aA
Ką mes žinome apie Čingischaną? Beveik nieko, išskyrus tai, kad šis mongolų genčių karvedys kadaise nukariavo didžiulę Azijos dalį ir kėlė rimtą grėsmę visai Europai.
Čingischanas, XIV a. piešinys
© Leidykla "Briedis"

Krikščioniškuose viduramžių šaltiniuose Čingischanas (apie 1155–1227) dažniausiai vaizduojamas kaip kruvinas barbaras, o jo imperija – laukinių žmonių ir pasibaisėtinų papročių valdoma valstybė, kurioje karaliauja tamsa, chaosas ir bedievystė. Šis mitas ilgam įsitvirtino Europos istoriografijoje. Vakarų kultūros žmonės ilgus šimtmečius bet kokį barbarišką elgesį vertino kaip „mongolišką“, o pačius mongolidus – kaip rasę, kurioje dominuoja negailestingi naikinimo instinktai.

Bet ar šie dar XX a. pradžioje populiarūs vertinimai buvo pagrįsti? Šiuolaikiniai mokslininkai kategoriškai nesutinka su tokiais apibendrinimais. Vienas jų – Jungtinių Valstijų etnografas, antropologijos profesorius Jackas Weatherfordas.

Savo knygoje mokslininkas paneigia sunkiai išjudinamus stereotipus apie „niūrią, atsilikusią Rytų tironiją“. Remdamasis daugybe išlikusių šaltinių jis įrodo, kad Čingischanas nebuvo pamišęs skerdikas, kaip dažnai įsivaizduojama, bet išmintingas, gana nuosaikus valdovas.

Šios istorinės asmenybės sukurtoje ir išplėstoje valstybėje stiprėjo kultūriniai ir ekonominiai ryšiai, buvo uždrausti kankinimai, garantuota tikėjimo laisvė. Čingischano ir jo įpėdinių imperija nebuvo jokia tamsybių tamsybė, bet savo laikmetį visiškai atitikusi ir kai kur net aplenkusi viduramžių valstybė. Bet svarbiausia yra tai, kad Čingischano didybė nebuvo likimo dovana. Ją jis susikūrė pats, iš niekam nežinomo stepių vaduko tapęs daugelio kraštų nukariautoju.

Kodėl skaitytoją turėtų sudominti ši knyga? Ne tik todėl, kad J. Weatherfordo „Čingischanas“ Vakarų pasaulyje tapo bestseleriu ir sulaukė daugybės palankių vertinimų, o pats karvedys istorikų pripažintas viena reikšmingiausių asmenybių per visą žmonijos istoriją. Ši knyga padeda suprasti Europos ir Azijos istorijos vingius bei jų įtaką, atspindį šiandienos pasaulyje.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Volteras vaizdavo Čingischaną kaip žmogų, kuriam kelia pasipiktinimą aukštesnės aplinkinių civilizacijų vertybės ir kurį motyvuoja esminis barbaro troškimas prievartauti emancipuotas moteris ir naikinti tai, ko jis negali suprasti.

Laikui bėgant, Čingischano gentis įgijo įvairių pavadinimų. Jie buvo vadinami totoriais, tartarais, mogolais, mugalais, mogulais, moalais ir mongolais, bet Vakarų kraštuose kiekvienas šis pavadinimas skambėjo kaip baisus keiksmažodis. Norėdami pabrėžti azijiečių ir Amerikos indėnų nevisavertiškumą, XIX a. mokslininkai juos priskyrė mongolidų (mongoloidų) rasei.

Kai gydytojai bandydavo paaiškinti, kodėl moterys, priklausančios aukštesnei baltųjų rasei, kai kada pagimdo protiškai atsilikusius kūdikius, jie remdavosi tokio kūdikio veido bruožais, kurie jiems „akivaizdžiai“ parodydavo, kad vieną kurią tos giminės moterų kitados bus išprievartavęs mongolų karys. Šie „sugadinti“ kūdikiai apskritai buvo ne baltieji, bet mongolidai. O kai turtuoliai kapitalistai puikuodavosi savo turtais ir demonstruodavo antidemokratines ar antiegalitarines pažiūras, juos pašiepiamai vadindavo mogulais (persiškas mongolų pavadinimas).

