aA
Paskelbus, kurie šeši vyrai tapo Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatais, socialiniuose tinkluose plinta su Loretos Graužinienės pasažais konkuruoti galintys laureatus atrinkusios komisijos komentarai. Garbinga vienuolikos asmenų komisija, kurioje yra net dvi moterys, mėgina pasiaiškinti, kodėl jau antrus metus iš eilės šiai svarbiausiai (ar bent jau dosniausiai) Lietuvos kultūros pasaulyje premijai nebuvo nominuota nė viena moteris.
Lina Žigelytė
Lina Žigelytė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Juridinių asmenų pateiktame ilgajame siūlomų kandidatų sąraše minimos 8 moterys ir 28 vyrai, bet finišo tiesiojoje moterys išnyko. Reaguojant į tai, meno kritikės Laimos Kreivytės inicijuotoje diskusijoje „Facebook“ įsisuko gausų būrį Lietuvos kultūros pasaulio asmenų įtraukusi diskusija, neleidžianti į šį išnykimą tiesiog numoti ranka.

Komisijai pirmininkaujantis istorikas Alfredas Bumblauskas pakomentavo, kad išties moterys matematiškai turi net daugiau tikimybių tapti laureatėmis, nes apdovanojama kas ketvirta pasiūloma moteris ir kas šeštas vyras. Minimoje diskusijoje plinta dar viena sparnuota Bumblausko citata – esą kandidatus pasiūliusios ekspertės myli vyrus.

Skiriant premijas taikyti kvotų nesiūlyčiau, nors spaudimą Kultūros ministerijai galinčioms daryti grupėms seniai dera atkreipti dėmesį į koreguotiną laureatus renkančios vyriškos komisijos sudėtį. Pavyzdžiui, kai kuriose Skandinavijos šalyse svarstant valstybinių lėšų skirstymą bet kokia komisija turi būti sudaryta lygiomis proporcijomis iš vyrų ir moterų. Atimti garbingą titulą iš paskelbtųjų ir 104 tūkst. litų taip pat būtų nei šis, nei tas. Galbūt deramiausias atsakas akis badančiai lyčių disproporcijai šios valstybinės premijos dalybose būtų bent vienam iš kada nors nominuotų asmenų pagaliau viešai tą paminėti. Tokios jautrios pozicijos, kiek žinau, dar niekuomet neišsakė nė vienas laureatas ar laureatė.

Neadekvatus premijų skirstymas lyties požiūriu – tarsi elementari net pradinukui įkandama lygtis. 152 vyrai ir 21 moteris. Toks, mano skaičiavimais, nacionalinių premijų laureatų santykis nuo 1989 m.
Lina Žigelytė

Neadekvatus premijų skirstymas lyties požiūriu – tarsi elementari net pradinukui įkandama lygtis. 152 vyrai ir 21 moteris. Toks, mano skaičiavimais, nacionalinių premijų laureatų santykis nuo 1989 m. (visą Nepriklausomybės metais įvertintų meno ir kultūros veikėjų sąrašą galima rasti štai čia). Atidžiau pažvelgus, pamatysime, kad sąrašas įstabiai neadekvatus ir kartų prasme, nors pagal įstatus turi būti vertinami paskutiniai 7 siūlomų kandidatų veiklos metai.

Bet grįžkime prie lyties aspekto. Turbūt nerastume rimtesnės menininkės ar kultūros veikėjos, kuri norėtų būti vertinama visų pirma pagal turinį kelnėse. Kai prieš keletą metų „Pompidou“ centras Paryžiuje dvejiems metams skyrė didžiausią erdvę vien nuolatinėje kolekcijoje esamų moterų menininkių darbams, toks drastiškas vyrų ištrynimo gestas neapsiėjo be kritikos. XX a. meno istoriją apėmę 75 menininkių darbai buvo įspęsti gana mažose salėse, meno kūrinių buvo taip tiršta, kad buvo sunku sutelkti dėmesį į pavienes kūrėjas. Kai kurie kritikai manė, kad ekspozicija pernelyg fasadiška.

Tiesa, svarbu prisiminti parodos rengimo aplinkybes. Kuratorė prisipažino, kad prieš penketą metų toks įvykis būtų buvęs neįmanomas – „Pompidou“ tiesiog neturėjo pakankamai moterų darbų. Tuomet muziejus keletą metų iš eilės plėtė kolekciją kasmet 40 proc. naujų darbų įsigijimui skirtų lėšų deleguodamas moterų menininkių darbams. Dabar maždaug kas šeštas darbas nuolatinėje kolekcijoje yra sukurtas moters. Kaip sakiau, ekspozicija sulaukė kritikos, bet institucinis sprendimas pagaliau liautis apsimetinėti, kad modernų ir šiuolaikinį meną sukūrė vyrai, vertas dėmesio.

