aA
Lenkų filosofo Leszeko Kołakowskio tekstuose gvildenami visiems rūpimi žmogaus prigimties ir gyvenimo klausimai. Pernelyg neįveldamas skaitytojo į „aukštas materijas“, autorius elegantiškai pažeria taiklių, susimąstyti, o kai kada ir polemizuoti maginančių minčių apie kasdienius dalykus, tokius kaip valdžia, šlovė, kelionės, skolos, seksas, sąžinė ar net nuobodulys.
Asociatyvi nuotr.
Asociatyvi nuotr.
© Shutterstock

Vienas iškiliausių lenkų filosofų Leszekas Kołakowskis (1927–2009) pirmiausia garsus savo akademine programa, pakylančia į filosofijos istorijos, idėjų istorijos ir religijos filosofijos aukštumas. Tačiau filosofas gerai žinomas ir kaip eseistas, publicistas ir net beletristas.

Per televiziją skaitytų paskaitų cikle „Mini paskaitos apie maksi dalykus“ Kołakowskis kaip tik ir atsiskleidžia kaip savitas, įdomus filosofinės eseistikos kūrėjas.

Savo samprotavimus apie kolektyvinę atsakomybę, smurtą, pavydą, Dievą, teisingumą filosofas dėsto trumpai, logiškai, tačiau nenuslysta vien paviršiumi, atveria netikėtas, esmingas gelmes.

Filosofo apmąstymai šiandien gali būti vertingas orientyras siekiantiems išlikti nuosaikaus sveiko proto kelyje šiais manipuliacijų žmogaus politinėmis, ekonominėmis, buitinėmis nuostatomis laikais.

Knygos ištrauka:

Apie toleranciją

Žodis „tolerancija“ ir tolerancijos skatinimas, kaip žinome, yra nepaprastai populiarūs; tačiau taip jau nutinka itin dažnai vartojamiems žodžiams, kad jie imami vartoti atsainiai, neapdairiai ir įvairiausiais tikslais, tad galiausiai darosi neaišku, ką jais norima pasakyti. Nors šis žodis gyvavo jau senovės lotynų kalboje, tolerancija tapo šešiolikto amžiaus Europos visuomenine problema dėl religinių pasidalijimų ir kovų. Tolerancija tiesiog reiškė nepersekiojimą dėl religinių įsitikinimų ir praktikos.

Tad kovotojai už toleranciją siekė teisinės reformos – kad valstybė kardu nesaugotų viešpataujančios religijos. Raginimai laikytis tolerancijos šiuo požiūriu buvo dažni ir jų vis gausėjo, nors podraug su ediktais, kurie įvairiose šalyse garantuodavo toleranciją, žinome ir apie šių ediktų atšaukimus, persekiojimų naujas bangas, reikalavimus bausti eretikus ir kitatikius; apskritai galima pasakyti, kad nepaisant nesuskaičiuojamų žiaurybių, apie kurias žinome iš religinių karų istorijos, nominaliai krikščioniškuosiuose kraštuose kova dėl tolerancijos teisiškai buvo laimėta; kita vertus, žinoma, kad agresyvios ir netolerantiškos islamo srovės yra labai stiprios.

Tolerantiška santvarka – tai tiesiog santvarka, kuri valstybės piliečiams nieko neprimeta religijos klausimais. Principas, kad valstybė privalo susilaikyti nuo prievartos dėl šių dalykų, yra tiek plačiai pripažintas, kad žodžiais jį priėmė net komunistinės Europos valstybės, tarp jų ir tos, kuriose bažnyčios, dvasininkai ir tikintieji kentė žiauriausias represijas.

