Beveik prieš dvejus metus anglų kalba pasirodžiusi knyga „Putin’s People: How the KGB Took Back Russia and Then Took On the West“ kaipmat sulaukė ne tik skaitytojų, bet ir nemalonaus knygoje aprašytų veikėjų dėmesio. Knygos autorei ir leidyklai „Harper Collins“ buvo iškeltos bylos dėl šmeižto ir duomenų apsaugos. Londono teismuose ieškinius vieną po kito pateikė tokie Rusijos milijardieriai kaip Romanas Abramovičius, Michailas Fridmanas, Piotras Avenas, Šalva Čigirinskis ir Kremliaus kontroliuojama naftos bendrovė „Rosneft“.

Prasidėjus teismų maratonui, bendrovės „Rosneft“ pretenzijos buvo atmestos, M. Fridmanas ir P. Avenas atsiėmė ieškinius, sutarę su leidykla, kad kai kurios knygos vietos bus pakoreguotos.

R. Abramovičius bylinėjosi iki galo. Jam su advokatais pavyko įtikinti Londono teismą, kad dalis knygoje pateiktos informacijos neatspindi tiesos, todėl yra keistinos.

R. Abramovičius bylinėjosi iki galo. Jam su advokatais pavyko įtikinti Londono teismą, kad dalis knygoje pateiktos informacijos neatspindi tiesos, todėl yra keistinos. 2021 m. teismas įpareigojo knygos autorę C. Belton ir leidyklą „Harper Collins“ atsiprašyti R. Abramovičiaus ir paredaguoti tas vietas, kur rašoma, kad Abramovičius pirkęs anglų futbolo klubą „Chelsea“ Rusijos prezidento Vladimiro Putino prašymu, taip pat pakeista vieta, kurioje rašoma apie naftos kompanijos „Sibneft“ pardavimą „Gazpromui“.

Pirmajame knygos leidime tvirtinta, kad „Gazprom“ pirko „Sibneft“ tiesioginiu Kremliaus nurodymu, o pinigai už sandorį, 13 mlrd. JAV dolerių, atiteko „Putino žmonėms“. Iš esmės visi pakeitimai angliškame knygos tekste sudarė 1,7 tūkst. žodžių.

Knygos autorė C. Belton savo „Twitter“ paskyroje teismų maratoną komentavo taip: „Pastarieji metai buvo lyg pats tikriausias karas. Leidykla „Harper Collins“ ir aš patyrėme atakas iš visų pusių, įskaitant keturių Rusijos milijardierių ir naftos milžino „Rosneft“ ieškinius. Nors ieškovai neigė tarpusavyje derinę ieškinius, man tai priminė Kremliaus plačią kampaniją prieš Ukrainą, kurioje stengiamasi priversti Vakarus nusileisti, neplėsti NATO.“

Remiantis susitarimu su autorei atstovaujančia britų leidykla, minimos vietos pakoreguotos ir antrajame lietuviškame knygos leidime.

Buvusi „Financial Times“ korespondentė Maskvoje ir tiriamosios žurnalistikos atstovė C. Belton bestseleriu tapusiame kūrinyje atskleidžia tai, kas iki šiol buvo nepasakyta apie Vladimiro Putino iškilimą ir jį supančius rinktinius asmenis iš KGB. Itin gerai į Kremliaus funkcionavimą įsigilinusi autorė aprašo svarbiausius slaptus žaidėjus ir parodo, kaip nerūpestingus Jelcino epochos magnatus Putinas pakeitė sau lojalių oligarchų karta ir kaip šie pasisavino šalies ekonomiką bei teisinę sistemą, o tada jų akiratyje atsidūrė Vakarai.

Putino žmonės

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Nuo liepos, kai buvo suimtas Chodorkovskio pagalbininkas Platonas Lebedevas, stiprėjo įtampa tarp Putino ir globėjiško ministro pirmininko Michailo Kasjanovo – paskutinio valdžioje likusio Jelcino žmogaus. Jelcino laikais Kasjanovas ėjo finansų ministro pareigas ir visada palaikė artimus ryšius su Jelcino „šeima“.

Kai į valdžią atėjo Putinas, Romanas Abramovičius išsireikalavo, kad Kasjanovas būtų paskirtas ministru pirmininku – kaip „šeimos“ atstovas, teigė saugumo tarnybai artimas Rusijos vyresnysis bankininkas. Abramovičiaus atstovas spaudai tai neigia. Kasjanovas kratėsi šių pareigų, nes jas laikė pavojingomis. Jis buvo pripratęs prie savo patogaus vaidmens Finansų ministerijoje, kur buvo atsakingas už Rusijos strategines užsienio skolas. Atsidurti tarp dviejų ugnių, būti atsakingam ir „šeimai“, ir Putinui – tokia perspektyva jo neviliojo. Tačiau jį perkalbėjo ir palaipsniui jis priprato prie naujojo vaidmens. Vėliau Kasjanovas sakė: „Pusketvirtų metų maniau, kad mes esame tinkami žmonės tinkamoje vietoje ir darome tinkamą reikalą. Bet kai jie Lebedevą įgrūdo į kalėjimą ir prasidėjo daugybė kitų skandalų, aš supratau, kad tai viskas.“

