Po karo didžiosios pagrobtų ir paslėptų turtų dalies niekas nerado. Bet paieškos tęsiasi, o istoriniai tyrimai išties sensacingi. Kur dingo nacių auksas? Nors po Antrojo pasaulinio karo pabaigos prabėgo daugiau nei 70 metų, vis dar tęsiamos milžiniškų turtų paieškos, o Marcusas Wallénas knygoje „Dingęs nacių auksas arba Feldmaršalo paslaptis“ pateikia naujų ir netikėtų šios aferos versijų.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Viliamas Raselas turėjo pakankamai informacijos judėti pirmyn. Pirmiausia reikėjo suniokoti geležinkelio žiedą aplink kasyklą.
Raselas reikalavo, kad būtų sustiprinta apsauga. Kasyklos teritoriją apsupo dar daugiau kariškių ir karinio transporto.
Imtasi tam tikrų priemonių, kad kitą rytą, kai amerikiečiai ketino pirmą kartą leistis į kasyklą, joje nenutrūktų elektros tiekimas.
Vėliau tą pačią dieną amerikiečiai sužinojo, kad į kasyklą galima patekti per bent penkis skirtingus įėjimus. Galbūt Raselą užklupo nepamatuota baimė, kad Vokietijos banko auksas pasiekiamas ranka, nes jis dar labiau sustiprino apsaugą.
Naujiena greitai pasklido.
Popietę Raselas apie kasyklą informavo savo kolegą iš žvalgybos būrio. Šis žinią perdavė toliau ir paskambino 12-ojo korpuso vadui Mantonui S. Edžiui (Mantos S. Eddy). Generolas Edis informaciją perdavė savo vadui Džordžui Patonui.
Vadas sužinojo, kad 3-iosios armijos kariai nusiųsti ten, kur turėtų būti paskutinės Vokietijos aukso atsargos. Patonas pareikalavo, kad visi įsitraukę į šį reikalą užsičiauptų, kol informacija bus patvirtinta.
Balandžio 6 dieną įtampa amerikiečių karinėje stovykloje turėjo būti nepakeliama.
Kokios mintys kamavo Viljamą A. Raselą prieš užmiegant? Ką iš tiesų rytoj rytą jie ras kasykloje? Nejau gali būti, kad jų žinios apie auksą ir paveikslus yra tiesa?
Visa tai atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa.
Galbūt karas Europoje pasibaigtų greičiau, jei jų spėjimai iš tiesų teisingi? Ar Vokietija galės tęsti pasipriešinimą nebeturėdama pajamų?
Valstybės iždas – kasykloje
10 valandą ryto amerikiečių komanda buvo pasiruošusi.
Ją sudarė divizijos vado padėjėjas Viljamas A. Raselas, du kariškiai, pora armijos fotografų, Vokietijos muziejaus kuratorius dr. Paulius Ortvinas Ravė (Paul Ortwin Rave) ir kasyklos vadovo atstovai.
Atrodė, kad prabėgo amžinybė, kol liftas pasiekė kasyklos apačią – 640 metrų po žeme. Liftas siaubingai girgždėjo. Pagrindiniame koridoriuje šalia lifto draugija aptiko pirmąjį radinį – 550 maišų, pilnų nacionalinės valiutos. Tai buvo tie patys banknotų maišai, kurių naciai nespėjo sukrauti į 8-ąjį kambarį, prieš Tomui Fromknechtui užrakinant duris.
Grupė keliavo toliau, bet greitai sustojo.
Kelią užblokavo apie metro storio galinga plytų siena, įrengta per visą tunelio plotį – apie 30 metrų. Sienos viduryje buvo plieninės durys, užrakintos kombinuota spyna. Visi bandymai atrakinti spyną baigėsi nesėkmingai.
Po pietų banko darbuotojas Verneris Veikas pagaliau patikino Raselą, kad auksas tikrai yra už tų durų. Ši informacija pasiekė generolą Edį, kuris vėl paskambino Patonui. Kariuomenės vadui pranešta, kad jo vyrai nusileido į kasyklą ir rado maišus su nacionaline šalies valiuta. O jei kasykloje iš tiesų yra aukso, jis saugomas už plieninių durų.
Patonas norėjo pramušti skylę.
Generolas Edis paskambino inžinierių būriui – sprogmenų ekspertams – ir įsakė jiems keliauti į Merkersą ir kitą rytą būti pasiruošusiems darbui.
Amerikiečiai akivaizdžiai nervinosi.
