aA
Nužudyto šv. Brunono galvą laukinė gentis įmetė į upę, nes „vis dar nepasisotino jo mirtimi“. Taip liudija vienas iš istorinių šaltinių, kuriuos Julius Sasnauskas citavo šių metų Thomo Manno festivalyje Nidoje, skaitydamas paskutinį ir, ko gero, reziumuojantį pranešimą.
Kristupas Sabolius
© DELFI (D.Augūnaitės nuotr.)

Kur nors pakrantės melduose įsipainiojusi krikščionio galva tapo mūsų tautinio džiaugsmo priežastimi, o taip pat galingomis dainų šventės giesmėmis, nebaigtomis valdovų rūmų statybomis ir iškilmingais karalių vizitais.

Iš tiesų, Lietuvos vardo tūkstantmetis, kuriam irgi buvo skirtas šių metų festivalis Nidoje, yra ironiška šventė. Visuotinė euforija dėl to, kad buvo paminėtas mūsų žiaurumas, nes patys apie save kalbėti tuo metu nebuvome įgalūs. Kai neaišku kokiais parametrais mums giminingi pagonių vaduko Netimero smogikai išžudė šv. Brunono Kverfurtiečio misiją, krikščionybė, raštas, literatūra, moderni kultūra atitolo dar keliems šimtams metų ir pasmerkė mus beviltiškam vėlavimui, kurio liūdnas, nors ir didingas įrodymas yra tik 18 a. sukurti Donelaičio „Metai“.

Nepilnamečių apsaugos isterija sergantys gražuliai ir songailos yra Netimero žyniai, trokštantys tokios pat netolerantiškos izoliacijos ir tamsos, kurioje galėjo paskęsti šunų kailiais prisidengusios ir iltis iššiepusios baltų gentys. Kitas yra nepriimtinas. Kitas yra pavojus. Kitą reikią uždrausti.
Kristupas Sabolius

Šia prasme minime savo neišnaudotų šansų virtinę ir įsisenėjusias mentaliteto problemas. „Buvę paskutiniaisiais Europos pagonimis ir žiauriai nugalabiję pas mus atėjusį taikingą krikštytoją, rodos, patys sau trenkėme per galvą ir iki šiol tebesisukame užburtame rate, tai pretenduodami į pavyzdingiausią katalikišką tautą, tai nusirisdami į pagoniškąjį širdies kietumą ir vulgarų naujų bei senų stabų garbinimą. Tebesame stabmeldžiai, apsupti gausybės simuliakrų, padirbinių, apgavysčių, pseudoįvykių, intelektinio ar ideologinio sukčiavimo bei apsimetinėjimo,“ – lietuvišką dvasingumą analizavo Julius Sasnauskas.

Tiesą pasakius, Netimero ir Brunono dvikova tebevyksta iki šiol. Militaristiniu požiūriu, ji neparanki ir keista, nes neatitinka „geriečio-blogiečio“, t.y. drąsaus autochtono ir bailaus ateivio, Herkaus Manto ir ordino magistro, partizano ir okupanto arba, jei į paviršių ištrauksime visą romantinį infantilumą, – indėno ir kaubojaus, Tomo ir Džerio schemos. Turime pripažinti, kad Netimeras – ne Vinetu, o mes – ne apačiai, kad ir kaip mėgtume iš animacinių filmų sukonstruotas istorijos versijas.

Šv. Brunonas nekovoja, bet skelbia ir priima. Netimeras nesiklauso, nesidomi, skerdžia ir tyčiojasi. Vienas žūsta, bet laimi. Kitas nužudo, bet išnyksta. Asimetrišką ir paradoksalią dvikovą pralaimi laimėjęs.

Kita vertus, pagoniškas „širdies kietumas“, – kietakaktiškumas ir bukumas – kurį minėjo prie Kuršių Marių kalbėjęs pranciškonų vienuolis, man šiuo atveju yra metareliginė kategorija. Šiandien, kaip, beje, ir anksčiau, ji fundamentaliems katalikams ir žiopliems patriotams būdinga taip pat, o gal net labiau, nei tiems, kurie naiviai kurdami Gabijos ugnį lygiadienio naktį į upes vietoje Brunono galvos meta pintus vainikus.

