L. Žigelytė. Himno išniekintojų baimė

Pastangos nubausti Lietuvos himną dekonstravusias feministes ir teisėsaugos veiksmų tapatinimas su Putino Rusija nėra tiesiog mūšis dėl žodžio laisvės. Pavartę kultūrinę spaudą, pareigūnai sužinos, kad valstybės simbolių migracija į šiuolaikinį lietuvių meną vyksta seniai.

Audrius Navickas mūsų trispalvę instaliacijoje lyg akordeono dumplėse patalpino tarp Afrikos valstybių vėliavų, nes mūsiškė panašiausia būtent į šio žemyno, o ne Europos vėliavas. „Kudirka – tai gatvė/ Kudirka – ligoninė/ Kudirka – kėdė ir/ Kudirka – aikštė/ Kudirka – biblioteka/ Kudirka – ir mokykla,/ kurioje šiuo metu/ darbo vietų nėra.“ Tai jau Vinco Kudirkos bendrapavardžio slemerio Žygimanto Kudirkos bandymas himno autorių įterpti tarp daugybės kitų kudirkų, šiandien tapusių mūsų tautine mitologija. 

Na, bet pareigūnai – ne meno kritikai, jie – tiesiog įstrigę procedūrų bagažinėje: buvo skundas, ieškota nusikaltimo sudėties, nutarta nekreipti dėmesio, sprendimas apskųstas ir dabar – finišo tiesioji. O joje – šaukimai į apklausas mažiau visuomenėje žinomoms akcijos dalyvėms ir raginimas pasiieškoti advokato. 

Lina Žigelytė

Svetur tautinės simbolikos dekonstrukcija laikoma ne žodžio laisvės išraiška, o būtinybe. Taip yra, nes ilgainiui simboliai įgauna papildomas prasmes, skirtingoms kartoms kelia kitokias reikšmes ir tik aiškinantis šiuos procesus tie simboliai tampa kai kuo daugiau nei po stiklu lyg muziejuje padedamu daiktu su šalia prikabinamu užrašu „Liesti draudžiama“.

Už ką? Už tai, kad automobilių aikštelėje po Kudirka, tarp šaltų betono sienų nupūtė dulkes nuo dokumentų, kuriuos skaitydamas ir vaikas suprastų šapokiškos istorijos nutylėtą faktą: nepriklausomybės patriarchais laikomi vyrai skleidė mizoginiškas pažiūras, o jų parinktoje simbolikoje vietos moterims tiesiog neliko... Lietuva yra Tėvynė, žemė didžių vyrų, iš praeities stiprybę semiasi jos sūnus. Moterų šiuose scenarijuose nėra, joms pamažu tautos struktūroje bus deleguota nebent viena įpareigojanti funkcija – gimdytojų. Čia tau ne šiaip smagus slemo kupletas ar ironiška instaliacija galerijoje. 

Tą ir kartoja tie, kas pateisina tautininko Mariaus Jonaičio skundą, pernakt tapę meno kritikais: „Koks čia menas!“ Kitaip sakant, ant laužo jas – gal net to paties, kuriame tautininkai ritualizuotoje akcijoje pleškino keleto gyvų visuomenės veikėjų nuotraukas. Beje, nesusidomėjo šiuo performansu teisėsauga – dabar lyg ir pagrindinis šiuolaikinio Lietuvos meno kuratorius, nes ir kratas pasitelkia meno darbų, net jų „žalios“ medžiagos žvalgyboje (prisiminkime režisierės Inesos Kurklietytės atvejį). Matyt, nei apie šį piromanišką, nei apie kitus tautininkų performansus – socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, viešose erdvėse – recenzijų-skundų prokuratūra negauna. Tarptautinėse bienalėse tautininkų paviljono nebus. 

Tiesa, internete išliks skundą prieš feministinę himno interpretaciją atlikusias menininkes parašiusio tautininkų Kauno Pramonės skyriaus pirmininko M. Jonaičio įrašas. Jame tikimasi, kad minėta akcija turėtų susidomėti teisėsauga, o jei ne, „nebeliks nieko kito, kaip tik pačiai tautai apsivalyti nuo šiukšlių“. Kai Lietuvoje deginamos išprievartautos nepilnametės, o provincijoje teisingumas vykdomas lyg vesternuose, teisėsauga neabejoja, kad tokius teiginius viešinančio asmens skundas turi teisinį pagrindą. 

