Viską apie jį jūs jau, tikriausiai, žinote ir, galimai, esate susidarę nuomonę. Gal net girdėjote jo pasitraukimo priežastis. Bet ar paklausėte savęs: o kodėl jums jo reikia? Kodėl jį sekate, žiūrite jo laidas ir esate ne vienas toks?
Net jei skubėsite tai neigti, sakysite, kaip, pavyzdžiui, aš, kad „aš nežiūriu to Arestovyčiaus“, vis tiek esate apie jį ir jo įtaigą girdėję. O jei nusijuoksite ir sakysite, kad viskas čia paprasta, nes būtent jis ir tik jis aiškiausiai, ramiausiai paaiškina, kas vyksta kare, jis turi dievo dovaną, tai irgi nebus visai sąžiningas atsakymas. Kas gi būtų priėmęs tokio žmogaus atsistatydinimo pareiškimą?
Ar galite įsivaizduoti, kad vykstant karui Lietuvoje viešas nusiraminimo valandėlių laidas rengia kas nors iš Nausėdos administracijos patarėjų?
Tai, beje, buvo mano vienas pirmųjų klausimų dar pernai karo pradžioje, kai ryškiai sužino O. Arestovyčiaus žvaigždė: o ar mes turėtume savo Arestovyčių ir kas juo galėtų tapti? Kai paskutinį kartą prezidento patarėjai realiai bandė šokdinti valstybę gūdžiais 2003 metais, tai pats prezidentas netrukus skrido iš pareigų apkaltos greičiu.
Taip, brandesnėje valstybėje dabar turime prikūrę ir institucijų, ir pareigybių, ir strategijų prirašę, kas turėtų koordinuoti, informuoti pagal kokius teisės aktus.
O ir akylesniems kartais stebint vienos vyr. patarėjos ekonomikos ir socialinės politikos klausimais įsakmius pamokymus vyriausybei ar seimui, gali susidaryti įspūdis, kad ambicijų ir potencialo yra. Šiaip jau patarėjų Lietuvoje, kaip spręsti vieną ar kitą krizę, žinia, netrūksta. Bet reali krizė – kovido pandemija jau parodė, kad karo atveju, švelniai sakant, galimai turėtume problemų su komunikacija.
Taip, karui prasidėjus, mūsų visuomenės raminimo misijos iš pradžių ėmėsi Lietuvos kariuomenė, o vėliau perėmė „tviterio žvalgybos“ ir kitus duomenis kasdien savo feisbuke apžvelgiantis Krašto apsaugos ministras. Smalsiems, piktiems ar nenuovokiems komentatoriams jis negaili laiko dar ir atsišaudyti. Bet karo atveju ministras ir kariuomenė, manykime, turėtų biskutuka svarbesnių reikalų.
Ir blogiausia, kas galėtų nutikti, tai beveidis, mikčiojantis arba atvirkščiai – pasipūtęs, savimi nebūtinai pagrįstai pasitikintis, bet kasdien suvirškintą, selektyviai iškraipytą arba prieštaringą informaciją arogantiškai pateikiantis „operacijų vadovas“, kuris sakytų, kad „mums nieko netrūksta“. O kai paaiškėtų, kad visko trūksta, tada viską neigtų ir spruktų nuo kamerų.
Kai pernai vasario 24-ąją prasidėjo karas, O. Arestovyčius, prieš tai jau sykį atsistatydinęs, prisistatė į prezidento administracijos pastatą, kur tvyrojo lengva panika ir chaosas, o tada jis tapo vienu svarbiausių Ukrainos balsų ir veidų.
Pasaulis išvydo visiškai kitokį V. Zelenskį, kuris nesitraukė, pamatė, kad Valerijaus Zalužno vadovaujama Ukrainos kariuomenė ne tik priešinasi, bet ir daužo „antrąją pasaulio armiją“, o tada išgirdo ir O. Arestovyčiaus balsą: ramų, kaip vandens čiurlenimas. Atrodo kalba ir nors ant pagalvės dėk ar į žentus imk. Tomis neramiomis vasario-kovo dienomis, kai viskas dar kybojo ant plauko, o mus visus valdė emocijos, O. Arestovyčius veikė kaip raminamieji vaistai.
Einu į lovą, nešuosi telefoną, pasiklausau Arestovyčiaus ir ramu – užmiegu. Tai – kone pažodinė citata. Nesvarbu, kad Arestovyčius pas Makrą Feiginą laidoje pasakoja kartais akivaizdžius dalykus, kartais pritemptas ar šaltiniais pagrįstas prielaidas, pina faktus, gandus – profesionalus psichologinių operacijų karininkas žino, ką daro, nes turi ir tikslą, misiją ir valdžios palaiminimą.