Vakare prie svarbiausių kasyklos veikimo taškų – elektrinės, transformatorinės ir liftų – pastatyta sargyba su kulkosvaidžiais.
Kitą dieną prie ekspedicijos vykdytojų prisijungė generolo Edžio vyrai. Pasiruošę inžinierių būrio nariai stovėjo prie įėjimo į požemį. Vienas iš jų tikėjosi, kad jiems nereikės ypač daug sprogmenų, kad pramuštų skylę. Ir jis buvo teisus. Pusė dinamito lazdelės savyje turėjo pakankamai galios pramušti skylę, kad visa komanda galėtų patekti į 8-ąjį kambarį.
Vaizdas, pasitikęs draugiją kitoje durų pusėje, buvo tiek pat magiškas, kiek ir nerealus. Jie rado didelį maždaug 23 metų pločio ir 46 metrų ilgio kambarį. Patalpos aukštis – trys metrai. Šviesos sistema veikė. Elektra kambarį pasiekė nuo kasyklos elektros sistemos, tačiau dėl prastos ventiliacijos patalpos oras buvo nemalonus.
Kasyklos bėgiai ėjo per patalpos vidurį ir skyrė ją į dvi dalis.
Abiejuose bėgių pusėse tvarkingai sukrauti stovėjo sunkūs maišai. Jeigu jų nebūtų buvę tiek daug, juos būtų galima ir suskaičiuoti. Visi maišai buvo sužymėti. Kai kurie iš jų užrakinti – kaip vėliau paaiškės, juose sudėti aukso luitai.
Palei vieną patalpos sieną stovėjo vienas ant kito sukrauti banknotų ryšuliai.
Tolimiausiame patalpos kampe lankytojai rado 18 maišų ir 189 lagaminus bei dėžes. Prie jų pridėtas ir turinys bei prierašas: „Melmeris“.
Vykstant pirminei apžiūrai, ištyrinėtos ir šonines nišos. Jose amerikiečiai rado daug meno dirbinių, paveikslų ir kitų vertingų objektų, kurių bendras svoris siekė 400 tonų.
Kai kurie paveikslai buvo uždengti popieriumi ir audeklu. Nesupakuoti paveikslai buvo netvarkingai sukrauti vienas ant kito.
Paveikslų kolekcija atkeliavo iš Vokietijos muziejų. Šių darbų autoriai buvo Renuaras, Ticianas, van Deikas, Rafaelis ir Diureris. Jei koks nors šiandienis meno vertintojas paskaičiuotų rastų meno kūrinių vertę, jis greičiausiai apsvaigtų iš laimės.
Tačiau vertingiausia iš požemio lobio buvo ne auksas ir ne paveikslai, vaizduojantys beveides senovės valdoves.
Kaiserodos lobyje buvo ir senovės Egipto statula – 3 000 metų senumo biustas, vaizduojantis mitais apgaubtą Nefertitę.
Modernioji karalienės istorija prasidėjo 1912 metais, 10 metų prieš Tutanchamono kapo atradimą Egipto Karalių slėnyje. Ši vieta yra Amarnoje, nutolusi į šiaurę. Ją atrado Vokietijos orientalistų draugija, vadovaujama Liudviko Borchardto (Ludwig Borchardt), gerai išsiaiškinusio laikinosios Egipto sostinės buvimo vietą.
Skulptoriaus Tutmozio dirbtuvių ir studijos griuvėsiuose archeologai rado kelis nebaigtus moterų biustus. Vienas ten rastų objektų buvo pabaigtas – skulptūra tikrai išsiskyrė iš kitų.
Galbūt menininkas norėjo panaudoti šią skulptūrą kaip savotišką šabloną kitiems kūriniams. O galbūt jam buvo sunku skirtis su savo šedevru.
Egiptologas Liudvikas Borchardtas skulptūrą parsigabeno į Vokietiją ir eksponavo muziejuje.
Dabar Nefertitės biustas rastas tarp Kaiserodos lobių ir greičiausiai buvo vienas iš labiausiai išsiskiriančių objektų. Šis šedevras įprastai aprašomas kaip gražiausias kada nors atrastas veidas pasaulio istorijoje – tobuliausios simetrijos veidas laikomas moters grožio simboliu.
Egiptiečiams Nefertitės vardas reiškė atėjo gražuolė.
Hitleris mėgo meną. Fiureris šį biustą aprašė kaip „unikalų šedevrą, dekoraciją ir tikrą lobį“ ir ketino jam pastatyti atskirą muziejų.