Leszeko Kołakowskio knyga „Mini paskaitos apie maksi dalykus“
Leszeko Kołakowskio knyga „Mini paskaitos apie maksi dalykus“
© Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras

Visa tai šiandien atrodo elementaru ir net mažai ginčytina, tačiau jei įsižiūrėtume nuodugniau, iškiltų keblumų. Kad tolerancijos principas šiuo požiūriu būtų pripažintas ir jo būtų laikomasi, reikėjo ne tik teisės aktų, bet ir kultūrinių sąlygų, kurios nesukuriamos panorėjus. Tolerancijos užtarėjai krikščionys šešioliktame ir septynioliktame amžiais aiškino, jog nevalia išsiskersti dėl to, kad skiriasi mūsų požiūriai į Švenčiausiąją Trejybę, Eucharistijos sakramentą ar predestinaciją. Juk, sakė jie, Paskutiniojo teismo metu Viešpats Dievas nekamantinės mūsų dėl teologinių pažiūrų: ar jos teisingos, ar klaidingos, Jis klaus, ar stengėmės gyventi taip, kaip liepia Evangelija. Taigi buvo manoma, o kartais ir aiškiai sakoma, kad visi dogminiai Bažnyčių, tikėjimų ar sektų skirtumai yra nesvarbūs, nereikšmingi.

Tačiau šitokie samprotavimai lengvai galėjo atvesti prie išvados, kad šios Bažnyčios ar tikėjimai neturį pagrindo egzistuoti kaip savarankiški atskiri vienetai, nes jų skirtumai nesvarbūs. Tačiau Bažnyčios su tuo nenorėjo taip lengvai sutikti (visa tai, suprantama, vyko krikščioniškojoje kultūroje, tad atviras ateizmas nebuvo toleruojamas net tokiose sąlygiškai labai tolerantiškose šalyse kaip septynioliktojo amžiaus Olandija). Šitaip į tolerancijos idėją įsibrovė nauja prasmė – būtent abejingumas. Juk viena yra – ir kultūros, ir psichologijos požiūriu – pasakyti: „geriau kęsti net didžiules klaidas, nei provokuoti religinius karus“, ir visai kas kita tarti: „reikia toleruoti įvairiausias teologines nuomones, nes jos mums nė motais“.

Viena, kai kam nors sakau: „tavo pažiūros siaubingos, klaidingos ir žalingos, tačiau galvos tau nekirsiu, tegul Viešpats Dievas tave baudžia“, ir visai kas kita: „pliurpk sau sveikas apie religiją ką nori, man tai neturi jokios reikšmės“.

Tačiau kalbėdami apie toleranciją šį žodį taikome ne tik teisiniam religinių reikalų reglamentavimui, bet ir žmonių pažiūroms, mūsų pačių elgesiui, papročiams. Esu tolerantiškas pirmiausia tada, kai nepersekioju, nereikalauju persekioti ir nesielgiu agresyviai, nors ko nors aiškiai nemėgstu, tam nepritariu, nors mane kas nors žeidžia arba kelia neapykantą ar pasidygėjimą. Šiek tiek panašia prasme šį žodį vartojame medicinoje ir technikoje: vaistai kenkia, tačiau kalbame apie toleranciją vaistams, jeigu mūsų organizmas juos šiek tiek toleruoja – kitaip tariant, pakenčia be rimtesnių pasekmių. Prancūzijoje „tolerancijos namais“ kadaise vadindavo viešnamius, o pavadinimas sugestijavo, kad tai negera įstaiga, nors dėl įvairių priežasčių ją geriau toleruoti.

Tačiau pažymėsime, kad dažnai reikalaujama tolerancijos suprantant ją kaip abejingumą, pozicijos arba nuomonės neturėjimą, kartais net kaip pritarimą viskam, ką tenka matyti tarp žmonių ir jų pažiūrose. Bet šitai jau reiškia visai ką kita. Tokios tolerancijos reikalavimas yra dalis mūsų hedonistinės kultūros, kurioje, teisybę pasakius, mums niekas iš tikrųjų nerūpi; tai yra gyvenimo be jokios atsakomybės ir be jokių įsitikinimų filosofija. Šias tendencijas stiprina įvairios madingos filosofijos, kurios mus moko, kad tiesos tikrąja šio žodžio prasme nėra; vadinasi, atkakliai, nors visai neagresyviai, gindamas savo pažiūras jau savaime darau netolerancijos nuodėmę.

