Jų pozicijos skirtingos, skirtinga ir rašymo kultūra. Tai turbūt pirmas sykis nuo judėjimo įkūrimo 2007 m., kai jo atstovai viešumoje atvirai oponuoja vienas kitam, taip tarsi patvirtindami, kad „Naujoji kairė“ nėra monolitiška, ji sveikina nuomonių įvairovę.
Kita vertus, empatijos daugiaserijinis aptarimas būtent pastaruoju metu ir dominuojanti retorika nubloškia mane – o gal ir daugiau skaitytojų, kuriems kairė politinė mintis ir jos galimybės rūpi, – į intelektualų sąjūdžio NK95 užuomazgas. Tuomet judėjimo atsiradimas uždavė klausimą, kuris dabar, po užsitęsusios dviejų save kairiaisiais laikančių viešų asmenų diskusijos, vėl rezonuoja – kokias kairiosios politinės minties įkvėptas socialines vizijas ir strategijas geba pasiūlyti naujoji Lietuvos kairė?
NK95 prieš šešerius metus suvienijo įvairių žmonių spektrą. Didžioji dalis ypač matomiausių sąjūdžio narių jau tada buvo arba apsigynę daktaro laipsnius, arba studijavo doktorantūroje, taigi būrys buvo gana homogeniškas. Pasirinktos tradicinės akademinės veiklos schemos – viešos paskaitos, apskrito stalo diskusijos, konferencijų organizavimas, išleistos trys knygos (dvi iš jų – verstinės). Renginiuose dalyvaudavo nuo keliolikos (marksistų skaitymuose) iki kelių šimtų (intelektualų iš Vakarų skaitytose paskaitose) žmonių. Kalbant socialinių medijų terminais, per šešerius metus NK95 surinko pusę tūkstančio „patiktukų“.
Judėjimo ištakos žadėjo – ir demonstravo – kiek kitokią jos narių (taip pat ir N. Vasiliauskaitės) laikyseną. Tiesa, jos interneto komentaruose visada dažniau nei bendraminčių tekstuose jautėsi, kad akademinėje terpėje jai vis tenka konfrontuoti su seksistine, mizoginiška, menkinančia sistema. Ir ji šią drąsiai taranavo. Po N. Vasiliauskaitės tekstų ne vienas, turintis mėlynų batų porą ar mezgimo virbalus, permąstė jų prasmę.
NK95 atsirado po gatvės protesto laboratorija tapusio judėjimo „Už Lietuvą be kabučių“ sukeltos euforijos. Ką tik buvo pasibaigusi antroji Artūro Zuoko gentrifikacijos epocha Vilniuje, Seime artėjo senojo sukirpimo kairiųjų kadrų saulėlydis. Kitokios kairės aušrą paskelbusio sąjūdžio nariai pirmaisiais metais aktyviai reagavo į šalies gyvenimą, savo tekstais jie net prisijaukino kai kuriuos skaitytojus, šiems galbūt iškart nebūtinai perprantant, kokia ideologija įkrautą turinį skaito. Kairiųjų autorių tuomet buvo daug ir įvairių. Jie išlaikė savitumą, buvo įžvalgūs, tekstuose jautėsi intelektinio kalibro ir atidumo socialiniam gyvenimui sintenzė – ar bent jau mėginimai derinti abu. Karolis Klimka drąsiai kritikavo Vilniaus miesto plėtrą, jis rašė su sveikos ironijos doze, pasirinktos temos visada skambėjo seksualiai. Rasos Baločkaitės eskizai perpindavo antropologines pastabas su nuotrupomis iš Theodoro Adorno ar Michelio Foucault.
Tiesa, nemažai šių autorių pirma ėmė publikuoti tekstus, o tik vėliau atsidūrė po NK95 skėčiu. Reiktų pastebėti, kad ir jų platforma tapusių žiniasklaidos kanalų spektras, lyginant su šiandiena, turbūt buvo platesnis. Alternatyva isteblišmentui save laikiusios interneto svetainės atsinaujindavo sparčiau nei šiandien. Svarbus radikalios minties žurnalas „Juodraštis“, kurį savo lėšomis išleido emigracijoje gyvenę lietuviai, pasirodydavo dažniau nei dabar. Vos prieš keletą metų, norint išreikšti savo poziciją, dažniau buvo kuriamas įrašas internetiniame dienoraštyje, o ne autopilotu spaudžiama „like“, „share“, ar įsivaizduojama, kad virtine pasipylę dešimties viešos „Facebook” grupės narių komentarai reiškia, kad diskusiją stebi visa Lietuva.
Šiam kairiųjų sambūriui artimų autorių tekstai vis dar dažniausiai apsiriboja tik vienaip ar kitaip dešiniųjų iniciatyvų kritika, nebandant generuoti alternatyvų. Dalyvaujant viešuose NK95 renginiuose sunku nemanyti, kad naujų svarių, girdimų balsų neatsiranda. Metinėse konferencijose kalbančių atstovų iš Lietuvos ratas beveik nekinta, o šiųmetė konferencija dar ir rengta tiesiogine prasme už jūrų marių – atokioje Kuršių Nerijoje. Judėjime iki šiol akivaizdi lyčių hierarchija – net ir tekstų serijoje apie empatiją tarp A. Bielskio ir N. Vasiliauskaitės pirmojo tonas išliko globėjiškas, didaktiškas, tradiciškai patriarchališkas.
