtingai apriboja, žlugdo“ Ministrų Tarybos veiklą, AT deputatai kaltinami „ieškantys dingsčių vilkinti“ derybų su SSRS pradžią ir daroma išvada: „atėjo metas rinkti Atkuriamąjį Seimą.“
„Žodžio lietuviams“ autoriai, jeigu, žinoma, jų taikinys buvo čia ką tik pacituotas „Kreipimasis…“, ragina net „istorijos tribunolu grasindami“ nedaryti nei vieno, nei kito: „Aukščiausioji Taryba – lietuviškasis parlamentas buvo išrinkti vesti tautą į nepriklausomybę, jis tą užduotį turi vykdyti iki galo. Bet kokie atsteigimai, referendumai ar kiti panašūs pasiūlymai yra tik laisvai pasirinkto vieškelio iškraipymas ir išsigynimas.“
Visuotinė apklausa po pusmečio, 1991 m. vasario 9 d., vis dėlto buvo surengta ir 75 proc. balsavusiųjų parėmė nuostatą, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Vos po dviejų dienų, vasario 11-ąją, pirmoji šalis – Islandija – pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tad argi toks jau nepagrįstas Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės spėjimas: jeigu 1990 m. lietuviai būtų išsigandę „istorijos tribunolo“ ir paklusę „Santaros-Šviesos“ intelektualų raginimams, gal Lietuva šiandien žygiuotų paskui Vladimirą Putiną?
Nejaugi lietuvių intelektualai tikrai neįžvelgia nė krislo savo kaltės, kad po 22 laisvės metų net 70 proc. lietuvių vietoj nepriklausomybės mieliau rinktųsi „trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“? Jei taip, vadinasi, jie suvokia, kad visuomenės gyvenime nevaidina rimto vaidmens…
Kad ir kaip būtų, atspėti, kokia tikroji „message“ autorių pozicija, sunku.
Antai jie rašo: „Mes didžiavomės stebėdami, kaip naujoji Lietuvos vyriausybė, atstovaujama pavyzdingos, vakarietiškam stiliui atitinkančios trijulės: intelektualo – prezidento, moters ekonomistės – ministrės pirmininkės ir išsilavinusio komunistų partijos lyderio,* per kelis mėnesius įrašė Lietuvos vardą į pasaulio istorijos lapus. Tačiau „dainuojančios revoliucijos“ sparčiu žingsniu žygiuojančiai tautai nebuvo tuo pat metu aiškiai pasakyta, kad jos siekta ir paskelbta nepriklausomybė žadėjo ilgam laikui tik prakaito ir ašarų laikus. [Argi kas nors Lietuvoje to nežinojo? – L. K.] […] Mums ypač skaudu žiūrėti, kaip sunkiai šiuo metu pergyvenamas šis pereinamasis laikotarpis, paverčiant jį demokratijos karikatūra, tuo tarpu kai kiekvienam sveiko proto žmogui aišku, kad be lito ir be paso nėra jokios laisvės nei nepriklausomybės. [Jeigu nepriklausomybės nėra, vadinasi, nieko nereiškia ir jos moratoriumas? – L. K.] Kova dėl valdžios, kai nėra realios valdžios, yra absurdas.“
Panašiai „apokaliptinis“ yra ir „Kreipimosi į Lietuvos žmones“ tonas: „Valdžios lovys, maišai pinigų, mafijos voratinkliai, raganų ir priešų medžioklės ragas, ūkinės bei politinės sumaišties juodosios vėliavos niekada nebuvo ir negali būti laisvės simboliais.“