Bet juk tai kenksminga nesąmonė; panieka tiesai žlugdo mūsų civilizaciją ne mažiau negu tiesos fanatizmas. Suabejingėjusi dauguma praskina kelią fanatikams, kurių visuomet atsiras užtektinai. Mūsų civilizacijoje plinta jausmas, kad viskas turi būti žaidimas, žaidimas, kuris, tiesą pasakius, sudaro vaikiškų vadinamosios „naujosios eros“ filosofijų pagrindą, o jų turinio apskritai neįmanoma apibrėžti: kas ką nori, tą jose ir atranda.

Tačiau aš turiu teisę primygtinai laikytis savo įsitikinimų. Štai pavyzdys: civilizuotose šalyse už homoseksualizmą nebaudžiama (jei, suprantama, kalbame apie suaugusius žmones ir jei nebūna prievartos). Bažnyčios požiūriu praktikuoti homoseksualizmą yra amoralu, čia ji remiasi Senuoju ir Naujuoju Testamentu, savąja tradicija bei savuoju teologiniu seksualumo interpretavimu. Vadinasi, jei Bažnyčia norėtų grįžti prie įstatyminio homoseksualizmo uždraudimo, ji galėtų būti apkaltinta nedovanotinu netolerantiškumu. Tačiau homoseksualistų organizacijos reikalauja, kad Bažnyčia atšauktų net ir savo mokymą, o tai jau – nedovanotino kitos stovyklos netolerantiškumo apraiška. Anglijoje dėl to yra kilę demonstracijų ir išpuolių prieš bažnyčias.

Tad kas gi čia netolerantiškas? Jei kai kurie homoseksualistai teigia Bažnyčią klystant, gali iš jos pasitraukti – niekas jiems negresia, o norėdami triukšmingai ir agresyviai primesti Bažnyčiai savo nuomonę, jie negina tolerancijos, priešingai, skleidžia netoleranciją. Veiksminga būna tik abipusė tolerancija.

Kartais sakome, kad bausti reikia už veiksmus, o ne už nuomones. Keblu tik nustatyti ribą tarp tų ir kitų. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse baudžiama už rasinės neapykantos kurstymą. Kurstyti galima įvairiais būdais, todėl rasistai neretai ginasi šitaip: tai yra nuomonės, todėl nevalia už jas bausti. Bet juk žodis taip pat yra ypatingas veikimo atvejis ir gali turėti geriausių ir blogiausių padarinių. Jei pasakysime tik tiek, lengvai pagrįsime požiūrį, kad atsižvelgiant į galimas pasekmes, visos nuomonės turėtų būti kontroliuojamos.

Tačiau jeigu šito nepasakysime, savo ruožtu pagrįsime požiūrį, kad nevalia nieko drausti, kol nesigriebiama prievartos. Kaip visada būna gyvenime, reikia ieškoti kompromisinių sprendimų – jie visados neparankūs, tačiau neišvengiami. Amžina tolerancijos dilema: ar galima ir ar reikia toleruoti politinius arba religinius sąjūdžius, kurie yra tolerancijos priešai ir nori sunaikinti visas toleranciją ginančias institucijas? Ar galima ir ar reikia toleruoti totalitarinius arba siekiančius primesti savo despotišką valdžią sąjūdžius? Tokie sąjūdžiai, kol dar menki, paprastai pavojaus nekelia, tad galima juos toleruoti, tačiau vėliau, kai jie tampa stiprūs, reikia juos toleruoti, nes nėra jėgos jiems sunaikinti, o galiausiai visai visuomenei kyla pavojus patekti į nuožmiausios tironijos nagus. Taip tad beribė tolerancija atsigręžia pati prieš save ir naikina sąlygas, kurios daro ją įmanomą. Prisipažįstu pritariąs, kad sąjūdžiai, grasantys sunaikinti laisvę, nebūtų nei toleruojami, nei juolab teisiškai ginami; šitokia netolerancija yra mažiau pavojinga tolerancijai.

Deja, nėra gero principo, kurio nebūtų įmanoma panaudoti blogam. Galima uždrausti skleisti rasines ideologijas, tačiau Amerikoje rasistais vadinami ir puolami mokslininkai, kurie tiria statistinį įvairių gabumų pasiskirstymą konkrečių rasių populiacijose. Tokie tyrimai reikalingi ypatingo atsargumo ir juos išties galima panaudoti rasinei propagandai skleisti, tačiau ta dingstimi juos uždrausti yra dar blogiau, nes tada jau įsigalioja principas, kad reikia drausti visus mokslo tyrimus, kurių rezultatai galėtų būti nepageidautini idėjoms, tuo laiku pripažįstamoms teisingomis, o tai jau – totalitarinis principas. Reikia kritikuoti tyrimų rezultatus, jei atrandama pagrįstų kontrargumentų, tačiau uždrausti tyrinėjimus reikštų mokslui primesti ideologinę diktatūrą.