Nors tokia situacija aptemdo ne tik NK95, bet ir visą Lietuvos kairę, didžiausiu grėbliu kairės politinės minties sklaidai per šiuos metus turbūt tapo tai, kad vis dar neatsirado nė vieno alternatyvaus žiniasklaidos kanalo, kuris galėtų būti kairės platforma. Atsiradus tokiam, manau, ir tekstai privalėtų kisti, nes tektų liautis įrodinėti savo status quo ir pagaliau įvykdyti Lietuvos kairės autopsiją – ne tik Seimo talibų ideologijos. Dabar gi, dėl šio vakuumo žiniasklaidoje (tikslumo dėlei, portale DELFI, be kurio NK95 apskritai būtų beveik nematoma) pasirodžius kairiųjų tekstams dažnai neaišku, kam jie rašomi. Neapsisprendžiant, iš retorikos spintų traukiami tokie skeletai, kurie pagrįstai turėtų šiurpinti net ir nuoširdžiai apie kairę daugiau sužinoti norintį skaitytoją. Prieš šešerius metus tokie skeletai intrigavo ar šokiravo, bet jiems tebesivaidenant ir visiems per šį laikotarpį paskaičius knygelių, pakeliavus, daugiau pamačius – tiesiog norisi kažko daugiau.
Kai 2007 m. N. Vasiliauskaitė atsakė į subtilų Leonido Donskio nuogąstavimą, kad „Naujoji kairė“ kol kas atrodo esanti pernelyg knyginė ir nepakankamai atidi Lietuvos gyvenimui, ji rašė: „<...> vieša akcija ar internetinis komentaras – ne politologinė susidariusios situacijos analizė, čia kitas ir žanras, ir adresatas, ir funkcijos. Taip, sutinku, tokių žaidimų nepakanka, bet jie – svarbūs. Kur kas labiau, nei mano „gyvenimiškos patirties“ prikaupę smulkūs ir stambūs buržua, niekinantys „žinias iš knygų“: kas, jei ne intelektualas, turėtų tikėti mąstymo ir diskurso galia?“ Jei jau prieš šešerius metus buvo pripažįstama, kad „tokių žaidimų“ nepakanka, kodėl – ypač dabar, ypač po serialo apie empatiją, ypač „užsidogvilinus“ keliose scenose iš Larso von Triero filmo – vis dar atrodo, kad be žaidimų kairė (bent jau „Naujoji kairė“) daugiau nieko nesiekia?
Tai, kas dabar prasiveržia iš N. Vasiliauskaitės tekstų, kartais atrodo esant simptomatiška save kairiaisiais Lietuvos intelektualais laikančiųjų gretose. Tai vengimas pasijausti nepatogiai išėjus iš įprasto habitato (Seimo talibų kritikos, nykštukinės šalies akademinės kultūros, lietuviškojo interneto). Iškrypti iš įprastos trajektorijos yra nepatogu: gali pasirodyti, jog visa, dėl ko save laikei ypatingu – žinios, gabumai – kitur yra įprasta, gal ir nieko verta. Nepatogus kontekstas – tai nebūtinai vien „gyvenimiška patirtis“, kurios vis baidosi, bet būtent iš jos idėjų tekstams kaskart semiasi N. Vasiliauskaitė.
Šiuos nesaugumus puikiai pažįsta bet kas gyvenęs ar studijavęs už Lietuvos ribų, kai tenka laužti akcentą, rašymo įgūdžius, net kūno kalbą, o juo labiau keisti artimiausius žmones. Akademikai Vakaruose įpratę kaitalioti kontekstus – dėl globalios akademinės rinkos, elementaraus intelektualinio alkio, stimuliuojančios kūrybinės terpės. Ten kas yra stažavęsi ar dirbę prestižiniuose universitetuose, publikavę straipsnius ir knygas įvairiomis kalbomis, mažiausiai kalba apie savo laurus ir geba tekstais laviruoti tarp skirtingų auditorijų, nematydami poreikio menkinti skaitytoją. Kai rankose – tik plaktukas, viskas aplink atrodo kaip vinis.
Pabaigai noriu priminti, kad šiemet britų literatūros žurnalas „Granta“ išrinko 20 autorių, laikomų geriausiais jaunosios kartos britų rašytojais. Nuo 1983 m. nugalėtojų sąrašas skelbiamas tik kas dekadą. Šiemet pirmąkart sąraše moterų buvo daugiau nei vyrų, didžioji dalis autorių arba gimė ne Jungtinėje Karalystėje, arba buvo imigrantų iš Jamaikos, Vengrijos, Kinijos, Nigerijos, Pakistano vaikai. Paskelbus šį kaip niekad netradicišką sąrašą, apskritai sujaukiantį britiškos tapatybės sampratą, vienas iš komisijos narių pakomentavo: „Tiesiog ieškojome įdomių, užkabinančių rašytojų ir taip jau nutiko, kad išraiškingiausiai šios kartos patirtis perteikia žmonės, kurie namus suvokia labai daugiasluoksniškai.“ Lietuvoje dažnai norisi, kad kairiųjų išeities taškai atspindėtų bent šiek tiek panašiai gluminančio daugiasluoksniškumo.