L. Kojala, L. Kasčiūnas. Branduoliniai Kremliaus blizgučiai

2009–ieji. Kol Europos Sąjunga yra užsiėmusi santykių su Rusija „normalizavimu“ po ką tik įvykusio karo Gruzijoje, o naujasis JAV prezidentas Barackas Obama skelbia „perkrovimo“ politiką su Kremliumi, Rusija surengia karines pratybas, kurių scenarijus apima branduolinio ginklo panaudojimą prieš Varšuvą.

2013–ieji. Rusijos naikintuvai sukelia nerimo bangą skraidydami palei Švedijos sieną. Vėliau paaiškėja, kad ir šiuo atveju buvo treniruojamasi įvairiems puolamiesiems scenarijams prieš strateginius objektus, tarp kurių –ir branduolinio ginklo pasitelkimas, nors Švedija net nėra NATO narė ir oficialiai deklaruoja neutralitetą.

2016–ieji. Prie Didžiosios Britanijos oro erdvės pasirodo rusų lėktuvai, turintys pajėgumą nešti branduolinę ginkluotę. Pakeliami britų naikintuvai jiems palydėti. Incidentas vyksta ne pirmą kartą – panašūs rusų karo lėktuvų, vengiančių atsiliepti į šaukinius ir deklaruoti tikslus, skrydžiai aplink britų salas fiksuoti keliasdešimt sykių.

Tai – vos keli pavyzdžiai, kokiomis praktinėmis priemonėmis Kremlius manipuliuoja branduoline ginkluote ir siekia įbauginti Vakarų valstybes. Ir tai nėra vien praktinės provokacijos; oficialiose šios šalies karinėse doktrinose numatyta „eskalacijos siekiant de–eskalacijos“ strategija, kurios esmė – pasilikti galimybę konflikto atveju ginant savo interesus pirmiems panaudoti branduolinį ginklą. Nors, be abejo, toks sprendimas iš pradžių išplėstų konflikto mastą (eskalacija), vėliau, tikisi Kremliaus strategai, priešas (dažniausiai juo iš anksto laikomos JAV) išsigąstų Rusijos ryžto ir būtų priverstas atsitraukti (de-eskalacija).

Vargu, ar galime tai laikyti vien tik galios demonstracija, skirta pasididžiavimo savo valstybe jausmui stiprinti ar statusui pasaulyje pabrėžti, nors šis faktorius yra visuomet reikšmingas – vien ko verta išdidi Dimitrijaus Kiseliovo iš „Rossiya 1” frazė, kad Rusija yra vienintelė supervalstybė, galinti paversti JAV „radioaktyviais pelenais“. Vakaruose masinio naikinimo ginklai seniai yra nuolatinio nerimo bei baimės objektai, o Rusijoje jie tampa išdidžia raumenų demonstravimo priemone.

Visgi Kremliaus tikslas yra ne abstraktūs branduolinės apokalipsės scenarijų svarstymai, o labai praktiniai ir apčiuopiami – pademonstruoti savo nenuspėjamumą, o tuo pačiu – stabdyti nepalankių strateginių sprendimų priėmimą. Kai ekonominės, energetinės, politinės spaudimo priemonės prieš kaimynus nesuveikia, o įtaka posovietinėje erdvėje slysta iš rankų visur, kur dar nepradėtas „įšaldytas konfliktas“, telieka grūmojimas kumščiu pasitelkus masinio naikinimo ginklą.

Tuo metu, kai Baltijos šalys prašo Aljanso dislokuoti regione bent batalioną karių, tarp Vakarų partnerių visuomet atsiranda tų, kurie ima kalbėti, kad „Rusijos nereikia ar negalima provokuoti“.

L. Kojala, L. Kasčiūnas

Nors ir primityvu, tai teoriškai gali turėti efektą konkrečiose situacijose. Pavyzdžiui, NATO jau dvejus metus intensyviai diskutuoja apie priemones, kuriomis galėtų sustiprinti narių Vidurio ir Rytų Europoje saugumą. Natūralu: atvira Kremliaus agresija Ukrainoje sukėlė nerimą, todėl siekiama užbėgti bet kokioms galimoms provokacijoms už akių ir sustiprinti potencialiai jautriausias Aljanso valstybes. Tačiau tuo metu, kai Baltijos šalys prašo Aljanso dislokuoti regione bent batalioną karių, tarp Vakarų partnerių visuomet atsiranda tų, kurie ima kalbėti, kad „Rusijos nereikia ar negalima provokuoti“. Kai kam, ypač prorusiškų Europos partijų atstovams, išsprūsta net ir svarstymai, kad negalime rizikuoti pradėti karo su branduoline Rusija dėl kažkokios Narvos ar Daugpilio, apie kuriuos didelė dalis europiečių niekada nėra girdėję.

Paradoksalu, tačiau toks kalbėjimas kursto sąmoningas ar nesąmoningas baimes, jog Kremlius iš tiesų būtų pasiryžęs pradėti branduolinį konfliktą vien todėl, kad NATO į valstybes nares atsiunčia ribotą skaičių karių. Juo labiau, kad kertinio NATO principo – atgrasymo – stiprinimas net ir lakios vaizduotės žmogaus vargiai galėtų būti laikomas provokacija žinant faktą, kad Rusija yra Vakarinėje savo šalies dalyje dislokavusi per 30 tūkst. karių, o Kaliningradą seniai pavertusi kariniu poligonu.

Tad tokie gąsdinimai pasitelkiant branduolinės ginkluotės naratyvą yra efektyvi Kremliaus priemonė silpninti Vakarų šalių vienybę ir skatinti neadekvačiai vertinti situaciją. Vienintelis NATO, Europos Sąjungos ir kitų organizacijų atsakas į tai gali būti principinga laikysena, aiškus tokių vertybių kaip demokratija, stabilumas bei sienų nedalomumas apibrėžimas, ir nesudarymas galimybių suabejoti, jog reakcija į kėsinimąsi būtų atitinkama. Stiprybė ir vienybė, o ne baimė ir abejonės yra geriausia priemonė atgrasinti agresorių.

Straipsnis parengtas vykdant LMT projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“.