Nacionalizme, antisemitizme, homofobijoje, „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ sirgalių pjautynėse, visiems žinomo dienraščio pasakojimuose, kas valdo pasaulį, euroskeptikų ir neonacių demaršuose vis dar rusena pagonybės aukurai. Nepilnamečių apsaugos isterija sergantys gražuliai ir songailos yra Netimero žyniai, trokštantys tokios pat netolerantiškos izoliacijos ir tamsos, kurioje galėjo paskęsti šunų kailiais prisidengusios ir iltis iššiepusios baltų gentys. Kitas yra nepriimtinas. Kitas yra pavojus. Kitą reikią uždrausti.

Baisiausia, kad šitaip mes uždraudžiame save, prisiimdami reakcingų ir pavojingų nevykėlių vaidmenį. Kol Tarzano judesiais daužome sau į krūtinę ir šokame „moralizmo“ pergalės šokį, iš mūsų etnografinės silpnaprotystės šaiposi civilizuotas pasaulis. Juk būtent toleranciją ir nuolankumą, kitaip tariant, širdies minkštumą, sugebėjimą priimti ir atsiverti visiems sekuliarizuoto pasaulio pavojams turėtų skelbti tokia drąsi religija kaip krikščionybė. Tik meilė, stipri kaip mirtis, nugali viską.

Kol Tarzano judesiais daužome sau į krūtinę ir šokame „moralizmo“ pergalės šokį, iš mūsų etnografinės silpnaprotystės šaiposi civilizuotas pasaulis.
Kristupas Sabolius

Apie tai, kad krikščionys taip pat moka meistriškai pjauti galvas, pažaboti, disciplinuoti, bausti ir uždrausti, kalbėti būtų banalu. Krauju pilstėsi ir kryžiaus karai, ir inkvizicija (pastarosios Lietuvai neteko patirti). Švelnumu nedvelkė ir katalikybės bei protestantizmo priešprieša, apie kurią Thomo Manno festivalyje taip pat buvo kalbėta. Išsamus ir kruopštus Ingės Lukšaitės pranešimas priminė lemiamą, bet iki šiol nenoriai pripažįstamą Reformacijos įtaką XVI ir XVII a. Lietuvos (plačiąja prasme – ir Didžiosios, ir Mažosios) kultūrai.

Jo išklausiusi Irena Veisaitė prisipažino, kad ji, kaip ir dauguma, yra išauklėta Šapokos maniera, iš kurios seka ir tautinės, ir religinės apibrėžtys bei išvados: „lietuvis – tai katalikas“. Tarsi iš naujo išgirdęs šią taisykle pavirtusia frazę, pagalvojau, kad tai, ko dabar labiausiai trūksta Lietuvai, idant ji išliktų ir sutvirtėtų, yra savyje atrasti „nelietuvą“ ir „nekatalikybę“. Šiame krašte turėjome ir tebeturime visko – baltarusių, lenkų, ukrainiečių, žydų, rusų, totorių, karaimų, ortodoksų, protestantų, musulmonų. Daugėja budistų, krišnaitų, juodaodžių ir kaukaziečių. Dabar laikas juos susigražinti iš naujo bei priimti visus kitus, kurie tik norės čia būti.

Mums gresia ne nutautėjimas ir nukrikščionėjimas, bet veikiau „pertautėjimas“ ir „perkatalikėjimas“, abiem atvejais virstantis moralizmu ir netolerancija. Tai baimės pozicija. Tai skerdiko Netimero pozicija. Tai tų, kurie palaiko nepilnamečių apsaugos / cenzūros įstatymą, pozicija. Nenuostabu, kad fundamentalistų gretas dabar labiausiai remia rusiško kapitalo „įmonės“ – Pakso partija ir „Respublika“.

Putinui paranku finansuoti ultrapatriotizmą ir radikalią katalikybę. Maskvai pakanka tik stumtelėti ir paskutiniai Europos pagonys su džiaugsmu kovoja prieš liberalias Vakarų įtakas. Vakarai apgailestauja, baisisi ir dar kartą tolsta nuo mūsų. Tuo pat metu dreifuojame į kultūrinį ir politinį užribį, atgal prie to paties glėbio, iš kurio ką tik pabėgome.

Jei kas nors iš tų, kuriems dabar priklauso teisė nuspręsti, norėtų, kad Lietuva išliktų krikščionišku kraštu, tasai turėtų stoti šv. Brunono pusėn. Neseniai lietuvių kalba pasirodė italų filosofo Gianni Vattimo knyga „Tikėti, kad tiki“. Joje atvirai deklaruojantis savo homoseksualumą religijos mąstytojas kalba apie tai, kad sekuliarizacija kaip tik ir suteikia dar vieną šansą atrasti krikščionybę. Vattimo sako: „ginu teisę iš naujo įsiklausyti į evangelinį žodį, nesutikdamas dėl to pritarti tikrų tikriausiems prietarams filosofijos ir moralės sferose, kurie oficialioje Bažnyčios doktrinoje šį žodį vis dar temdo. Noriu interpretuoti evangelinį žodį, kaip pats Jėzus mokė daryti, versdamas dažnai prievartinę priesakų ir pranašysčių raidę aukščiausią meilės įstatymą labiau atitinkančiais terminais“.