Mongolų kariai persekioja priešus
Mongolų kariai persekioja priešus
© Leidykla "Briedis"


Galiausiai mongolai tapo atpirkimo ožiais; juos imta kaltinti dėl įvairiausių kitų šalių nesėkmių ir nepriteklių.

Kai Rusija neįstengė žengti koja kojon su vakarietiškomis technologijomis ar neprilygo imperinės Japonijos karinei galiai, dėl to buvo kaltas Čingischano primestas baisus totorių jungas. Kai Persija atsiliko nuo kaimyninių šalių, buvo aiškinama, jog taip atsitiko, nes mongolai sunaikino jos drėkinimo sistemą. Kai Kinija nebespėjo paskui Japoniją ir Europą, to atsilikimo priežastimi įvardytas mongolų ir mandžiūrų vykdytas žiaurus išnaudojimas ir represijos. Kai Indija nepajėgė pasipriešinti britų kolonizacijai, kaltė buvo suversta grobuoniškam godumui, kuriuo pasižymėjo Mogolų dinastijos viešpatavimas.

XX a. arabų politikai netgi įtikinėjo savo šalininkus, kad musulmonai atominę bombą būtų išradę anksčiau už amerikiečius, jei tik mongolai nebūtų sudeginę puikiųjų arabų bibliotekų ir nebūtų sulyginę su žeme jų miestų.

Kai 2002 m. amerikiečių bombos ir raketos išstūmė talibus iš valdžios Afganistane, Talibano kariai amerikiečių invaziją prilygino mongolų invazijai. Apimti kerštingo pykčio, talibai išžudė tūkstančius hazarų, kurie yra mongolų karių palikuonys ir aštuonis šimtmečius gyvena Afganistane. Kitais metais, kai į Iraką įsiveržė amerikiečių kariuomenė, viename iš paskutinių savo kreipimųsi į Irako žmones Saddamas Husseinas, kuris netrukus buvo nuverstas, išsakė panašius kaltinimus mongolams.

Nepaisant gausios politinės retorikos, pseudomokslų ir lakios mokslininkų vaizduotės, tikroji tiesa apie Čingischaną liko neatskleista ir atrodė amžiams prarasta būsimoms kartoms. XX a. jo gimtinę ir regioną, kur jis pirmiausia iškovojo valdžią, komunistai tebelaikė draudžiama zona; jie sergėjo ją taip pat akylai, kaip ištisus šimtmečius prieš tai ją sergėjo mongolų kariai. Originalūs mongolų dokumentai, vadinamoji Slaptoji mongolų istorija, ne tik liko slapti, bet ir dingo, išnyko istorijos gelmėse netgi paslaptingiau negu Čingischano kapas. [...]

Didžiąją XX a. dalį Mongolijoje buvo mirtinai pavojinga bandyti iššifruoti Slaptąją istoriją. Komunistų valdžia neprileido prie šios knygos nei paprastų žmonių, nei mokslininkų, nes bijojo, kad juos gali netinkamai paveikti senamadis, nemoksliškas ir nesocialistinis teksto pobūdis. Visgi stiprėjo pogrindinis mokslininkų judėjimas, susijęs su Slaptąja mongolų istorija. Mongolijos stepėse žinia apie atrastą istorinį liudijimą pašnibždomis plito iš lūpų į lūpas, iš vienos klajoklių stovyklos į kitą. Galiausiai šie žmonės turėjo dokumentą, kuriame pasakojama apie jų šalies praeitį iš mongolų perspektyvos.

Stovėdamas balnakilpėse mongolų karys galėjo šaudyti net traukdamasis
Stovėdamas balnakilpėse mongolų karys galėjo šaudyti net traukdamasis
© Leidykla "Briedis"


Mongolai anaiptol nebuvo barbarai, puldinėjantys už save pranašesnes aplinkines civilizacijas. Dalykai, aprašyti Slaptojoje mongolų istorijoje, mongolų klajokliams atrodė tarsi perduodami paties Čingischano, kuris sugrįžo pas savo žmones, kad suteiktų jiems vilties ir įkvėpimo. Po daugiau kaip septynių amžių tylos jie pagaliau vėl galėjo girdėti jo žodžius.

