L. Jonušys. Raidžių nacionalistai

Jos priešininkai pateikia tai kaip naują, neregėtą baubą, kuriame slypi daugybė įvairių grėsmių. Tačiau tokią rašybą leidžia visos Europos Sąjungos šalys, išskyrus Latviją, o Lietuvoje jau dvidešimt penkerius metus pavardės šitaip rašomos daugumoje rašytinės žiniasklaidos.

2001 metais, kai tokia praktika gyvavo jau daugiau kaip dešimtmetį, tariami lietuvių kalbos gynėjai surengė vajų siekdami uždrausti tokią rašybą visa įstatymo galia. Tai padaryti jie stengėsi ne vienus metus, bet jiems nepavyko, o lietuvių kalba iki šiol gerai gyvuoja – jeigu jai kas ir kenkia, tai tik ne vienokia ar kitokia svetimvardžių rašyba.

Dabar naujas vajus, jo iniciatoriai siekia pavaizduoti save kaip dorus kovotojus už lietuvybę ir prieš idealus išduodančius politikus. Jie prisistato kaip visuomenininkai, vieni kitus vadina kultūros žmonėmis arba intelektualais. Vargu ar Lietuvos šviesuomenėje jie sulauktų didelio pritarimo. Štai pernai panašus sumanymas Rašytojų sąjungos suvažiavime patyrė nesėkmę – dauguma jam nepritarė.

Nesugebėdami paaiškinti, kaip svetimvardžių rašyba gali pakenkti lietuvių kalbai ir kodėl lietuviai šiuo požiūriu turi būti bailesni arba tamsesni už beveik visą Europą, raidžių nacionalistai prisigalvoja įvairiausių kliūčių, pvz., kad jie nemokės ištarti lenkiškų pavardžių. Nei kas jų labai prašo tas pavardes taisyklingai tarti, nei piktinasi, kad jie nesuvokia, jog w lenkiškai tariama kaip lietuviška v, o sz tariama kaip š.

Nors autentišką svetimvardžių rašybą visi, kas skaito, jau daug metų kasdien mato spaudoje ir internete, dokumentuose užrašytų nelietuviškų pavardžių, jeigu tai bus leista, daugelis mūsų nematys niekada gyvenime – tiesiog nesusidurs su tais dokumentais, o ir tokių dokumentų Lietuvoje tikriausiai bus labai mažai.

Autentišką pavardžių rašybą dokumentuose reikėtų įteisinti, net jeigu šio klausimo lenkai visai nebūtų kėlę. Tiesiog dėl to, kad norime būti kultūringa, raštinga Europos tauta. O jeigu tai bent kiek padės pagerinti santykius su Lenkija ir Lietuvos lenkais, tai tuo geriau, tuo labiau to reikia. Tačiau jeigu lenkai šio klausimo nebūtų kėlę, gal ir truputėlį mažiau jam būtų buvę priešinamasi.

Susidaro įspūdis, kad už visokių priekabių dėl diakritinių ženklų rašymo ir kitų techninių detalių, kurios lengvai išspręstos kitose šalyse, slypi paprasta politinė priežastis: tai yra polonofobija – nepakantumas Lenkijai ir lenkams arba kartu ir baimė. Nesuvokiant, kad nuo tada, kai prieš 25 metus Lenkija parėmė Lietuvos nepriklausomybės siekį ir be išlygų pripažino jos dabartines sienas, ši problema išsisprendė, o nesantaikos žaizdos buvo užgijusios dar anksčiau. Todėl raidžių nacionalistus galima vadinti retrogradais, nes jie gyvena praeityje ir iki šiol tebekovoja už Vilniaus krašto priklausymą Lietuvai, nors ši kova jau seniausiai laimėta.

Maža to, nesuvokiama, kad mūsų valstybei pavojų kelia ne lenkai ir ne Lenkija, priešingai – jie yra mūsų draugai (kalbant politiniais terminais – strateginiai partneriai). Kremliaus džiaugsmui, daliai lietuvių šito suprasti neleidžia emocijos – apmaudas, kad lenkai galės savaip užsirašyti pavardę pase ir pasijus čia kaip šeimininkai.

Bet galiausiai tai yra mūsų pačių išprusimo ir kultūringumo klausimas. Prieškariu, kai nebuvo kompiuterių, Romerio (Römerio) pavardę lietuviai mokėjo ištarti ir parašyti. Dabar to nebemoka jo vardu pavadintas universitetas, ir tai yra gėdinga, nors kaltas čia turbūt ne universitetas, o blogos taisyklės – ir jas reikia keisti.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.