Vėliau tą dieną į Merkersą atvyko du ekspertai iš specialiųjų pajėgų būrio.
Jie priklausė The Monuments, Fine Arts and Archives program (MFAA). Tarp šio departamento darbuotojų būta žmonių su pro- fesoriaus, kuratoriaus, bibliotekininko, meno istoriko ir architekto universitetiniu išsilavinimu.
Jų užduotis buvo apsaugoti Europos meno vertybes nuo sunaikinimo ir vagysčių – tiek nuo Trečiojo Reicho, tiek nuo sąjungininkų.
Šios užduoties vykdytojai tapo žinomi kaip The Monuments Men.
Ekspertai apžiūrėjo kasyklą ir apklausė Veiką, norėdami išsiaiškini, kaip ir kodėl valstybės turtai atsidūrė Merkerse.
Vakare tyrėjai jau žinojo preliminarų kasyklos lobių turinį. Tada žinia apie radinį jau buvo plačiai pasklidusi.
Tą rytą laikraščių straipsniai pakėlė nuotaiką JAV kariuomenės štabui.
Labai specifinė žinia
Tuo metu, kai amerikiečių inžinierius sprogdino įėjimą į 8-ąjį kambarį, pulkininkas Bernardas D. Bernšteinas (Bernard D. Bernstein) sėdėjo armijos būstinėje Versalyje už Paryžiaus ir skaitė rytinius laikraščius. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį Prancūzijos sostinė buvo išlaisvinta ir armijos būstinė iš Londono persikėlė čia.
34 metų amerikietis Bernšteinas ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas SHAF finansų skyriuje, Vakarų Europos sąjungininkų būstinėje.
Nacių auksas
Bernšteinas turėjo JAV vidaus mokesčių tarnybos teisininko išsilavinimą ir buvo sąjungininkų vyriausiojo kariuomenės vado Dvaito Eizenhauerio patarėjas finansiniais klausimais.
Mokesčių inspektorius akimis permėtė pirmąjį armijos laikraščio Stars and Stripes, išleisto Paryžiuje, išspausdinto New York Herald, puslapį.
Laikraščio antraštė pranešė, kad Amerikos lėktuvnešiai Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje prie Okinavos salos nuskandino didelį Japonijos karinį laivą Jamato.
Tačiau buvo ir kita naujiena, atkreipusi Bernšteino dėmesį.
Antraštė skelbė: „Užkariautas Trečiojo Reicho auksas“. Straipsnyje naujienų biuras AP paskelbė, kad 3-ioji amerikiečių armija rado tai, kas, labai tikėtina, yra nacių auksas.
Tada Bernšteinas dar nesuprato, bet naujiena, kurią jis ką tik perskaitė, ateinančias savaites atims iš jo daug laiko.
Bernšteinas ištiesė ranką ir pakėlė telefono ragelį.
Vargu ar jis buvo vienintelis štabo pareigūnas, didžiąją darbo dienos laiką sėdėjęs su telefono rageliu prie ausies.
Telefono linijos net įkaito, kai aukšto rango pareigūnai ėmė skambinti į okupuotą Vokietiją, norėdami daugiau sužinoti apie Merkerse rastus turtus. Trečiosios armijos kapitonas Džordžas Patonas, gavęs informacijos apie radinius kasykloje už plytų sienos, sužinojo, kad dalis šios istorijos jau publikuota. Vėliau jis paskambino savo vadovui Omarui N. Bradliui (Omar N. Bradley), JAV 12-os armijos vadovui.
Patonas patvirtino, kad dalis informacijos jau pasklido.
Jis pateikė savo vertinimą: aukso radinys tapo delikačiu reikalu, su kuriuo reikia elgtis diskretiškai ir atsargiai.
Patonas rekomendavo: Bradlis turi užtikrinti, kad patikimas Eizenhauerio būstinės narys būtų nusiųstas į Merkersą ir vadovautų operacijai, kol visas šis reikalas nevirto politiniu sprogimu.
Ši garbė atitekto Bernardui D. Bernšteinui.
Mokesčių inspektorius susipakavo daiktus. Patogus gyvenimas Versalyje baigėsi.
Viršininkas Eizenhaueris (Dwight D. Eisenhover) jį siunčia į gilią kasyklą vadovauti aukso gelbėjimo operacijai.
Bernšteino laukė gyvenimo iššūkis. Kasyklos lobis buvo milžiniškas.