Nepaisydami komunistų represijų, Mongolijos žmonės, rodės, tvirtai pasiryžo daugiau neprarasti tų žodžių. Kai po Stalino mirties 1953 m. politinis gyvenimas trumpam tapo liberalesnis, o 1961 m. Mongolija buvo priimta į Jungtines Tautas, tai suteikė mongolams drąsos ir jie pajuto laisvę pradėti iš naujo tyrinėti savo istoriją.

Minėdama 800-ąsias Čingischano gimimo metines 1962 m. Mongolija išleido nedidelę tai progai skirtą pašto ženklų seriją. Daramynas Tumuras-Očiras, antras pagal rangą asmuo šalies vyriausybėje, leido pastatyti betoninį monumentą, žymintį Čingischano gimimo vietą prie Onono upės. Tas pats pareigūnas organizavo mokslininkų konferenciją, kuri turėjo įvertinti teigiamus ir neigiamus Mongolų imperijos aspektus. Ir pašto ženklai, ir paprastas štrichinis piešinys ant monumento vaizdavo dingusį Čingischano suldą – tą Dvasios Vėliavą iš arklių karčių, su kuria jis jodavo kariauti ir kurioje dabar ilsėjosi jo siela.

Po kone aštuonių šimtmečių šis suldas vis dar turėjo tokią didžiulę emocinę reikšmę patiems mongolams ir kai kurioms jų nukariautoms šalims, kad rusai vien jo pavaizdavimą pašto ženklu palaikė mongolų nacionalizmo atgimimo ir potencialios agresijos aktu. Tokį iracionalų sovietų pyktį kėlė baimė, kad jų satelitinė valstybė gali pasirinkti nepriklausomą kelią arba dar blogiau – prisijungti prie kitos kaimynės Kinijos, kuri anksčiau buvo sovietų sąjungininkė, bet dabar jų priešė.

Mongolijos komunistai irgi suskubo kovoti su „ydingais“ pašto ženklais ir mokslininkais. Už išdavikišką nusikaltimą demonstruojant, pasak aukštų komunistų partijos veikėjų, „tendencijas, nukreiptas idealizuoti Čingischano vaidmenį“, Tumuras-Očiras buvo pašalintas iš pareigų ir nubaustas vidine tremtimi, galiausiai užkapotas kirviu. Atlikę savo partijos gretų valymą komunistai sutelkė dėmesį į mokslininkų veiklą. Jie kaltino mokslininkus, kad jie esą partijai kenkiantys elementai, Kinijos šnipai, sabotuotojai ir parazitai.

Mongolų siautėjimai Europoje. Jie vaizduoti kaip negailestingi kraugeriai ir žmogėdros. Piešinys iš XIII a. „Chronica Majora“
Mongolų siautėjimai Europoje. Jie vaizduoti kaip negailestingi kraugeriai ir žmogėdros. Piešinys iš XIII a. „Chronica Majora“
© Leidykla "Briedis"


Įsibėgėjus antinacionalistinei kampanijai, valdžia įgrūdo į kalėjimą archeologą dr. Ch. Perlee, ten jis buvo laikomas itin žiauriomis sąlygomis vien dėl to, kad buvo Tumuro-Očiro mokytojas ir slapta tyrinėjo Mongolų imperijos istoriją.

Mokytojams, istorikams, menininkams, poetams ir dainininkams grėsė pavojus, jei jų veikla turėjo kokių nors sąsajų su Čingischano epochos istorija. Valdžia keliems iš jų paslapčia įvykdė mirties bausmę. Kiti mokslininkai neteko darbo ir kartu su šeimomis per šalčius buvo išvaryti iš namų. Įvairiuose šalies regionuose komunistams neįtikusius žmones trėmė į atokias Mongolijos platybes.

Šio valymo metu Čingischano Dvasios Vėliava galutinai dingo ir tikriausiai buvo sunaikinta sovietų šitaip nubaudžiant Mongolijos žmones. Bet nepaisydami žiaurių represijų, o gal kaip tik dėl jų daug mongolų mokslininkų rizikuodami gyvybe savarankiškai tyrinėjo Slaptąją mongolų istoriją, ieškojo tiesos apie apšmeižtą ir iškraipytą savo šalies praeitį.