Karo pradžioje daugeliui mūsų tautiečių reikėjo tokių vaistukų: beprotiškas besikeičiančios, prieštaringos informacijos srautas, kurio viso buvo neįmanoma sekti, tik nuotrupas, vargino, erzino.
O juk dar ir norėjosi išgirsti tik geras naujienas. Taip norėjosi, kad net imta tikėti bet kuo, ką skelbia ukrainiečiai, įskaitant tą patį O. Arestovyčių – tikėta ir dalintasi net ir nepatvirtinta informacija.
„Nes tai vis tiek labai gražiai skamba ir norisi tikėti“ – vėlgi, dar viena vieno gerbiamo profesoriaus citata, įrodžius, kad net Ukrainos informacija ne visada yra patikima.
Pasakymas, kad Ukraina galėjo numušti raketą Ch-22 – originaliai priešlaivinę, sukurtą naikinti amerikiečių lėktuvnešius, bet naudojamą ir sausumos taikiniams naikinti, nėra jau toks skandalingas. Dėl to O. Arestovyčius galėjo netgi ginčytis: taip, Ch-22 skrieja 4-5 tūkst. km/h greičiu ir ją numušti labai sunku, nors vasarą ukrainiečiai viešai gyrėsi tokias numušę.
Net jei ir jis būtų buvęs teisus, net jei O. Arestovyčiaus žodžius pasigavo ir su pasimėgavimu gomuriavo Kremliaus purvasklaida, tai niekaip nepakeičia elementarių faktų: Rusija yra agresorė, ji paleido raketas į Ukraina, Rusija yra atsakinga, o ne besiginančioji šalis.
O. Arestovyčius, regis, perpildė ukrainiečių kantrybės taurę ir atsistatydino pabrėžtinai „rodydamas pavyzdį“. Ar įsivaizduojate, kad kas nors pasektų jo pavyzdžiu?
Kas nors iš tų rėksnių, kurie iki vasario 24-osios šaipėsi, kad „koks karas, baikite kelti isteriją“ ir rimtais veidais aiškino, kad „karo tikrai nebus“ bent jau viešai atsiprašė, pripažino klaidą ar atsistatydino? Ne, išvertė odą ir toliau ekspertauja viešame eteryje.
Vien už tai O. Arestovyčių būtų galima pagirti, nors vis tiek sunku atsikratyti jausmo, kad viešas atsakomybės pripažinimas nėra būtinai esminė nuopuolio priežastis. Jis sąmoningai pasirinko būti ir nepaisant atsitraukimo – tebėra nepakeičiamas Ukrainos informacinio karo simbolis.
Šį karą, primenu, Ukraina kariauja lygiai taip pat, kaip ir kinetinį, o ir informaciniame taikomos nebūtinai gražiausios priemonės. Mes norime, kad Ukraina laimėtų ir kartais tiesiog tikime tuo, kuo norime tikėti. O galiausiai savo tikėjimą paverčiame teiginiais, faktais.
Tad kai O. Arestovyčius staiga pasitraukia, iškart sukirba mintis: kažkas čia ne taip. Galbūt, iš tikrųjų viskas yra kur kas paprasčiau? Didelę dalį ukrainiečių jis jau buvo užknisęs savo pasisakymais, versijomis, empatijos stoka. Tai Lietuvoje ir kitur, kur rusiškai dar supranta, jo žvaigždė laikėsi tvirčiau. Ir, tikėtina, laikysis, turint omeny, kad iš eterio jis dar nedingo.
Net jei jis sumanys viešai „išpirkti kaltę“ fronte, t.y. žengs buvusio Rusijos kosmoso agentūros direktoriaus Dmitrijaus Rogozino pėdomis ir išvyks kariauti į Donbasą – gal net realiai, turint omeny, kad O. Arestovyčius yra tikras karininkas, o ne minkštas skeveldrų magnetas, būtų sunku įsivaizduoti, kad savo talentą puikiai išnaudojęs psichologas išnyks iš viešumos ilgam.
Nes kaip jums reikėjo to ramaus pasakotojo, kuris švelniai kužda griaustinio ir žaibo išsigandusiam vaikui: „šššš, viskas bus gerai“, taip ir reikės ateityje. Jau ne taip dažnai, kaip karo pradžioje, bet įpročiu tapę Arestovyčiaus ir Feigino pokalbiai dar trauks savo žiūrovą. Galimai net iki pergalės dienos, kad ir kaip toli ji dabar atrodytų.
O tada Arestovyčiaus gal ir nebereikės, kaip ir paties V. Zelenskio, kuris, kaip kadaise po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje rinkimus prapylęs Winstonas Churchilis, anksčiau ar vėliau turės pasitraukti. O. Arestovyčiui tai jau bus ne pirmas kartas. Ir jis jau įrodė, kad pasitraukimas gali būti tik nauja pradžia.
