Deja, turiu grįžti prie pabodusios temos dėl klaidinančių teiginių kitos komentatorės – Rasos Navickaitės straipsnyje, kuriame tarsi bandoma polemizuoti su mano kiek anksčiau išdėstytomis mintimis. Beje, mano straipsnis buvo pasiūlytas tik DELFI, ir tik iš čia galėjo būti perspausdintas kitur – bet čia jau portalų vadovų reikalas išsiaiškinti...
Pirmiausia, kadangi skaitau ne tik internete, tai kartais sunku atsekti, kieno pasakytais žodžiais pasiremiu, tačiau tikrai ne aš sugalvojau šį pasakymą: „Liberalizmas (bent jau kraštutinė jo forma, dar vadinama neoliberalizmu) ir komunizmas yra broliai dvyniai, kurie kartais dėl akių pasipeša, bet niekada neužmiršta savo bendrų šaknų.“ Didžiausias jųdviejų bendrumas slypi niekinančiame požiūryje į žmogaus orumą, kuris aukojamas vienu atveju brutaliam kolektyvizmui, kitu – kraštutiniam individualizmui, kuriam visos individo užgaidos šventos, kol ... nesusiduria su kito individo užgaidomis, o tada jau laimi tas, kas turi daugiau raumenų (pinigų, įtakos, informacijos ir t.t.).
O dėl pseudomokslinių argumentų – tai siūlau pasidomėti, kaip homoseksualumas buvo išbrauktas iš patologijų klasifikatoriaus JAV, regis, aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Manote, tai padaryta remiantis kokiais nors neginčytinais kokio nors mokslo (medicinos, sociologijos ar psichologijos) argumentais? Labai norėčiau juos išgirsti, bet kol kas tegaliu konstatuoti, kad abi nuomonės – ir kad tai norma, ir kad tai patologija – mokslo požiūriu tebėra nuomonės, vien ilgalaikis antrosios nuomonės diskriminavimas lemia, kad specialistai ją dažniausiai išsako tik privačiai. Apskritai labai patogu pseudomoksliniais vadinti visus argumentus, kurių norėtum nepastebėti – bet tai jau – diskusijos kultūros reikalai – apie juos gal kitą kartą.
Antra, jei kas nors prie manęs mėgintų žeminti homoseksualų asmenį tiesiog dėl to, kad jis homoseksualus, stočiau to asmens ginti, nors neturiu nieko bendra su LGBT aktyvistais ir jų veiklos metodams nepritariu. Taip pat puikiai suprantu, kad viešumai skirta Putino frazė „Tegul gyvena kaip nori, tik nelenda prie vaikų“ Rusijos realybėje gali tapti tylia sankcija smurtui prieš seksualinių mažumų atstovus. Realios bausmės ten negresia ir neofašistams – tad nieko stebėtina. Tai sunkiai suvokiama sveiku protu, bet taip yra. Laimei, Lietuvoje toks smurtas baudžiamas ir diskriminacija draudžiama.
Deja, nukentėjusių teisės Lietuvoje apskritai dar itin menkai ginamos, ir tai pasilieka viena didžiausių teisėsaugos bėdų, bet jokiu būdu nėra specifinė LGBT problema. Tuo tarpu nepilnamečių apsauga nuo netinkamos (seksistinės ar homoseksualistinės – nesvarbu) informacijos poveikio ir demokratijos sąlygomis turi būti užtikrinta bent minimaliai. Kita vertus, visi puikiai suprantam, kad raiškos viešojoje erdvėje ribojimas tėra mažesnioji tos problemos dalis. Ji, tiesą sakant, būtų ir visiškai nereikšminga, jei nebūtų tokio pozityvios, sudėtingas emocijas ir charakterį ugdančios informacijos trūkumo. O tai sudaro sąlygas tokiems subjektams kaip Petras Gražulis nuolat rodytis didžiais kovotojais už dorovę. Lieka tik stebėtis, kaip garbūs ketvirtosios valdžios atstovai vis kimba ir kimba ant to paties jau gana pašvinkusio masalo... Kita vertus, LGBT aktyvistams labai patogus toks taikinys – tuomet nei rimtų argumentų ieškoti nereikia.