Kitose šalyse, pirmiausia Rusijoje, taip pat Vokietijoje, Prancūzijoje ir Vengrijoje mokslininkai irgi bandė iššifruoti Slaptosios mongolų istorijos tekstą ir išversti į šiuolaikines kalbas. Negalėdami naudotis Mongolijoje esančiais šaltiniais, jie plušėjo nepaprastai sunkiomis sąlygomis. XX a. aštuntajame dešimtmetyje vienas po kito pasirodė Slaptosios mongolų istorijos skyriai, išversti į mongolų ir anglų kalbas. Visas šis darbas buvo skrupulingai prižiūrimas Igorio Rachewiltzo, Australijos mokslininko, kuris buvo atsidavęs senosios mongolų kalbos specialistas.

Tuo pačiu metu amerikiečių mokslininkas Francis Woodmanas Cleavesas savarankiškai parengė kruopštų atskirą Slaptosios mongolų istorijos vertimą, jį 1982 m. išleido Harvardo universiteto leidykla (Harvard University Press). Bet kad tekstas būtų suprastas, neužteko jį iššifruoti ir išversti. Netgi po vertimo tekstas liko sunkiai suprantamas, kadangi buvo akivaizdžiai skirtas uždaram karališkosios mongolų šeimos ratui ir apėmė ne tik išsamias žinias apie XIII a. mongolų kultūrą, bet ir geografinius niuansus. Istorinis rankraščio kontekstas ir jo biografinė prasmė buvo beveik nepasiekiami be detalios geografinės analizės, atskleidžiančios, kur vyko tai, kas aprašyta.

Kita viltinga proga netikėtai atsirado 1990 m., kai žlugo komunistinis režimas ir Sovietų Sąjunga baigė Mongolijos okupaciją. Sovietų kariuomenė pasitraukė, išskrido koviniai lėktuvai, išriedėjo tankai. Mongolų pasaulis Centrinėje Azijoje galiausiai atsivėrė pašaliečiams.

Pamažu vienas kitas žmogus išdrįso apsilankyti Uždraustojoje zonoje. Mongolų medžiotojus ten viliojo slėniai, pilni žvėrių ir paukščių, kuriuos jie nelegaliai medžiojo. Galvijų augintojai savo galvijus ganė prie pat zonos ribų ir kai kada jas peržengdavo.

XX a. paskutinį dešimtmetį, naudodamosi moderniausia technika, Čingischano ir jo šeimos narių kapų ieškojo kelios užsieniečių grupės. Nors aptikta daug itin įdomių radinių, pagrindinis tikslas nebuvo pasiektas.

Knygos „Čingischanas“ viršelis
Knygos „Čingischanas“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

Savo tyrinėjimus pradėjau bandydamas išsiaiškinti, kokį vaidmenį gentinės visuomenės atliko vystydamos tarptautinius prekybinius santykius ir formuodamos Šilko kelią, kuris sujungė Kiniją, Artimuosius Rytus ir Europą.

Aš keliavau į archeologines vietas, sėdėjau bibliotekose ir susitikinėjau su mokslininkais. Mano maršrutas iš Uždraustojo miesto Pekine ėjo per Centrinę Aziją iki Topkapio rūmų Stambule.

1990 m. pirmą kartą nuvykęs į Buriatiją, kuri kitados priklausė Mongolų imperijai, iš ten leidausi mongolų pėdsakais per Rusiją, Kiniją, Mongoliją, Uzbekistaną, Kazachstaną, Tadžikistaną, Kirgiziją ir Turkmėnistaną. Vieną vasarą skyriau kelionei senuoju tiurkų migracijos keliu, kuris šias Mongolijoje gyvenusias gentis nuvedė net iki Bosnijos. Paskui apiplaukiau buvusios Mongolų imperijos ribas: iš pradžių apytikriu Marko Polo jūriniu maršrutu iš Pietų Kinijos nukeliavau į Vietnamą, iš ten Malakos sąsiauriu pasiekiau Indiją, tada nusigavau iki arabų valstybių Persijos įlankos regione ir baigiau kelionę Venecijoje.

Intensyviai keliaudamas gavau įvairiausios informacijos, bet ne tiek daug supratimo, kiek tikėjausi. Nepaisydamas šio trūkumo, 1998 m. atvykau į Mongoliją, maniau, jog mano tyrinėjimai beveik baigti.

