Nėra, galvoju, vizijos ant tavo viščiukų, Remigijau. Vizijos nėra.
Iš vienos pusės, niekai tos vizijos – kiekvienas vadovas tai žino. Dvi dienos kokiuose Trakuose su skyrių vadovais, vakarinis nugėrimas, jautrus konsultantas – ir išvažiuoji pagiringas su beprasmiu sakiniu, ir nežinai, nuo ko žiaukčioji – ar nuo pigaus brendžio, ar nuo tos savo vizijos.
Išties tai ta vizija yra labai reikalinga – ji įkvepia, telkia, paaiškina veiksmus, struktūruoja. Vizija yra paprastas atsakymas į paprastą klausimą „Koks tai bus miestas po metų ar penkerių“. Girdėjot iš Šimašiaus atsakymą į šį klausimą? Aš irgi ne. Aš dabar nežinau, koks Vilnius bus po metų, po penkerių ar dešimties. Baisiausia, kad to nežino ir meras – dėl to ir tarp viščiukų ir ančiukas, ir paršas Vilniaus gatvėje įsirausė patenkintas.
Bet aš žinau, kokios vizijos iš mero norėčiau, ir turbūt žinau, kokios vizijos norėtų jauni ir / ar progresyvūs vilniečiai.
Aš noriu vakarietiško Vilniaus. Kasmet vis labiau vakarietiško. Ne iš karto, bet kasmet vis labiau vakarietiško. Nieko daugiau. Tad vizija yra Vakarietiškas Vilnius.
O vizijos siekiama vykdant itin svarbią misiją – NAIKINTI VISŲ PAVIDALŲ SOVIETINĮ PALIKIMĄ. Vizija kviečia „Už“, misija kviečia „Prieš“. Telkia ir linkusius kovoti už, ir linkusius kovoti prieš. Galite naudoti.
Turiu naujieną jauniems – viskas, kas jus Vilniuje erzina, viskas, dėl ko gėda, yra sovietinio palikimo žaizdos. Viskas, kuo džiaugiatės ir didžiuojatės – yra Vilniaus vakarietiškumas. Labai paprasta, juoda ir balta.
Jauni žmonės vakarietiška / sovietiška jaučia intuityviai, bet nemoka to suformuluoti, bendravardiklinti – jie nematė sovietmečio, ir retas yra buvęs buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Tuoj parodysiu:
– Duobės gatvėse? Sovietai.
– Aptrupėję borteliai? Sovietai.
– Oro uosto gėda? Sovietai.
– Serioga taksistas? Sovietai.
– Naujininkai, gėda dėl to, ką mato į centrą važiuojantis užsienietis? Sovietai.
– Dviračių takai su žudančiomis įgriovomis? Sovietai.
– Baisūs, kreivi, supuvę medžiai? Sovietai.
– Žvyrkeliai miesto teritorijoje? Sovietai.
– Sodų bendrijos Antakalny su lauko tualetais? Sovietai.
– Vingio parkas? Sovietai.
– Purvas, duobės ir pusiau sudegusios taboro trobelės po Savivaldybės langais? Sovietai.
– Supuvęs autobusas? Sovietai.
– Kyšininkė darželio direktorė? Sovietai.
– Apleisti Sporto rūmai? Sovietai.
– Sudegę Profsąjungų rūmai? Sovietai.
– Stadiono griaučiai? Sovietai.
– Nugriuvęs Gedimino kalnas? Sovietai.
– Kalėjimas miesto širdy? Sovietai, ir dar cariniai.
– Supuvusios ministerijos Gedimino prospekte? Sovietai.
– Apleisti gamyklų pastatai silikatiniais fasadais Naujamiesty? Sovietai.
– Nepjaunama žolė? Sovietai.
– Kanalizacijos dangtis vidury gatvės karterį pramušė? Sovietai.
– Autobusų stotis, kuri net čigonams baisi? Sovietai.
– Ūsuoti Grindos bebrai? Sovietai. Jie dar turi partinį bilietą pasidėję.
Viskas, dėl ko jums gėda, yra sovietų palikimas.
Aš noriu mero, kuris turėtų tik vieną vienintelę mintį galvoje – naikinti sovietizma ir kurti vakarietiškumą. Mero, kuris tiesiog negalėtų fiziškai pakęsti kalėjimo, sporto rūmų, pilies kalno, duobių, profsąjungų rūmų, ir kuris kasdien, kiekvieną minutę kovotų su visai, viskuo ir visaip, kad valyti miestą nuo sovietizmo. Mero, kuris nesakytų „ajėzau, o čia gi pilių direkcijos, o čia gi Vyriausybės, o čia visai ne miestas.“
Mero, kuris sakytų – prie manęs šito š… čia nebus, no pasaran. Kuris kasdien draskytų akis, kąstų gerkles, grasintų, maldautų, kurtų schemas, prašytų paslaugų, ir visaip kitaip energingai, itin agresyviai siektų vizijos daryti Vilnių labiau vakarietišku, ir vykdytų kasdienę nuoseklią misiją valyti miestą nuo sovietinio paveldo.