L. H. Vasiliauskienė. Skriaudžiamų moterų teisių gynimą DP atiduoda saviems?

„Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija – ak, kokie skambūs žodžiai, tik kas už jų slepiasi? Kratos partijų būstinėse, dokumentų poėmiai, pareikšti kaltinimai dėl galimai vykstančios prekybos poveikiu, teismų nuosprendžiai ir kaltinimai dėl sukčiavimo stambiu mastu... Nekompetentingi ar korumpuoti ministrai, skubiai keičiami nepartiniais. Mentalitetas tarybinio ūkio veikėjo – veži karvėms pašarą, du maišus numesk prie savo kiemo tvoros. Juk valstybė – tai kolūkis, bendra kolektyvinė nuosavybė, o valdžia tam ir yra, kad ją gavęs pats apsirūpintum ir savus pamaitintum.

Deja, šis niūrus peizažas pernelyg gerai atpažįstamas net ir praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo kolchozų griuvimo. Partijos, galimai sukurtos kaip nusikalstami susivienijimai, atkatui paimti ir ES paramai įsisavinti, gyvuoja ir veikia toliau, kaip girdime tais pačiais metodais. Nenuostabu, kad ne jų ministrų kompetencija, ne valstybės gerovė joms rūpi, o pirmiausia palikti du maišus pašaro prie savo bendrapartiečio durų.

Konkurso laimėtojais netikėtai tapo ir tokios organizacijos, kurios neturi nei kompetencijos, nei patirties, nei patikimumo, tačiau trim atvejais iš penkių yra susijusios su Darbo partija. Kai kurios iš jų įsteigtos... 5 dienos iki konkurso paskelbimo. Dvi iš šių organizacijų turi rimtų problemų dėl anksčiau vykdytų projektų neskaidraus įgyvendinimo, dar vienai vadovauja vakar 12 klasių užbaigusi ir pirmame universiteto kurse studijuojanti vakarykštė moksleivė.

L. H. Vasiliauskienė

Jei 2013 metais politinėms partijoms priklausė iš viso 4 proc. Lietuvos gyventojų, o visi politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai semiami iš šio „bedugnio“ šulinio, tai vienintelė alternatyva nekompetentingų ir susikompromitavusių valdininkų siautėjimui yra stipri piliečių visuomenė. Jaunai demokratijai greičiausiai būdinga, jog pirmaisiais nepriklausomybės metais politinėms partijoms labiau rūpėjo valstybės turto ir įtakos sferų dalybos, o tuo tarpu pilietinės organizacijos kaupia patirtį įvairiose pasirinktose veiklos srityse sukurdamos alternatyvų valstybės ir savivaldybių biudžetinėms įstaigoms klientui draugiškų paslaugų tinklą. Viena šių sričių – moterų žmogaus teisių gynimas ir specializuotos kompleksinės pagalbos teikimas smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims, kurių 98 proc. yra moterys. Kaip tik iš šių organizacijų praktikos ir patirties, sukauptos dalyvaujant tarptautiniame moterų judėjime, yra kilusi ir specializuotos pagalbos centrų koncepcija, SPC veiklos ideologija ir pati specializuotos kompleksinės pagalbos sąvoka, besiremianti klientui draugiškos, moterų pagalbos moterims modeliu. 

Brandžios demokratijos šalyse, į kurias, atrodo, lygiuojamės jau dešimtmetį būdami ES nariais, įgyvendinant subsidiarumo principą, valstybė remia susiformavusias pilietinių organizacijų praktikas, taip įgalindama jas ir toliau veikti visuomenės labui. Kitaip tariant, NVO pagal savo kompetencijas vykdo valstybės deleguotas funkcijas. 

Prieš šio, gerąja pasaulio praktika ir ES politikos prioritetais paremto, valstybės funkcijų delegavimo NVO modelio įgyvendinimą ir užsimojo Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, kuriai netikėtas karjeros šuolis nuo provincijos mokytojos iki ministerijos vadovės pasirodė aiškiai per staigus. Pilietinių moterų organizacijų, susijungusių į koalicija „Moters teisės – viusotinės žmogaus teisės“ kantrybės taurę perpildė 2014 m. pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbti konkursai ir jų laimėtojai. Taigi, ar konkursai, skirti atrinkti specializuotos pagalbos teikėjus itin subtilaus priėjimo reikalingai klientų grupei, kokia yra smurtą ir prievartą artimoje aplinkoje patiriantys asmenys, gali būti skelbiami nenustatant jokių kvalifikacinių reikalavimų konkurse dalyvaujančioms organizacijoms? Pasirodo, gali, jei konkursą skelbia SADM, o jai vadovauja Algimanta Pabedinskienė – turbūt labiausiai, ir, matyt, pelnytai kritikuota ministrė per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją. 

2014 metų pabaigoje įvykusio specializuotos pagalbos centrų atrankos konkurso nuostatose nereikalaujama, kad konkurse dalyvaujančios organizacijos atitiktų būtinus kriterijus valstybės deleguotai funkcijai vykdyti, t.y., turėtų suformuotą ir gerąją pasaulio praktiką atitinkančią veiklos tam tikroje srityje patirtį, kompetencijas bei tas kompetencijas ir patikimumą įrodančius pasiekimus, matomumą visuomenėje. Iš šio konkurso dalyvių nereikalauta turėti netgi minimalios, bent vienerių metų trukmės panašaus darbo patirties. Todėl šio ir kito ministerijos skelbto konkurso laimėtojais netikėtai tapo ir tokios organizacijos, kurios neturi nei kompetencijos, nei patirties, nei patikimumo, tačiau trim atvejais iš penkių yra susijusios su Darbo partija. Kai kurios iš jų įsteigtos... 5 dienos iki konkurso paskelbimo. Dvi iš šių organizacijų turi rimtų problemų dėl anksčiau vykdytų projektų neskaidraus įgyvendinimo, dar vienai vadovauja vakar 12 klasių užbaigusi ir pirmame universiteto kurse studijuojanti vakarykštė moksleivė. Taigi, kur absurdo riba? 

Kaip vieni iš Apsaugos nuo smurto artimo aplinkoje įstatymo autorių ir SPC programos kūrėjų, atstovaudami smurtą ir prievartą patiriančių asmenų interesams, atsakingai pareiškiame, kad dar tik pradėtai kurti specializuotos pagalbos centrų tarnybai iškilo rimtas pavojus. SADM ėmus vadovauti Darbo partijai tie, kas buvo pašaukti tęsti pradėtą darbą, savo populistiniais sprendimais ją griauna ir diskredituoja. Tokią kritiką ministrė išgirdo iš LR prezidentės lūpų 2014 metų lapkričio 18 d. moterų NVO inicijuotame susitikime Prezidentūroje. Tačiau išvados nebuvo padarytos, o lengvabūdiškas ministrės pareiškimas SADM tinklalapyje, kad susitikimo metu NVO gavo atsakymus į visus joms rūpimus klausimus, yra, švelniai tariant, klaidinantis. 

Tolimesni veiksmai parodė, kad kritika arba nebuvo suvokta, arba į ją neatsižvelgta. Ir kaip galėjo būti kitaip, jei klaidingi veiksmai jau buvo užprogramuoti – likus pusvalandžiui iki susitikimo Prezidentūroje, ministerijos tinklalapyje paskelbti aukščiau minėti ir teisinėje valstybėje sunkiai įmanomi SPC konkurso nuostatai. Žinoma, susitikimo dalyviai fiziškai neturėjo galimybės būti susipažinę su konkurso nuostatais, todėl ir negalėjo protestuoti prieš jų užprogramuotą neatsakingą valstybės lėšų paskirstymą, tad konkurso rezultatai tapo naujo skandalo pradžia. Akivaizdu, kad tokie gudravimai nesuderinami su valstybės tarnautojo etika ir ministrė turi prisiimti už tai atsakomybę. 

Šie ir kiti faktai kelia rimtų abejonių ministrės ir jos vadovaujamos ministerijos gebėjimu vykdyti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo įgyvendinimo koordinavimą, valstybės garantuojamos pagalbos smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims užtikrinimą ir vieningos SPC tarnybos kūrimą. Pažymėtina, jog LRS Žmogaus teisių komitetas, vykdydamas parlamentinę kontrolę, rekomendavo šios tarnybos stiprinimui bei plėtrai 2015 metams skirti 5 mln. litų, įvertinant nuolat didėjantį kreipimųsi į policiją skaičių (2012 metais 18 tūkstančių, 2013 metais 21 tūkstantis, 25 tūkstančiai pranešimų per 11 2014 metų mėnesių) bei 2014 metais balandžio mėnesį priimtas Įstatymo pataisas, kurioms įsigaliojus Policija perduoda SPC informaciją apie visus jai žinomus smurto atvejus. Priėmus šias pataisas smarkiai išaugo visų regioninių SPC darbo krūvis, kai kurių, pvz., Vilniaus mieste ir Šiaulių apskrityje, 4–5 kartus. Į šias rekomendacijas ministerija ne tik neatsižvelgė – 2015 metams lėšų skirta 920 tūkst. Lt visai respublikai (!), o priėmus neatsakingus ir populistinius sprendimus, lėšos išskaidytos, teritorijos dubliuojasi, dėl ko trikdomas policijos komisariatų darbas, o ministerijai proteguojant opurtunistus pagalbos kokybė 2015 m. blogės.

Jei neturite jokios patirties, susijusios su žmogaus teisių gynimu ir įtvirtinimu, jei niekada nesate konsultavę šeimoje smurtą ir prievartą patiriančių moterų (tai, kaip žinia, 98 proc. nukentėjusiųjų), jei pastaruosius penkerius metus stovėjote už baro Airijoje ar klojote lovas Norvegijos viešbučiuose, išsitraukite apdulkėjusius diplomus ir rikiuokitės prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos!

L. H. Vasiliauskienė

Be to, lėšų paskirstymo logika konkurso laimėtojams yra visiškai nesuvokiama, nebent galėtume sakyti, kad du maišai pašaro turi ir privalo būti numesti prie bendrapartiečio namo tvoros. Skirstant SPC programos lėšas neatsižvelgta nei į aptarnaujamos teritorijos gyventojų skaičių, nei į SPC iš policijos gaunamų pranešimų skaičių. 

Ministrė aiškinasi, jog kuriamas chaosas gerais norais grįstas: siekiama užkirsti kelią „monopolistams“, atverti kelią naujiems paslaugų teikėjams. Taip pat sakoma, kad konkursas buvo skelbtas ne organizacijoms, bet specialistams atrinkti. Išties, būtų juokinga, jei nebūtų graudu: visų pirma, SPC konkurso nuostatų 4 punktas skelbia, kad paraiškas konkursui gali teikti SP centrai, kaip jie apibrėžiami Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje. Savo ruožtu Įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje sakoma: specializuotos pagalbos centras – viešąsias funkcijas atliekanti institucija, teikianti specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą patyrusiems asmenims. Tačiau ministrei tai nė motais, taigi, gerbiami kolegos psichologai ir kiti specialistai, jei jūs neturite jokios patirties, susijusios su žmogaus teisių gynimu ir įtvirtinimu, jei niekada nesate konsultavę šeimoje smurtą ir prievartą patiriančių moterų (tai, kaip žinia, 98 proc. nukentėjusiųjų), jei pastaruosius penkerius metus stovėjote už baro Airijoje ar klojote lovas Norvegijos viešbučiuose, išsitraukite apdulkėjusius diplomus ir rikiuokitės prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos! Jūs turite visus šansus patikti SADM ministrei. Paskubėkite, tokios drąsios ministrės, nekreipiančios dėmesio nei į valstybės įstatymus, nei į pačios ministerijos priimtus norminius teisės aktus, dar nebuvo ir, tikėtina, greitu laiku nebebus.

Viena komplikacija: galimas daiktas, jog jūsų atlyginimai už nekvalifikuotą darbą emigracijoje pasirodys dešimt ar penkiolika kartų didesni už tuos, kuriuos ministrė norėtų jums pasiūlyti. Išduosime paslaptį – Vilniaus miesto SPC įdarbinami specialistai (tarptautinė patirtis, podiplominės studijos, stažuotės prestižiniuose JAV universitetuose, paskutinių metų doktorantūros studijos...), dėl neatsakingų ministrės sprendimų 2015 metams tęs darbą gaudami...145 eurų per mėnesį „į rankas“! Tačiau tai greičiausiai ir yra tie ministrės įvardijami „monopolistai“ prieš kuriuos ji sakosi kovojanti, tad šansų turite. 

2015 metų sausio 12 d. LR Prezidentės susitikimo su Socialinės apsaugos ir darbo ministre metu buvo išsakyta pagrįsta kritika, pabrėžiant, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje – akivaizdūs valstybės tarnybos piktnaudžiavimo pavyzdžiai. Esame įsitikinę, kad bet koks pasipinigavimas iš valstybės kišenės, kaip ir bet koks bandymas neatsakingai skirstyti valstybės lėšas, negali būti toleruojamas, tad prašome principinės LR prezidentės pozicijos šiuo klausimu.
Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje žurnalistas klausia premjero, ar po 1,5 mln. eurų vertės pinigų plovimo skandalo ir neskaidrių konkursų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje jis vis dar pasitiki Socialinės apsaugos ir darbo ministre? Vyriausybės vadovas raitosi lyg ungurys ir negali apsispręsti! Tai gal padėkime jam mes, piliečiai. Pilietinės moterų organizacijos, gindamos viešą interesą, išdrįso aiškiai pasisakyti – Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė turi trauktis. Antraip korupcijos šešėlis krenta ant visos Vyriausybės ir nebelieka čia gerų ir geresnių.

Autorė yra NVO koalicijos „Moters teisės – visuotinės žmogaus teisės“ prezidentė.