Po skulptūra Lietuvos himnui vykdyta istorijos dekonstrukcija gali nepatikti formos prasme (atrodyti nemeniškai, silpnai ir kitaip neįtikti), tačiau panašios krypties iniciatyvos – meno darbai, intervencijos viešose erdvėse – Vakarų valstybėse neatsiduria teisėsaugos interesų lauke. Net priešingai. Kai 1993 m. vokietį Hansą Haackę pakvietė sukurti Vokietijos paviljoną Venecijos bienalei ir kažkaip atspindėti šalies suvienijimą, jis tėškė antausį idilei ir sukūrė vieną įsimintiniausių tautinę tapatybę nagrinėjančių šiuolaikinių meno kūrinių. Įėjus į šviesią kupolinę erdvę žiūrovus pasitiko nacistinėje Vokietijoje populiariu šriftu ant sienos užrašytas žodis „Germania“, o grindinys buvo padengtas sudaužyto marmuro šukėmis. Jos garsiai trupėjo kaskart ant jų užmynus. Šukėmis kurta aliuzija į 1938 m. fiurerio paliepimu pataisytą Vokietijos paviljoną Venecijoje – parketą jis įsakė pakeisti mamuru. 

Ne tik lietuviai į apyvartą paleido patriarchaliniais vaizdiniais perkrautas tautiškumo vizijas. Mūsų himne tokia hierarchija ypač akivaizdi, bet identiškų pavyzdžių yra kone visose ant romantiškojo nacionalizmo bangos sukurtose valstybėse. Nepaisant panašumų, šiandien regime esminį skirtumą tame, kaip Lietuvoje ir kitur traktuojama tautinė simbolika. Svetur šios simbolikos dekonstrukcija laikoma ne žodžio laisvės išraiška, o būtinybe. Taip yra, nes ilgainiui simboliai įgauna papildomas prasmes, skirtingoms kartoms kelia kitokias reikšmes ir tik aiškinantis šiuos procesus tie simboliai tampa kai kuo daugiau nei po stiklu lyg muziejuje padedamu daiktu su šalia prikabinamu užrašu „Liesti draudžiama“. 

Dėl žurnalistų atidumo paaiškėjo akcijos po Kudirka kontekstas – tai, kad perdainuotas ne šiandien naudojamas tekstas, kodėl tekstas perkurtas ir ką reiškia „mėlynos kojinės“. Tiesa ši informacija internete buvo jau prieš pusantrų metų, iškart po akcijos. Dėl žiniasklaidos dėmesio tikėtina, kad pareigūnai prisimins, jog ne Šiaurės Korėjoje ar Putino Rusijoje gyvename. Bet jei bus nusiraminta tik dėl šios akcijos ir kitą kartą gavus dar vieną tautininkų skundą vėl pasireikš Tėvynę iš pavojaus gelbėjančios karštligės užkratas, bus akivaizdu, kad esame demokratijos provincija. Lyg figos lapo įsikabinusi savo simbolių. 

Tokia laikysena matoma kaskart, kai apie grėsmę valstybei įspėja seniai ne tik tarptautinę gėdą šaliai darantys, bet ir vidines įtampas aštrinantys tautininkai. Įvairių visuomenės grupių flirtas su jais matomas kasmet kovo 11-osios eitynėse. Kuo toliau, tuo jis akivaizdesnis ir teisėsaugos pareigūnų darbe. Nenurimstančiame tautininkų inicijuojamų skundų katile vis viliamasi kada nors sėkmingai sužvejoti sabotažą. Galima būtų svarstyti, kaip pareigūnai ir visuomenė vertintų feminisčių akciją, jeigu ją būtų apskundę kas kitas. Esmė tame, kad be tautininkų niekas daugiau nematė poreikio nieko skųsti.

Įvairiose Europos valstybėse vis aktyviau reaguojant į dešiniuosius ekstremistus ir jų refreną „Tėvynė pavojuje“, didelė Lietuvos visuomenės dalis – taip pat ir teisėsaugos pareigūnai – sėdi su trispalviais akiniais. Kol mes aiškinamės, ar tautos istorija yra šventa karvė, Lenkijai Venecijos bienalėje atstovauja žydė, kurianti filmus apie lenkų dalyvavimą holokauste ir šios praeities paliktas traumas tautos pasąmonėje. Amerikiečio Jaspero Johnso sukurtos JAV vėliavos iš laikraščių iškarpų, teplionių pieštuku, skudurų – kartais abstrakčios, bet visada atpažįstamos dėl žvaigždučių ir juostų – laikomos šiuolaikinio meno kanonu. 

Šiandien gausybė menininkų perkuria himnus ar apsigaubia nuogus kūnus savo tautų vėliavomis ir išsirengia iš jų prieš kamerą taip išreikšdami, kad anapus kolektyvinių simbolių visada išlieka individai su savo patirtimis. Ir apie šias patirtis nenorima tylėti. Tokią pat žinią ištransliavo pernai „Kultūros naktyje“ apie mizoginijoje išmirkusią šalį prabilusios trys drąsios moterys. Ir prie jų performanso metu prisijungė daugiau moterų bei vyrų. 

Kol kas tokia tiesmuka Lietuvos analizė tebevyksta pogrindyje ir į ją siūloma reaguoti taip, kaip diktatūros sąlygomis elgiamasi su pogrindžiu: tikinama, kad tai yra nepakankamai balsingas, galbūt net primityvus ir todėl neveiksmingas sambrūzdis, bet jis vis tiek paskelbiamas grėsme sistemai ir todėl naikinamas.