Su šia pozicija sutiktų ir Hermannas Kurzke, vokiečių teologas ir literatūros profesorius, festivalyje perskaitęs pranešimą apie Thomo Manno religingumą. Tokį – neordinarinį ir nedogmatinį – religingumą, kuris privertė moderatorių Antaną Gailių paklausti, ar oficialieji Vokietijos katalikai dėl šios pozicijos neapšaukė Kurzkes eretiku. Vieni apšaukė, kiti teikė garbės daktaro titulus, atsakė profesorius. Netimerų ir brunonų yra visur.

„Gyvoji krikščionybės tradicija reiškia saugoti ugnį, ne pelenus; jai priklauso visa krikščionių kuriama kultūra – ir Thomo Manno romanas apie Juozapą, ir sakropopsas, ir Izenheimo altorius, ir Georgo Groszo Kristus su dujokauke, ir bokso profesionalų žegnojimasis prieš kovą, ir šventojo Blažiejaus laiminimas. Visi raginami prisidėti, toliau plėtojant krikščionybę, nekreipiant dėmesio į klausimą, ar tas dera ar nedera prie šiuo metu dominuojančių doktrinų. Tradicija viską patikrins ir atskirs, ką verta išsaugoti,“ – teigė Hermanas Kurzke.

Galbūt ši citata rėžia suskliaustas dogmatiškas ausis. Cenzoriai ir sargai niekada nepasižymėjo ironija. Tačiau būtent ironija, kaip teisingai vėl mums priminė Kurzke, yra ta jėga, kurios labiausiai trūksta šiandien, kai vis iš naujo tenka stoti į dvikovą su netimerais. Nes čia pergalė nereiškia draudimo, izoliacijos arba žudynių. Laimėti čia – tai įsiklausyti, išgirsti ir, jei pavyks, atsiversti.

Žurnalo "Pravda" informaciją skelbti, cituoti ar kitaip naudoti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be "Pravda" sutikimo neleidžiama.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Kaliningrade apsilankęs lietuvis norėjo sprukti: daugiau niekada ten nevažiuosiu (172)

„Daugiau tikrai niekada ten nevažiuosiu“, – tikino savaitgalį Kaliningrade praleidęs...

Nebrangių, bet tikrų itališkų picų pulkai žmonių traukia į Tytuvėnus (9)

Pačios tikriausios itališkos picos paragauti galima Tytuvėnuose. Pagrindinėje miestelio gatvėje...

Irina Rozova – Seimo narė, kuri veikė pilkojoje zonoje: kokiomis pataisomis rūpinosi politikė (330)

Su po diplomatine priedanga dirbančiais Rusijos žvalgybos darbuotojais bendravusi ir, kaip rodo...

Orai kvies savaitgalį praleisti gamtoje

Virš Lietuvos jau nuo ketvirtadienio įsitvirtinęs aukšto atmosferos slėgio laukas ir toliau...

Baltijos kelyje Gitanas Nausėda pasipiršo žmonai (231)

Lietuvos , Latvijos ir Estijos valstybės eina ta pačia kryptimi – nori sukurti savo žmonėms...

Sovietai jos nepasigailėjo: grafaitės Marijos Tiškevičiūtės tragedija (107)

1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į...

Prabangiausia pasaulyje vakarienė Vilniaus gatves nudažė baltai (226)

Šių metų Le Diner en Blanc renginys prasidėjo kitaip nei įprasta. Po tradicinės renginio...

Ką iš tiesų reiškia sapnai apie seksą? (15)

Jei ramų jūsų miegą kada nors buvo sudrumstę sapnai apie seksą, žinote, kad kartais dėl jų...

Ką valgė pasaulio diktatoriai: juos kamavo polinkis į kanibalizmą ir paranoja būti nunuodytiems (20)

Esi tai, ką valgai, taip pat – kaip ir su kuo valgai. Maistas turi įtakos nuotaikai, žarnyno...

Iš Putino elito sluoksnių – netikėta kritika Kremliui (84)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas visada kerta atgal, kai pajunta jam daromą spaudimą. Bet,...