Per pirmąją Putino prezidentavimo kadenciją Kasjanovo vyriausybė vykdė iš pažiūros liberalias reformas, pavyzdžiui, iki 13 procentų buvo sumažintas pajamų mokestis, galiausiai leista privatizuoti žemę. Kaip ministras pirmininkas, Kasjanovas taip pat kuravo derybas su kompanijos „ExxonMobil“ prezidentu Lee Raymondu dėl kontrolinio „JukosSibneft“ akcijų paketo pirkimo. Kasjanovas pasakojo: „Tais laikais mes draugiškai sugyvenome su JAV. Buvo puikūs santykiai su Bushu ir [viceprezidentu] Cheney.

Aš nuolat kalbėjausi su Cheney apie energetiką. Mes daug bendradarbiavome po rugsėjo 11-osios tragedijos, o kai amerikiečiams suteikėme tranzitą į Afganistaną, tarp mūsų vyriausybių atsirado sąveikavimo kanalas. <...> Jei būtų įvykęs sandoris tarp „Jukos“ ir „ExxonMobil“, dabar visas energetikos sektorius būtų kitoks. Jis būtų kur kas liberalesnis.“

Putinui nurodžius, „Gazprom“ pradėjo griežtinti atsiskaitymus už dujas, tiekiamas Baltarusijai ir Ukrainai; šitaip Kremlius norėjo priversti buvusias sovietines respublikas tiksliai laikytis jo taisyklių.

2003-iaisiais padažnėjo konfliktai tarp Kasjanovo ir Putino kagėbistų. Iš pradžių šie konfliktai sukosi apie kompaniją „Gazprom“, kuriai vadovauti Putinas paskyrė savą žmogų Aleksejų Milerį. Šį valstybinį dujų gigantą Putinas ėmė naudoti tam, kad galėtų demonstruoti Kremliaus raumenis ir daryti įtaką buvusioms sovietinėms respublikoms, kurias Rusija savininkiškai vadino „artimuoju užsieniu“. Putinui nurodžius, „Gazprom“ pradėjo griežtinti atsiskaitymus už dujas, tiekiamas Baltarusijai ir Ukrainai; šitaip Kremlius norėjo priversti buvusias sovietines respublikas tiksliai laikytis jo taisyklių.

Михаил Касьянов и Борис Немцов

Tačiau Kasjanovas siekė „Gazprom“ reformos, kurią nuo Jelcino laikų ragino atlikti vyriausybėje dirbę liberalai. Reformos esmė buvo liberalizuoti dujų rinką, o dujų gigantą „Gazprom“ padalinti į gavybos ir transportavimo sektorius, kitaip sakant, dujų gavybos kompanijos turėjo būti atsietos nuo dujotiekių tinklo. Tokia reforma jau seniai buvo vertinama kaip itin svarbus veiksnys siekiant didinti konkurenciją ekonomikoje. Tačiau, vis labiau įsigalint Putino žmonėms, ši reforma dingo iš darbotvarkės neribotam laikui – kaip tik tuo metu, kai Kasjanovas patikėjo galėsiąs netrukus paskelbti apie reikšmingus pokyčius „Gazprom“ sistemoje. Tą rugsėjį, kai stebint spaudos atstovams vyko vyriausybės posėdis, kurio pirmasis darbotvarkės klausimas buvo dujų sektoriaus reforma, Kasjanovui paskambino Putinas. Kasjanovas prisiminė: „Jis man pasakė: „Aš reikalauju, kad tas klausimas būtų pašalintas iš darbotvarkės.“ Mes buvome taip arti. Šiuo atžvilgiu mes net lenkėme Europą. Buvome pasirengę. Bet likus kelioms minutėms man paskambino Putinas.“

Kasjanovo padėtis darėsi vis keblesnė. Kai po mėnesio suėmė Chodorkovskį, Kasjanovas buvo vienas iš tų dviejų aukšto rango valstybės pareigūnų, kurie išdrįso tuo pasipiktinti. Tačiau per vyriausybės posėdį visų ministrų akivaizdoje Putinas jam tiesiai išrėžė „baigti isterijas“. „Tai man buvo tarsi perspėjimas,“ – teigė Kasjanovas. Tačiau neišsigandęs jis vėl pasisakė viešai, kai 2004-ųjų sausį mokesčių inspekcija viešai patvirtino gandus, jog kompanija „Jukos“ buvo apkaltinta nesumokėjusi 3 milijardų dolerių už 2000-uosius metus. Kasjanovas laikraščiui „Vedomosti“ pasakė, kad nėra sąžininga mokesčių įstatymus taikyti atgaline data. Tai neatrodo gerai teisės normų požiūriu, pabrėžė jis.