Kyla įtarimas, kad moterys nacionalinių premijų skyrimo procedūroje yra tarsi priedėliai ar galūnės, nes prastinant kandidatų sąrašus būtent jos išbraukiamos. Ir Bumblausko tikimybių teorija, deja, čia nė trupučio įkvėpimo nesuteikia.
Lina Žigelytė

Kultūros ministerijos svetainėje skelbiama, kad nacionalinių premijų komisijos uždavinys yra „analizuoti Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros ir meno raidą; vertinti pastarųjų septynerių metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros ir meno procesą“. Kultūros ir meno pasaulis tiek susijęs su institucijomis (valstybine parama, globalia meno rinka, tarptautiniais renginiais, į kuriuos paskiros šalys siunčia savo atstovus), kad neatsargu vienareikšmiai teigti, jog Lietuvos menininkių ir kultūrai svarbių moterų indėlis šiame procese yra tapatus vyrų vaidmeniui.

Žinia, į Venecijos bienalę dėl mūsų gana stabarios vidinės atrankos sistemos deleguojami beveik išskirtinai vyrai arba vyrai su savo partnerėmis (šį mūsų kultūros politikos aspektą labiau nei kas kitas į dienos šviesą iškėlė menininkių kolektyvas „Cooltūristės“, beje, ta pati suporavimo logika pastebima ir skiriant nacionalines premijas). Jei kandidatai į nacionalinę premiją renkami pagal tokią paviršutinišką kilometrais skaičiuojamą įtaką, vyrų dominavimas premijose nestebina.

Meno kūrėjai Lietuvoje ir taip daugiau nei reikėtų yra priklausomi nuo institucinės paramos, o institucijoms apdovanojimų procedūros yra galimybė legitimuoti save ir savo praktikas. Taip sukuriamas uždaras ratas ir gal nereiktų stebėtis, kad paskutinius dvejus metus moterys apskritai negauna nacionalinių premijų.

Pernai iš 40 pretendentų 7 buvo moterys, bet tarp atrinktų kandidatų moterų neliko. Užpernai tarp 23 pretendentų buvo 5 moterys, apdovanota viena ir penki vyrai. 2010 m. vienintelė apdovanota moteris įvertina drauge su vyru (pirminiame kandidatų sąraše buvo 6 moterys ir 30 vyrų). Kyla įtarimas, kad moterys nacionalinių premijų skyrimo procedūroje yra tarsi priedėliai ar galūnės, nes prastinant kandidatų sąrašus būtent jos išbraukiamos. Ir Bumblausko tikimybių teorija, deja, čia nė trupučio įkvėpimo nesuteikia. Belieka tikėtis, kad nuodugniau Lietuvos meno pasaulio požemines sroves išmanantys asmenys vis garsiau prabils ne tik apie lyčių disproporciją skirstant šią premiją, bet ir apskritai atgyvenusią kultūros institucijų sistemą, dėl kurios susidaro įspūdis, kad meno pasaulis Lietuvoje laikosi ant vyrų.

Į Venecijos bienalę dėl mūsų gana stabarios vidinės atrankos sistemos deleguojami beveik išskirtinai vyrai (arba vyrai su savo partnerėmis – beje, ta pati logika pastebima ir skiriant nacionalines premijas poroms). Jei kandidatai į nacionalinę premiją renkami pagal tokią paviršutinišką kilometrais skaičiuojamą įtaką, vyrų dominavimas premijose nestebina.
Lina Žigelytė

Kritiška reakcija į pastarųjų metų tendenciją išbraukti moteris iš Lietuvos kultūros žemėlapio nėra šiaip aikštinga feministinė užgaida. Šiame portale jau porą mėnesių vyksta retorinis apsistumdymas dėl to, kokio feminizmo reikia Lietuvoje. Tokie atvejai kaip nacionalinių premijų skyrimas vien vyrams pastūmėja manyti, kad gal svarbiau klausti ne kokio feminizmo reikia, o kada jo reikia. Ir gal mat juos bala tuos pirmos, antros ar trečios feminizmo bangos niuansus, kuriuos dar aistringiau nei dabar reiktų išdiskutuoti ne bendrai auditorijai skirtame portale, o savuose informacijos kanaluose (aštresniuose, radikalesniuose, kuriuos, tiesą sakant, dar reiktų sukurti).

