Ši polemika, be abejo, labai įdomi ir naudinga analitikos požiūriu. Tačiau ji, kaip ir daugelis prieš tai vykusių diskusijų, greičiausiai pasibaigs be jokių išvadų. Nuslopus įtampai, niekas ir nekels klausimo, kaip organizuoti Lietuvos tranzito sistemą, jog vežėjai ateityje nebūtų tiek priklausoma nuo pervežimų Rusijos kryptimi? Arba kaip Vyriausybė galėtų padėti pieno gamintojams išeiti į naujas eksporto rinkas, kad mėnulio fazės Rusijoje mažiau veiktų mūsų pieno perdirbimo pramonės stabilumą?
Neatsakytas liks klausimas, kodėl pastaraisiais metais valdžia, matydama, kaip Lietuvos eksportas į Rusiją kasmet didėja po 30-40 proc., o Rusijos rinka „suvalgo“ jau nebe dešimt, o 16 ir daugiau procentų viso Lietuvos eksporto, praktiškai nesiėmė jokių priemonių įvertinti riziką Lietuvos ekonomikai? Kita vertus, naivu būtų laukti atsakymo iš tų, kurių iniciatyva valstybės saugumas buvo tąsomas po įvairias nekaltybės įrodymo komisijas.
G.Kirkilo vyriausybė tarsi ir bandė subrandinti kažką panašaus į strateginius sprendimus energetikos srityje, tačiau žvelgiant į pasiektus rezultatus, sunku pasakyti, ko pritrūko labiau: politinės paramos ar politinės valios juos įgyvendinti.
Kaip valdomi pinigai – tokia ir politika. Šiandien turime prezidentę, kuri penkerius metus tvarkė visos ES finansus. Tačiau ar ji atkreips dėmesį, kad valstybės biudžetas 19-aisiais Nepriklausomybės metais sudaromas pagal gražiausias LTSR tradicijas? Pernykštis biudžetas plius infliacija plius 10-20 proc. papildomų išlaidų. Ir jei iš tiesų reikia dviejų milijonų kokiai programai – prašyk keturių, tada gal gausi, kiek reikia.
Net ir visuotinės krizės metais neteko girdėti, kad premjeras prabiltų apie valstybės programų saulėlydį. Kodėl jos dubliuoja viena kitą, atkartodamos tas pačias priemones ir tokiu būdu neleisdama sutelkti valstybės lėšų vienoje programoje vienam konkrečiam uždaviniui pasiekti? Greitai bus jau 20 metų, kai statome „Via Balticą“, bet per tą laiką nutiesėme tik vieną šios, mūsų pačių žodžiais, strateginės automagistralės juostą? O gal ji visai nėra strateginė?
Visuomenė turbūt nežino, kad Lietuvoje ministerijos ir kitos žinybos turi rašyti Finansų ministerijai pasiaiškinimus, kodėl nepanaudojo lėšų (t.y. kodėl sutaupė). Už nepanaudojimą (t.y. sutaupymą) gresia ne paskatinimas, o papeikimas. Nenuostabu, kad ministerijų strateginiuose planuose daugiau informacijos apie tai, kiek išleidžiama darbo užmokesčiui bei patalpų šildymui, nei apie valstybinius projektus. Tiesiog skaičiuojant etatinius atlyginimus, kilovatvalandes bei kilokalorijas lengviau neapsirikti (ir nesulaukti nuobaudos), nei prognozuojant valstybinės politikos vienoje ar kitoje srityje kaštus ir rezultatą.
Strateginį planavimą Lietuvos institucijų valdyme įdiegė A.Kubilius – po 1999 m. Rusijos krizės. Tačiau paskaičius to paties A.Kubiliaus vyriausybės programą po dešimties metų ašarą išspaudžia. „Geresnės Lietuvos projektas“, kurį ambicingai deklaruoja dabartinė Vyriausybė, neturi nei išmatuojamų kriterijų, nei krypties. „Geresnė Lietuva“ savaip geresnė pensininkams, savaip – kūdikius maitinančioms motinoms. Kad būtum geras visiems, turi visiems duoti po lygiai. Arba nukirpti po lygiai. Viskas pagal gražiausias Tarybų Lietuvos tradicijas.
Strategijos požiūriu šiandien Lietuva neturi jokios strategijos. Ir ne tik santykių su Rusija atžvilgiu. Į miltus sudirbus „regiono lyderės“ koncepciją, jokio naujo projekto iš esmės nepasiūlyta. Bepigu šiandien šaipytis iš „regiono lyderės“ pastangų reikštis užsienio politikoje, kai nė vieno adekvataus žingsnio nebuvo žengta šalies viduje, siekiant sustiprinti, atnaujinti, modernizuoti Lietuvos valstybingumo pamatus.
Istorijos požiūriu – nieko nauja. Ne svetimi, o savi prieš 800 metų nužudė karalių Mindaugą – tą patį, kuris pasiūlė Lietuvai „suvienytos ir apkrikštytos“ valstybės projektą.
Ne svetimi, o savi žemažiūriai susidorojo ir su tais, kurie po 800 metų iškėlė „regiono lyderės“ – pirmaujančios savo kaimynų tarpe valstybės idėją. Pirmaujančią visais požiūriais: pagal ekonominės raidos tempus, švietimo ir sveikatos apsaugos kokybę, pagal kultūrinės įtakos aplinkinėms šalims lygį. „Nukenksmino“ bet kokius bandymus sukurti į tai orientuotas ilgalaikes programas, paremtas realiais ištekliais.
Prireikė viso šimtmečio, kol pomindauginė Lietuva įveikė Daumanto ir Treniotos „žygdarbio“ pasekmes. Tikėkimės, kad įveikti šių dienų daumantų ir treniotų pastangas įšaldyti Lietuvą vakarykštės dienos realijose prireiks kur kas mažiau laiko. Lietuva susitelks esminėms reformoms, šuoliui į pamatuotą lyderystę.