Po to, kai 2013 metais Sirijoje buvo pirmą kartą panaudotas cheminis ginklas, verslininkas Trumpas socialiniame tinkle „Twitter“ ragino Obamą nesiimti drastiškų priemonių ir pirmiausiai spręsti amerikiečių vidaus problemas; net ir praėjusią savaitę jau prezidento Trumpo atstovai tikino, kad Assado nuvertimas nėra svarbiausias tikslas – dėl jo esą turi apsispręsti Sirijos žmonės.
Bet ketvirtadienį situacija radikaliai pasikeitė – Trumpas įsakė 59–iomis sparnuotosioms raketoms atakuoti Assado karinį aerodromą. Būtent iš ten, teigiama, buvo pradėta cheminio ginklo ataka prieš civilius, nusinešusį kone šimtą gyvybių. Tokiu būdu pasiųstas aiškus signalas Assadui, jog Amerika nebus pasyvi stebėtoja. Ir galbūt reaguos ryžtingiau, nei bet kada anksčiau per visą konfliktą, kuris tęsiasi nuo 2011 metų ir nusinešė kelis šimtus tūkstančių gyvybių.
Šioje vietoje nepamirškime, jog liaupsės Trumpui iš Vakarų valstybių pusės ir kritika iš Rusijos yra anaiptol ne savaime suprantamas dalykas. Iki šiol dažniau kalbėta apie galimą Rusijos ir Trumpo JAV suokalbį, dėl kurio nerimo Europos sostinės. Tačiau praktiniais veiksmais naujasis Amerikos prezidentas įrodinėja, jog Rusijos ir JAV nesutarimai tokie gilūs ir strateginiai, kad jokios kalbos apie bendrystę to pernakt nepakeis. Trumpas galbūt sunkiai nuspėjamas, bet jo užsienio politikos sprendimai kol kas patenka į tradicinius respublikoniškus rėmus – tiek Sirijoje, tiek, pavyzdžiui, Ukrainoje, kur aiškiai ir nedviprasmiškai buvo pasmerkta Rusijos agresija ir Krymo aneksija.
Kryptingai smerkdamas Assadą Obama karo pradžioje vylėsi, jog sukilėliai jį nuvers patys – juk panašus likimas ištiko ilgametį Egipto lyderį Hosnį Mubaraką. Visgi negavę papildomo impulso sukilėliai tikslo nepasiekė. Tuomet atėjo „raudonosios linijos“ laikas – jei Sirijoje bus panaudotas cheminis ginklas, teigė Obama, JAV neturės kitos išeities, kaip tik pasitelkti karinę jėgą. Tačiau kai Sirijos režimas 2013 metais viso pasaulio akyse pasmerkė myriop apie tūkstantį žmonių, prezidentas paskutinę akimirką atsitraukė. Tai, anot liudininkų, nustebino daugelį amerikiečių kariškių, kurie jau buvo pasirengę smogti.
Tą, pasak prezidento, lėmė keturios priežastys: Jungtinių Tautų inspektoriai Sirijoje, kurių gyvybėms būtų iškilusi grėsmė, Didžiosios Britanijos nenoras prisidėti prie karinių veiksmų, taip pat suvokimas, jog net ir prezidentas neturėtų tokio sprendimo priimti vienas. Bet svarbiausia – abejonės, ar kariniu būdu galima susilpninti Assadą tiek, kad nebekiltų grėsmė ir vėl panaudoti cheminį ginklą.
Tiesa, nėra tikslu teigti, jog Obamos JAV nedalyvavo Sirijos konflikto „žaidime“ – vien per 2016 metus Obamos vadovaujama kariuomenė visame pasaulyje numetė 26 tūkst. bombų – didžiąją dalį Sirijoje ir Irake. Išnaudojant bepiločius ir kitas priemones, anti–ISIS koalicija sunaikino apie 10 tūkst. kovotojų, tarp kurių – ne vienas ISIS lyderis. ISIS kontroliuojama teritorija nuo 2014 metų rugpjūčio vien Sirijoje susitraukė apie 45 proc., o įvairiais būdais gaunamos pajamos krito dvigubai. Bet faktas ir tai, jog veikimas per atstumą leido susikurti tam tikram galios vakuumui, kurį geriausiai išnaudojo Rusija, 2015 metais įsitraukusi į konfliktą ir užtikrinusi, kad ilgamečio sąjungininko Assado išlikimui nekiltų grėsmė. Dabar kalbėti apie Siriją be Assado, kuris gerokai sustiprino ir išplėtė savo teritoriją, yra sudėtinga.
Trumpo sprendimas parodo, kad galimų veiksmų spektras yra išaugęs. Nėra nerealu svarstyti ir vadinamųjų „saugių zonų“ kūrimo varianto – teritorijų Sirijoje, kuriose būtų užtikrinamas civilių saugumas. Juolab, kad apie tai dažnai prabyla ir JAV administracijos atstovai bei pats prezidentas. Tiesa, tam jau reikėtų gerokai didesnio karinio įsitraukimo, kiltų ir rizika tyčia ar netyčia susidurti su šioje šalyje aktyviai veikiančia Rusijos kariuomene.
Visgi Trumpas primena, kad yra pasirengęs įvairiems sprendimams. O tai savaime veikia preventyviai, nes atsidurti galingiausios pasaulio valstybės taikiklyje nenori niekas.