Kasjanovas buvo kone vienintelis valdžios žmogus, pasisakantis prieš Putino siekį užgrobti energetikos sektorių. Juodu tebebendravo, bet Putinas su Kasjanovu kalbėjo vis šalčiau, o jo balse buvo vis daugiau įtarumo; atrodė, kad Putinas vos prisiverčia į jį žiūrėti. Vasario viduryje, kai oro temperatūra nukrito iki 24 laipsnių šalčio, „Gazprom“ pirmą kartą pabandė nutraukti dujų tiekimą kaimyninei šaliai, šiuo atveju Baltarusijai, o įtampa tarp Kasjanovo ir Putino peraugo į atvirą konfrontaciją. Vėliau Kasjanovas pasakojo: „Aš uždraudžiau Mileriui [„Gazprom“ vadovui] nutraukti dujų tiekimą Baltarusijai. Minske tuo metu buvo 25 laipsniai šalčio. Bet vieną rytą vasario viduryje man paskambino Lenkijos ministras pirmininkas ir Lietuvos ministras pirmininkas. Jie pasakė: „Mes neturime dujų.“ Niekas manęs apie tai net neinformavo. Mes turėjome viešą skandalą. [Mileris jam pasakė, jog vykdė Putino nurodymus.] Mudu tiesiog šaukėme vienas ant kito ir ant Putino. Visi kiti ministrai buvo pasiruošę viskam paklusti.“ Putinui šito jau pakako. Vos po kelių dienų jis Kasjanovą atleido iš ministro pirmininko pareigų. Vėliau Kasjanovas sakė: „Jam viskas susikaupė: Chodorkovskis, „ExxonMobil“, dujų sektoriaus reforma, Baltarusija, Ukraina. O aš dar pradėjau šį skandalą. Jis daugiau negalėjo manęs pakęsti.“

Buvo vos dvi savaitės iki prezidento rinkimų, tad visi tikėjosi, kad Putinas atliks pakeitimus vyriausybėje po rinkimų. Tačiau jis ir jo žmonės nieko nepalikdavo likimo valiai. Siekdami galutinai įsitvirtinti valdžioje, jie negalėjo leisti jokio atsitiktinumo. Pagal Konstituciją, jei kas nors atsitiktų Putinui, šalies valdymą perimtų ministras pirmininkas.

Prieš šį paskyrimą Fradkovas dirbo Rusijos specialiuoju atstovu Europos Sąjungai ir nedaug kas buvo girdėjęs jo pavardę. Tačiau jis įrodė esąs patikimas Putino kagėbistų sąjungininkas, nuo devintojo dešimtmečio pradžios vaidindamas svarbų vaidmenį strateginėse užsienio prekybos operacijose, taip pat vadinamosiose „bičiuliškose firmose“

Rinkimų varžybose, kuriose, tiesą sakant, net nebuvo jokios kovos, Putinas pašalino paskutinį rizikos elementą – paskutinį valdžioje užsilikusį ir jam iššūkį galintį mesti asmenį iš Jelcino laikų. Naujuoju ministru pirmininku Putinas paskyrė Michailą Fradkovą, mažai kam žinomą technokratą, kuris kelis dešimtmečius veikė dengiamas saugumo struktūrų.

Prieš šį paskyrimą Fradkovas dirbo Rusijos specialiuoju atstovu Europos Sąjungai ir nedaug kas buvo girdėjęs jo pavardę. Tačiau jis įrodė esąs patikimas Putino kagėbistų sąjungininkas, nuo devintojo dešimtmečio pradžios vaidindamas svarbų vaidmenį strateginėse užsienio prekybos operacijose, taip pat vadinamosiose „bičiuliškose firmose“, kurios rėmė sovietinį režimą iš užsienio. Kai Sankt Peterburge veikė „nafta už maistą“ schema, Fradkovas buvo užsienio ekonominių ryšių ministro pavaduotojas. Kaip Piotro Aveno žmogus Sankt Peterburge, jis sankcionuodavo kontraktus, kuriuos Putinas dalijo siauram sąjungininkų ir „bičiuliškų firmų“ ratui. Šitaip galiausiai buvo sukauptos strateginės juodųjų pinigų atsargos Putinui ir miesto saugumiečiams.

Net ir tuomet, kai Kasjanovą be skrupulų atleido iš ministro pirmininko pareigų, jis vis dar tikėjo, kad Putino kursą galima pakeisti. Kasjanovui buvo sunku suvokti, jog yra naikinama viskas, ką žlugus sovietiniam režimui spėjo pasiekti Rusija.

Jis sakė: „Net ir išėjęs iš vyriausybės, aš dar šešis mėnesius tikėjau, kad Putinas tiesiog suklydo, kad visa tai dar galima atitaisyti ir kad tai bus atitaisyta. Tik vėliau – po teroristinio akto Beslane – aš supratau, kad visa tai buvo suplanuota siekiant pakeisti politinę sistemą.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją