L. Bielinis. Konservatoriai neturi kandidato, bet turi rinkėjų dėmesį

Manau, kad politinių partijų atstovai ir visuomenė žvelgia į mero rinkimus pernelyg supaprastintai ir dėl tos priežasties mažiau atsakingai, nei to reikalauja situacija. Kodėl manau, kad požiūris yra neadekvatus? Todėl, kad mero rinkimams partijos skiria tiek dėmesio, kiek yra tikimasi, kad kandidatas pasieks gerą rezultatą.

Dauguma politikų sako, kad mero padėtis savivaldoje yra nestabili ir nesuteikia galimybės veikti išties savarankiškai. Daug kas abejoja, ar yra sukurtas reikalingas ir pakankamas įstatymų bei normatyvinių aktų komplektas, leidžiantis visiškai realizuoti mero savarankiškumą. Protingesni išvis klausia, kas gi yra tas mero savarankiškumas, kaip jis apibrėžtas ir kaip įgyvendinamas praktikoje net esant normaliems įstatymams?

Bet nepriklausomai nuo to, kaip mes regime savarankišką ir nepriklausomą merą – politinių įtakų, ekonominių ar organizacinių priklausomybių prasme šis postas tampa svarbiu rodikliu ir psichologiniu politinės įtakos visuomenėje veiksniu.

Partija, turėsianti daug savo merų savo gretose, įgis persvarą politinėje rungtyje į kitus rinkimus, nes tai papildomas administracinio pobūdžio resursas ir stiprus politinis argumentas rinkėjams.

Tačiau pažvelkime į pasirengimą mero rinkimams Vilniuje. Čia regime iš vienos pusės vis didėjančią diskusiją viešajame lauke – kas kandidatuos į merus nuo konservatorių? Šioje partijoje yra net šeši galimi kandidatai: M. Adomėnas, V. Benkunskas, M. Majauskas, L. Kasčiūnas, S. Šedbaras, P. Saudargas, A. Anušauskas. Sąrašas bei jo svarstymas reiškia viena – ši partija dalyvaus rinkimuose ir jų kandidatas, nesvarbu kuris, bus vienu iš labiausiai regimų kandidatų kampanijos metu. Jau šiandien mes nuolat kalbame apie jų kandidato atrankos „dramą“. Bet rinkimiškai daug svarbesnis yra kalbėjimas ir domėjimasis kandidato paieška, nei pats kandidatas.

Taip, tai gali reikšti konservatorių blaškymąsi, konkurencinę kovą partijos viduje, tačiau viešumoje tai tampa visuotine diskusija dėl jų kandidato ir dėmesiu šiai partijai, su laiku tai konvertuosis į balsus „už“.

Juolab, kad konservatoriams svarbu užgožti gal ir gerą, atsakingą, tačiau konkuruojančios Liberalų sąjungos kandidatą Remigijų Šimašių, nes jis, tikėtina, gali pasiimti tų pačių balsuotojų balsus.

Populistiniame fronte dominuoja A. Zuokas. Jis turi didelę patirtį, realų administracinį resursą ir stiprų įvaizdį, leidžiantį jam nuolat būti visų dėmesio akiratyje. Manau, kad ir toliau mes regėsime jį kaip vieną iš populiariausių viešojo lauko veikėjų.

R. Pakso kandidatūra tėra strateginis siekis pasirengti Seimo rinkimams ir sutelkti rinkėjus aplink partiją, kuri paskutiniu metu vis praranda paramą. Darbiečiai lieka susitelkę ties savo įvaizdžiu ir nemato reikalo pernelyg aktyvuoti savo resursų savivaldai bei savų merų pergalei, yra mažai populiarių ir dar mažiau galinčių laimėti.

Lenkų rinkimų akcija, kaip visada, tikisi palenkti savo pusėn lojalius rinkėjus, jų užduotis yra neprarasti esamų, jau užkariautų pozicijų, o tai padaryti bus nelengva po to, kai įvyko įvaizdį silpninantis kazusas su perspektyviu, bet LLRA vadovybės sumenkintu energetikos ministru.

Kairiajame flange lieka LSDP kandidatas – Gintautas Paluckas, kuris nors ir jaunas, tačiau jau žinomas savivaldos lygmenyje. Bet jis visai neišviešintas ir net neįsitraukęs į pagrindinį rinkiminį spektaklį, kuris vyksta žiniasklaidoje. Mes jo nematome, negirdime jo pozicijų, nejaučiame jo siekių. Vadinasi, jo nėra? Gal jis dar rengiasi rinkiminei kovai? Bet laikas bėga ir G. Palucko kandidatūra skęsta įvykių bei emocijų rūke. Šiandien rinkų aktyvistais lieka A. Zuokas bei konservatoriai, kurie, paradoksas, neturi kandidato, bet turi visų dėmesį jiems.