Feministinę poziciją užaštrinančių balsų Lietuvoje reikėjo, kai ankstesnis Seimas užsižaidė su šeimos vertybėmis ir šie alternatyvūs balsai nugesino moralinę paniką (jei feministiniai balsai vėl atsigaus, gal darsyk pavyks dabar jau kairiųjų valdomame Seime vėl nugesinti lyg šmėklos praėjusią kadenciją menančius įstatymų projektus). Nacionalinių premijų skyrimas vien vyrams antrus metus iš eilės – tai proga nesiliauti kalbėti užimant feministinę poziciją ir akcentuoti, kad tokia pozicija kritikuoja ne šiaip vyrus, o individą engiančią sistemą. Viena garsiausių visų laikų feminisčių, Kaune gimusi Emma Goldman, lygiai tai pat aistringai kalbėjo ir apie moterų teises, ir apie individą žlugdančią kalinimo įstaigų sistemą. Feminizmas nėra šiaip prieš vyrus iš dyko buvimo nutaikyta patranka. Tiesa, feminizmas nepavargsta kartoti, kad buvimas vyru iki šiol suteikia privilegiją siekiant statuso, galios ar įvertinimo.

Nacionalinių vyrų premijų fenomenas (mano pavadinimas pasiskolintas iš menininkių kolektyvo „Coolturistės“ 2005 m. sukurto plakato) įrodo, kad kultūra – ir ypač ta, kuri sulaukia valstybinės paramos, – nuo seno yra privilegijuota vyrų terpė. Apie šį santykį prirašyta begalė knygų, susukta filmų ir protestai prieš šį teiginį atskleidžia elementarią išsilavinimo stoką. Jeigu nekritikuosime tokio kultūros suvyrinimo, rašysime anachronistinę vyrų meno istoriją – panašią į tas, kurios buvo seniau surašytos, o dabar yra iš esmės perrašomos atskleidžiant nutylėtus svarbius niuansus.

Numojant į tuos nutylėtus fragmentus ranka, liko užmiršta, kad pačius įspūdingiausius gobelenus nuaudė moterys. Arba štai viena svarbiausių siurrealisčių Claude Cahun dėl pasirinkto pseudonimo iki devintojo dešimtmečio buvo laikoma vyru. Iškilus modernistas fotografas László Moholy-Nagy fotografijos išmoko iš savo tautietės vengrės Ergy Landau. Kol Lietuvoje moterys trinamos iš kultūros žemėlapio, svetur meno istorijų pervertinimas apverčia aukštyn kojomis kultūros ir meno procesus, kuriuos ir turėtų analizuoti nacionalines premijas skirstanti komisija.

Bet Lietuva – ne „Pompidou“. Čia moterys myli vyrus, vyrai myli jas mylinčias moteris ir mylimų moterų jiems skiriamas premijas. Nes Lietuva – nepamirškime, kitaip užsitrauksime baudžiamąją bylą – yra didvyrių žemė. Moterims, kaip Alisai Stebuklų šalyje, belieka stebėti premijų lenktynes, kuriose, pasirodo, irgi dalyvauja. Išgirdus, kad lenktynės jau pasibaigė, vėlgi kaip Alisai tenka pačioms pasidovanoti sau premiją už dalyvavimą. Premiją, negavus valstybinio įvertinimo, visada galima pasisiūti pačioms – juk Alisa po lenktynių kišenėje atrado antpirštį.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lukašenka atkirto Nausėdai: tegu užsiima savo virusu (71)

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ketvirtadienį pareiškė, kad jo šalies patirtis...

Mirčių nuo koronaviruso – jau 9 (223)

Mirusiųjų nuo koronaviruso skaičius - 9, iš jų 6 iš Ukmergės. Visi mirusieji ukmergiškiai...

Ieškoma būdų, kaip Lietuvai įsisavinti ECB kuriamus 750 mlrd. eurų (6)

Sprendžiant valstybei strategiškai svarbių įmonių finansines problemas, reikia įsteigti...

Veryga: turime ruoštis, kaip išeisime iš karantino 14 pacientų reanimacijoje (196)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ketvirtadienį nuotolinėje spaudos konferencijoje...

Lukašenka: bijau, kad mūsų neperdalytų be karo (90)

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ketvirtadienį pareiškė, kad „koronaviruso...

Nuotolinio ugdymo iššūkiai tampa nepakeliami: prašo nutraukti mokslo metus (512)

Daugiau nei 18 tūkst. žmonių pasirašė peticiją, adresuotą Seimui. Prašoma atkreipti dėmesį...

Pademijos akivaizdoje Orbanas užsimojo valdyti vienas, Europa skambina pavojaus varpais įspėja apie „perversmą“ (6)

Trečiadienį 13 Europos Sąjungos (ES) valstybių narių paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame...

JAV žvalgyba: Kinija sąmoningai klastojo koronaviruso susirgimų ir aukų skaičius (275)

Kinija nuslėpė koronaviruso protrūkio mastą savo šalyje, pranešdama ne apie visus susirgimo...

COVID-19: ką ir kodėl reikia daryti toliau? (1)

„Kovojame vidaus kare su priešu, kurio nematome“. Šią frazę girdėjome iš daugelio pasaulio...

|Maža didelių žinių kaina