Iš tiesų manau, kad, jei tarp LGBT aktyvistų atsirastų kas nors, pajėgus padoriai išversti tą smagiai parašytą tekstą į lietuvių kalbą – ši knyga daugiau prisidėtų prie supratingumo tarp skirtingai matančių problemą, negu visos agitacijos ir demonstracijos kartu sudėjus. Dabar gi pasiūlysiu tik porą pastraipų, kuriomis pats autorius pristato savo knygą, iš pradžių – kažkodėl trečiuoju asmeniu: „S. Fry gyvena Londone, Norfolke ir Niujorke. Dabar jis jau nebevagia ir nebemeluoja? Bent jau ne tiek, kiek anksčiau. Jis vis dar kalba per daug ir vis dar puikuojasi moksleiviška šukuosena. Didelė jo praėjusio gyvenimo dalis aprašyta šioje knygoje, didžiąją dalį dabartinio savo gyvenimo jis praleidžia stengdamasis elgtis gerai. Pavyksta ne taip dažnai, bet jis vis tiek stengiasi...“
Ir toliau jau pirmuoju asmeniu: „Aš buvau Stivenas, ir liksiu juo iki savo dienų pabaigos. Aš visada liksiu ta pritrenkiančia maišalyne iš pedantiškumo, savimeilės, mandagumo, egoizmo, minkštaširdiškumo, bailumo, komunikabilumo, vienišumo, garbėtroškos, apskaičiuotos ramybės ir vidinio siautulio. Aš užpilsiu mūsų kvailą pasaulį žodžiais. Žodžiai ir dabar tebėra viskas, ką aš turiu, bet pagaliau jie man padėjo pasistūmėti pirmyn.“
Suintrigavau? Angliškai skaitantiems jaunosios kartos atstovams turbūt nebus sunku šią knygą susirasti ir įsitikinti, kad ji žymiai daugiau ką turi bendra su žmogiškuoju orumu, negu, pavyzdžiui, „Valentinas 1“. Bet jei rimtai klaustumėt mano nuomonės, labiau rekomenduočiau jo „Nepilną ir galutinę klasikinės muzikos istoriją“ . Tai tikra paguoda vargstantiems su šia disciplina moksleiviams ir įrodymas, kad kultūrinis naratyvas gali būti paskaitomas ir įdomus net ne specialistui.
Bet jau, atleiskite, nukrypau nuo temos. Ketinau kalbėti apie seksualines mažumas ir žmogiškąjį orumą. Taigi, tegul kaltina mane pseudomoksliškumu ir visomis kitomis pagal marksistinę metodologiją mirtinomis nuodėmėmis. Manau, kad žmogiškasis orumas priklauso pirmiausia nuo paties žmogaus, nuo jo išsiugdyto charakterio – o charakteris yra toks nei socialiniam, nei biologiniam determinizmui nepasiduodantis fenomenas. Jis išsiugdomas pirmiausia kryptingomis valios pastangomis, anot vieno labai išmintingo žmogaus, palyginamomis su marmuro skulptūros gimimu, kai palaipsniui pašalinami egoizmo sluoksniai, paviršius kruopščiai šlifuojamas , kol jau galima pasakyti , kad charakteris yra.
O tokio titaniško darbo motyvacija yra kažkas, ką žmogus aiškiai ir nedviprasmiškai pripažįsta svarbesniu už save, kas suteikia kryptį ir palaiko tikėjimą. Aplinka gali padėti, ir gali trukdyti, bet jei pats žmogus užuot ieškojęs geriausio būdo išskleisti savo prigimtį ir nugyventi orų gyvenimą, visą dėmesį sukoncentruoja ribotų įgeidžių tenkinimui – lieka tik apgailestauti.