Per tą trumpą ir paskutinį apsilankymą ketinau baigti savo mokslinį darbą aplinkoje, kurioje jaunystėje gyveno Čingischanas. Tačiau mano kelionė virto dar penkeriais tyrinėjimų metais ir tie tyrinėjimai buvo kur kas intensyvesni, negu galėjau įsivaizduoti.

Pamačiau, kad mongolai iš džiaugsmo nesitveria atgavę laisvę po kelis šimtmečius trukusios užsieniečių valdžios. Ir didelė dalis to džiaugsmingo jaudulio koncentravosi į pagarbą jų didingos praeities pradininkui Čingischanui. Ir nors jo vardas buvo sparčiai verčiamas pelno šaltiniu, buvo rašomas ant degtinės butelių, šokolado dėžučių ir cigarečių pakelių, nors jo garbei kurtos dainos, visgi kaip istorinė asmenybė jis iš esmės liko nežinomas. Ne tik jo siela dingo iš vienuolyno – jo tikrasis veidas dingo iš mongolų istorijos, kaip, beje, iš ir mūsų. Kas jis buvo?

Neturėdamas ypatingų nuopelnų ar įgūdžių aš atvykau į Mongoliją tuo metu, kai staiga pasirodė įmanoma atsakyti į tuos klausimus. Kone po aštuonių šimtmečių atsivėrė uždrausta zona, apimanti jo vaikystės ir palaidojimo vietovę. Maža to, galiausiai buvo iššifruotas užkoduotas Slaptosios mongolų istorijos tekstas. Joks pavienis mokslininkas nebūtų įstengęs susidoroti su šia užduotimi, bet veikdami kaip komanda, sudaryta iš skirtingų sričių specialistų, mes galėjome pradėti ieškoti atsakymų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(71 žmogus įvertino)
4.1972

Top naujienos

Jakilaitis tikisi, kad Skvernelis savo prašymą atsiims (116)

„Mes negalvojome, kad tai tyliai praeis ar kažkaip kitaip. Mes galvojome, kad vienintelis Saulius...

Pasaulio žemėlapis 2020 metams: kur ekonomika augs sparčiausiai (40)

Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, kitais metais bendrasis vidaus produktas labiausiai augs...

Orijaus kelionės. Turtuolių dangoraižis virto landyne: norėdami čia vykti pasisamdykite apsauginį (2)

Pietų Afrikos Respublikoje keliavęs Orijus Gasanovas apsilankė aukščiausiame dangoraižyje visame...

Eglė Juozėnaitė

Filosofas apie gyvenimo prasmės paieškas: tai ne karjera, didelė alga ir net ne šeima

Bet kuris iš mūsų gali labai daug ką. Gali pasikeisti iš visiško lūzerio į absoliutų...

Užkalnis. Niekas nenorėjo dirbti (245)

Buvo toks filmas iš sovietinių laikų: „Niekas nenorėjo mirti“. Su šiomis dienomis niekaip...

Reto grožio eglės puošia ne tik Vilnių ir Kauną: išrinkite mieliausią Lietuvos eglutę (75)

Kalėdinės nuotaikos pasklido po visą Lietuvą – šventėms ruošiasi ir didesni, ir mažesni...

Drabužiai, kuriuos privalu turėti: atsižvelkite, kuriam iš šių 4 tipų priklausote (2)

Nesvarbu, ar esi rimtos advokatų firmos partnerė, ar dirbi jaunimo start-up‘e – vis tiek...

Dėl kokių priežasčių moterys skiriasi su vyrais (3)

Dėmesio, vyrai – dar nė vienas vyras nebuvo paliktas moters todėl, kad buvo pernelyg dėmesingas.

Venckienės sūnus Karolis: galėjome bėgti į Meksiką, bet mes tikėjomės, kad mama nebus išduota Lietuvai (381)

Neringos Venckienės sūnus Karolis Venckus LNK laidai „Bus visko“ papasakojo apie gyvenimą...

Vilniaus oro uosto netradicinė eglutė sulaukė užsienio žiniasklaidos dėmesio: ji pagaminta iš draudžiamų gabenti daiktų (7)

Vilniaus oro uoste jau kurį laiką stovi netradicinė Kalėdų eglutė, kuri pagaminta iš...