Argi „Žodis lietuviams“ laikytinas atkirčiu į „Kreipimąsi…“, jeigu abiejų atsišaukimų taikinys daug kur sutampa, – antai ir vieni, ir kiti nori apginti Vyriausybę nuo AT užmačių riboti jos veiksmus? Juo labiau kad „message“ autoriai su žemėmis sumaišo daugybę dalykų, apie kuriuos „Kreipimesi…“ nėra užsiminta nė puse lūpų. Pavyzdžiui, jie rašo: „Pliuralizmas Vakarų valstybėse pasireiškia dviejų, daugiausia trijų partijų veikla. Dabartinis žaidimas partijomis yra demokratijos karikatūra ir nusikaltimas tautai. Toks pat nesubrendimo reiškinys ir šimtų niekam nereikalingų laikraštukų–popiergalių leidimas.“
Na, dėl „laikraštukų“ lietuviai, pusę amžiaus gyvenę tik su keletu propagandinių partinių organų, gal kiek ir persistengė, bet svarbiausia, kad, nepaisant nepaprastai sunkių materialinių sąlygų, atsirado laisva, nepriklausoma ir anaiptol ne bulvarinė spauda. Ja siekta ne pelno ar šlovės, o bandyta plėsti laisvės ribas – jei ne tie kuklučiai Sąjūdžio leidinukai, komunistinė spauda būtų ir toliau kryptingai vienvaldiškai auklėjusi tautą gorbačiovine Kremliaus dvasia. Keista, kad gyvybiškai svarbų laisvo žodžio ir objektyvios informacijos poreikį Vakarų liberalai vadina „nesubrendimo reiškiniu“.
Dar keisčiau, kad bandymą išsivaduoti iš okupantų primestos vienpartinės sistemos jie laiko ne kuo kitu, o „žaidimu partijomis“. Iki 1990 m. rugsėjo, kai Vakaruose „reziduojantys“ lietuvių intelektualai ėmė baisėtis šiuo „nusikaltimu tautai“, buvo atkurtos penkios: Lietuvių demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų partija, įsikūrė Politinių kalinių ir tremtinių klubas, vėliau tapęs Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga… Gal atsišaukimo autoriai tą ir vadina smerktinais „atsteigimais“? Beje, visos „nusikaltėlės“ priklausė dešiniajai pakraipai, išskyrus socialdemokratus, aišku, jei prie „žaidėjų“ neprišliesime LKP, 1989 m. gruodį pagaliau (!) atsiskyrusios nuo SSKP…
Intelektualai savo „message“ baigė tokiais žodžiais: „Nereikia, žinoma, idealizuoti demokratijos – visados bus kova už valdžią, bet ją reikia sudrausminti. Šitokios laisvai savo pačių prisiimtos drausmės reikalaudami, istorijos tribunolu grasindami ir kreipiamės į visus geros valios žmones. Laikai sunkūs, reikia ištesėti, galvoti ir kurti ateitį.“
Nei apie Lietuvos ateities forumą (LAF) su tariama jo deklaracija, nei apie 20 asmenų „Kreipimąsi į Lietuvos žmones“, nei apie moratoriumą, kurį išprovokavo Maskvos pradėta ekonominė blokada, „Žodyje lietuviams“ nėra nė žodžio.
Vėl atkreipkime dėmesį į datą – laiškas Gimbutienei rašytas 1990 m. rugsėjo 13 d., praėjus kiek daugiau nei dviem mėnesiams po moratoriumo paskelbimo, ieškant galimų „Žodžio lietuviams“ signatarų. Greimas ragina Gimbutienę: „Skubiai atsakyk man, ar sutinki padėti savo parašą ant tokio teksto. Iki šiol apie tai rašiau tik Bačkiui ir Lozoraičiui, atsiklausdamas jų nuomonės, na ir Avižieniui, nes jis sako randasi Lietuvoje (sunku patikėti). Nežinau, kokie tavo santykiai su Kliore – jei pakenčiami, perduok mano „vėliavėlę“, jei ne – duok man jo adresą.“
Svarbus niuansas: Avižienis ir Kliorė „Žodį lietuviams“ pasirašė, o Bačkio ir Lozoraičio pavardžių po šiuo atsišaukimu nėra. Taigi, banaliai kalbant, klausimų gerokai daugiau negu atsakymų. Ir kodėl gi jų nepaieškojus visiems kartu?