Kartoju: toleranciją saugo ne tiek įstatymas, kiek įsitvirtinęs tolerantiškas gyvenimo būdas. Netolerancijos potencialas tūno kiekviename iš mūsų, nes poreikis primesti kitiems savąjį pasaulio vaizdą apskritai yra stiprus; norime, kad visi tikėtų tuo, kuo tikime mes, nes tuomet jaučiamės dvasiškai saugūs ir mums nereikia apmąstyti savo įsitikinimų arba jų priešinti kitokiems. Štai kodėl taip agresyviai konfrontuoja įvairūs įsitikinimai – religiniai, filosofiniai ar politiniai. Tačiau jeigu netolerancija, geidimas atversti kitus agresijos ir prievartos būdu išnyktų dėl tokio gyvenimo būdo, kai apskritai niekas niekuo netiki, niekas niekam nerūpi, kad tik būtų smagu gyventi, – vargas tada mums, taptume kokios nors ideokratijos aukomis. Pritarimo smurtui neįveiksime, jei pritarsime visuotiniam abejingumui.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(69 žmonės įvertino)
4.7101

Top naujienos

Šimonytė prabilo apie naujas taisykles po gegužės 3 dienos papildyta (187)

Po gegužės 3 dienos bus svarstoma ir apie papildomas privilegijas asmenims, kurie turi imunitetą...

Dukart mutavusi koronaviruso atmaina – jau Europoje profesorius: gali pridaryti žymiai daugiau bėdų (175)

Koronaviruso atmaina, išsiskirianti nerimą keliančiomis mutacijomis, kuri pirmą kartą buvo...

Karbauskis: trys Lietuvai vadovaujančios moterys savo kalbomis gadina žmonėms nuotaiką (406)

Opozicinės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis...

Maištas Seime: pritarė dėl motociklų vairavimo su B kategorija ir tuoj pat pasiūlė pataisą (65)

Ketvirtadienį rytinio Seimo posėdžio metu buvo svarstomas pasiūlymas vairuotojams, turintiems B...

Šimonytė neatmeta, kad turgavietes paviljonus būtų galima atverti anksčiau, tačiau yra sąlygų (10)

Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė neatmeta, kad tuo atveju, jei turgaviečių atstovai ir...

Patikėjo melu: buvusio „Pfizer“ darbuotojo fantazijos apie vakcinas primena siaubo filmo siužetą (21)

Daugelyje pasaulio šalių intensyviai vykstant vakcinacijai nuo COVID-19 pavojų pasitikėjimui...

Jurga Jurkevičienė | D+

Išskirtinis pokalbis su legendiniu COVID-19 Romos ligoninės slaugytoju: praėjus metams išmoko po darbo apie mirusius negalvoti

25-erių metų aukštas dailus medikas Edoardo Lucci iš pirmo žvilgsnio – eilinis Romos vaikinas....

Lenkijoje esančiame bunkeryje – unikalių galimybė astronautikos gerbėjams: siūlo pasijausti tarsi tikrame kosmose (2)

Norite, kad atostogos būtų net ne fantastiškos, o tiesiog kosminės? Šitai tikrai įmanoma, jei...

Lietuvoje – 1088 nauji koronaviruso atvejai, 7 mirtys per praėjusią parą paskiepyta beveik 22 tūkst. žmonių (140)

Per praėjusią parą šalyje nustatyti 1088 nauji COVID-19 atvejai, nuo šios infekcinės ligos...

Pilname lėktuve iš Tenerifės grįžusiam vyrui kilo klausimų dėl patikros: ar patikima tokia kontrolė (273)

Grįžtantiems iš užsienio šiuo metu įvesta daug įvairių apribojimų, bet vienam keliautojui...