Nežinau, ar mūsų – pradinukų – klasės auklėtoja turi gerą juodo humoro jausmą, ar tik sutapimas, tačiau faktas, kad vienų mokslo metų proga klasės iškyla buvo būtent tame pačiame Rašės miške. Ir kažkurio vaikų žaidimo metu bėgdami keliuku užklydome prie apleistų kapinių teritorijos – aprūdijusi metalinė tvora, skystai melsvos spalvos paminklas, nesuprantami užrašai ir ilgi betoniniai takeliai.
Tokia netikėta buvo mūsų – trisdešimties tikrų Utenos pradinukų – pažintis su dar senesniais Utenos gyventojais. Panašiai netikėta yra ir didžiosios dalies Lietuvos reakcija į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ – tarsi kažkas žino, tarsi kiekvienas suvokia ir smerkia, o, atsidarę naujienų skiltį, pasijaučia katinėliais, kurių snukeliai kišami į ne vietoje paliktą kakutį.
Paradoksai ir nepatogios situacijos mūsų visuomenę lydi ir toliau. Tik spėjo tautinio grynumo šalininkai pateikti septyniasdešimt argumentų, teisinančių lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žudynėse, tik žiūrėk – lyg tyčia iškyla sausio 13-osios byla, kur tuos pačius argumentus perima sovietų armijos kariai, „tik vykdę vadų įsakymus“ 1991-ųjų žiemą... Kažkaip nepatogu juos būtų paleisti iš teismo salės, betgi kitaip reikėtų į tą patį suolą sodinti ir tuos tūkstančius „nekaltų“ vokiečių parankinių.
Tokioje nelemtoje situacijoje pasitelkiamos tarsi iš Kremliaus technologų lūpų perimtos verbalinės manipuliacijos: „mes tikrai už, tik daugelis jau mirę“, „o pas juos (suprask, žydus kaip tokius), didesnės nuodėmės ir kaltųjų slėpimai“, „žydai nusikalto pirmosios tarybinės okupacijos metu“. Ir taip toliau ir panašiai.
Kai kartu su dar keliais „drąsiausias“ klasiokais pravėrėm memorialo vartelius, dar nežinojom, jog čia, po mūsų kojomis, guli ir 1469 mūsų amžiaus vaikai. Tūkstantis. Keturi šimtai. Šešiasdešimt. Devyni.
Užspaudus loginio mąstymo galimybes galima ieškoti argumentų, pateisinančių „priešiškos“ tautinės bendruomenės narių naikinimą. Tačiau kokie pateisinimai galimi naikinantiems vaikus? Atsiverčiu tų metų savo pradinukų klasės nuotrauką ir mintyse bandau įsivaizduoti, kaip vienoje krūvoje atrodo penkiasdešimt tokių klasių – o būtent tiek vaikų guli Rašės miške. Ir su tuo vaizdiniu bandau ieškoti atsakymų – ko aš, lietuvis, noriu iš sausio 13-osios planuotojų, vykdytojų ir bendrininkų?
Pirma, aš noriu pripažinimo, jog tai buvo nusikaltimas. Antra, aš noriu aiškaus atsakymo, kas dalyvavo ir sudarė sąlygas tokiam reiškiniui įvykti – kažkas planavo, kažkas sėdo į tanką, kažkas įpylė degalų, o kažkas neskubėdamas stovėjo po medžiu. Visi šie dalyviai prisidėjo ir aš noriu, kad jie būtų aiškiai įvardinti. Negalima sulyginti planuotojo ir vykdytojo kaltės, tačiau dar baisiau – kažkurio iš jų kaltę nurašyti.
Trečia, aš noriu nuobodaus ir ilgo darbo visus kaltuosius įvardinant vardais, pavardėmis ir nuotraukomis. Aš noriu viešai matyti, kad Vardenis Pavardenis yra kaltas tokia ir tokia apimtimi už savo veiksmus tada ir tada. Ir visai nesvarbu, ar jis miręs, ar gyvas. Ketvirta, aš noriu nuoseklios ir nesibaigiančios (pagal šventraštį – berods, iki septynių kartų) kaltininkų teisių perėmėjų atgailos.
Ir tada aš vėl stoviu šalia tų 1469 vaikų, gulinčių bendrame kape po betoniniu antkapiu. Kas juos šaudė? Kas vedė į getą, o po poros mėnesių ir prie duobės? Kas dalinosi jų medinius žaislus ir tėvų sidabrinius indus? Kas miegojo jo lovoje ir žvelgė į gatvę nuo jo palangės? Kas.. Kas.. Kas..
Kol neieškosim ir neturėsim šių atsakymų – tol meluosime patys sau. Ir tai yra pagrindinis „Mūsiškių“ paradoksas.
Autorius yra ryšių su visuomene specialistas.
Top naujienos
Orai: šiluma netruks atslūgti (7)
Savaitgalį plūstelėjusi šiluma greitai pakeitė gamtos vaizdą. Tačiau ši maloni šiluma jau...
Po siaubingos šeimos dramos – netikėta teisėjų reakcija: kaltė tenka ir valstybei (96)
Ką tik pagimdytą kūdikį nužudžiusi, o paskui jo lavonėlį rūsyje slėpusi jauna motina...
NT rinka kaista: Lietuvos bankas raudonos lemputės dar nedega, bet nerimo ženklų yra (207)
Lietuviams šiuo metu šluote šluojant būstus, o statytojams nespėjant jų statyti, Lietuvos banko...
Ištrūko iš Sibiro ir emigravo į JAV: amerikiečiai juos vadindavo lenkų mafija, nes beveik visada gyvendavo naujame name
Veiksmo vieta – Long Bičo miestas, priklausantis Los Andželo apygardai, jaukus namas vienoje...
Vilniuje – naujos galimybės praleisti laisvalaikį: pomėgiais panašėjame į Paryžių? (34)
Jau netrukus sostinėje duris atvers nauja parodų erdvė. Čia neišvysime klasikinio galerijos...
Kaip atpažinti, kada tai nuovargis, o kada – perdegimas: yra 3 pagrindiniai simptomai (3)
„Žmogaus studijų centro“ atlikti Lietuvos organizacijų tyrimai rodo, kad aukštą ir labai...
Rusija išsiunčia 20 Čekijos diplomatų (222)
Reaguodama į 18 Rusijos diplomatų išsiuntimą iš Prahos , Rusija paskelbė 20 Čekijos...
Buksuojantys „Pacers“ panaikino 20 taškų deficitą, tačiau galiausiai nusileido „Hawks“ ekipai (10)
Apmaudžią nesėkmę NBA pirmenybėse patyrė Indianos „Pacers“ (26-29) ekipa. Indianapolio...
Po vienos vyro frazės ryžosi keisti gyvenimą: reikėjo pamatyti jo veidą (32)
Turiu vyrą ir du vaikus. Esame iš pažiūros standartinė šeima. Labai senamadiška: niekada...
Gero karo nebūna: kas iš tiesų vertė partizanus stoti į kovą ne tik su okupantais, bet ir jų talkininkais – vietos kolaborantais? (3)
Vis labiau į praeitį tolsta baisusis pokaris, bet partizanų kovos aidai iki šiol netyla, vis dar...