Beje, šiuo atžvilgiu įdomus ir dar vienas Greimo laiškas Gimbutienei, datuotas 1990 m. kovo 20 d. Jame semiotikas prisipažįsta: „esu labai skūpus pagyrimo žodžiams ir su daug kuo nesutikau lietuviškos mitologijos srityse. Bet šį kartą – bravo! Chapeau! – kaip sako prancūzai. Pertraukęs savo kasdienį darbą dvi valandas neatsitraukdamas praspoksojau į tavo Dievaites. Koks milžiniškas darbas įdėtas nuo man anąkart patikėto rankraščio!“
O pabaigoje lyg tarp kitko Greimas klausia: „Ką naujo/seno galvoji apie Lietuvą? Mano spėjimas, kad nieko neišeis, nepasitvirtina, atrodo. Kaip mes „intelektualai“ galime gebėti ir prisidėti? Ar brazdžioniškai–keliuotiška kultūra negrasina?“ (2)
Laiškas rašytas, praėjus tik 9 dienoms po Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto priėmimo, bet šis darbas garsiajam semiotikui neatrodo toks „milžiniškas“, kaip Gimbutienės rankraščio patobulinimas… Kyla net šiokių tokių abejonių, ar taip jau „entuziastingai“ Greimas sutiko gimtosios šalies, kuri ištisus 50 metų buvo okupuota, nepriklausomybės atkūrimą.
Tačiau abejoti draudžiama, todėl skubu pasiteisinti: visa tai čia išdėsčiau anaiptol ne tam, kad ką nors demaskuočiau ar bandyčiau įrodyti kieno nors neklystamumą. Juo labiau kad nei vienu, nei kitu atveju nėra, kaip pasakytų teisininkai, „nusikaltimo sudėties“.
Aš tik klausiu: nejaugi vis dar neatėjo laikas visiems kalbėtis su visais apie viską, nejaugi vis dar galioja nerašyta taisyklė, kad „žyvatai šventųjų“ (beje, taip ironizuoti mėgo Bronys Savukynas) yra griežčiausias tabu, nieku gyvu nevalia net suabejoti jų veiksmais ar žodžiais? Ginčas, kai argumentai atremiami kontrargumentais, regis, reikalauja pernelyg daug laiko ir pastangų, todėl kur kas lengviau „neteisingai mąstančius“ asmenis apšaukti neatsakingais ir nekompetentingais paranojikais, silpnapročiais šmeižikais. Tačiau kažin ar tikrai tuo įrodome savo pačių pranašumą.
Knygoje „Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai“ (Išvertė Inga Tuliševskaitė, 2011, Vilnius, „Tyto alba“, p. 46) Umberto Eco, gana artimas Algirdo Juliaus Greimo draugas, be kita ko, rašo: „…Išskyrus ekstazės būsenas, esame priversti kalbėti ir sakyti tai, ką atspindi mūsų intelektas. Todėl laikome tiesa (ar netiesa) ne pačius dalykus, o savo tvirtinimus apie tų dalykų būklę.“
Įsidėmėtinas teiginys.
Kažkodėl man atrodo, kad pačiam Greimui nelabai patiktų tokia jo „gynyba“, kokios griebėsi protesto laiško autoriai. Na, bet taip neatsakingai ir nekompetentingai manyti verčia turbūt tik mano „paranojiška vaizduotė“…
Laima Kanopkienė
1. Kad ir vėl bandoma įbristi į tą pačią upę, rodo užmojis įsteigti Tautos ateities forumą (TAF), kurio tikslas, pasak visiems gerai žinomo Algimanto Matulevičiaus, – „būti aukščiau už valdžią“.
2. Visos Algirdo Juliaus Greimo laiškų ir „Žodžio lietuviams“ citatos paimtos iš knygos „Marija Gimbutienė / Laimos palytėta“, 2002, Vilnius, Scena.