Po tarnybos 95-ojoje pėstininkų divizijoje K. Knoblauchas tampa Liuftvafės oro žvalgu. Sužeistas Rytų fronte oro mūšyje virš Viazmos, patenka į karo lauko ligoninę. Po kiek laiko tikindamas, jog yra pasveikęs, nors blogai matė viena akimi, pasiprašė į tolesnę tarnybą kariuomenėje.
Mūšiai Rytų Prūsijoje skyrėsi nuo ankstesniųjų, nes sovietų kariuomenei peržengus tuometinės Vokietijos valstybės sieną, kova tapo lemiama – ne dėl fiurerio, o dėl vokiečių tautos išlikimo.
Pasiaukojamos, sekinančios kovos, atiduotos paskutinės jėgos gelbstint senukus, vaikus ir moteris nuo visa griaunančio, naikinančio, nuožmaus priešo, tapo žiauria kasdienybe. Juk bent kiek sustabdytas milžiniško dydžio Raudonosios armijos puolimas gelbėjo šimtus ir tūkstančius taikių civilių nuo baisios, nenumaldomos lemties.
Rytų Prūsijoje karys patyrė neįtikėtinų išgyvenimų. Buvo akimirkų, kai, rodos, jau nėra vilties likti gyvam, bet netikėtai šalia atsiradęs, tave išgelbsti ginklo draugas...
Kovodamas garsiojoje „Hermano Geringo“ divizijoje parašiutininkų tankistų fuzilierių pulke, K. Knoblauchas susitiko su užsigrūdinusiais kariais kapitonu A. Volfu, majoru Šveimu, 1944 m. liepą gelbėjusiu Vilniaus įgulą parašiutininkų jėgerių pulko vadu pulkininku leitenantu G. Širmeriu, tad teko apgalvotais veiksmais įgyti jo vadovaujamų karių pasitikėjimą.
Knygos autorių lydi sėkmė, nors sužeistas, drauge su kitais sužeistais kariais jam pavyksta išvengti Rytų Prūsijos „katilo“ ir pasitraukti per vandens apsemtą Aistmarių ledą.
K. Knoblauchui tenka klajoti Rytų Prūsijos karo keliais, kovoti su žiauriu, nežinančiu pasigailėjimo nepaprastai gausiu priešu. Pagaliau pavyksta pasiekti Vokietiją, kur ir sulaukia karo pabaigos.
K. Knoblauchas yra parašęs tris knygas apie kovas Antrajame pasauliniame kare – „Nuo Metco iki Maskvos“, „95-osios pėstininkų divizijos kova ir baigtis“ bei „Pabaigai artėjant“.
Po karo K. Knoblauchas gyveno Vokietijoje, Ronenberge.
Daugumą knygoje autoriaus vokiečių kalba vartojamų Mažosios Lietuvos vietovardžių leidėjai pateikia ir originaliai lietuviškai.
DELFI skaitytojams siūlome knygos ištraukas.
I dalis
SPALIO 19 D. divizijos štabe Elch-nyderungėje (Elchniederung) sutikau vieną draugą.
Man krito į akis, kad aplinkui viskas sugriauta. Manęs pasitikti atbėgęs leitenantas pasakė, kad korpusą „atšaukia“ iš fronto ir siunčia „nežinia kur“ prie Gumbinės (Gumbinnen, dabar Gusevas).
Man kilo klausimas: ar rasiu savo batalioną, jei visi daliniai žygiuoja „nežinia kur“?
Kad netektų „žiemoti“ šioje vietovėje, sėdau į visureigį, važiuojantį Kukernezės (Kuckernesse, Kaukiemis, dabar Jasnojė) link. Gal ten rasiu savo batalioną.
Vos už keleto kilometrų priešinga mūsų kelionei kryptimi riedėjo transporto priemonės. Norėdamas sužinoti padėtį, paprašiau vairuotojo sustoti. Susistabdžiau vieną iš priešais važiuojančių sunkvežimių. Sužinojau: iš fronto batalionai vyksta pietų kryptimi, o nuo priešo saugo tik priedangos padaliniai.
„Nuo priešo saugo tik priedangos padaliniai“. Tai reiškia, kad vientisos fronto linijos nebėra. Vėl įšokau į visureigį ir ką išgirdau papasakojau vairuotojui. Atsargiai pajudėjome priekin.
Nuvažiavę penkis kilometrus, patekome į kaimą. Tuščių namų tyla paliko slegiantį įspūdį. Šiauriniame kaimo pakraštyje mus sustabdė jėgerių parašiutininkų grupė. Prie mūsų automobilio priėjo feldfebelis: „Jūs kur?“
„Aš ieškau Toizeno bataliono iš 16-ojo pulko“.
„Aš dar kartą Jūsų klausiu, – paprieštaravo feldfebelis, – jei važiuosite toliau, pakliūsite „Ivanui“ tiesiai į rankas. Šiame kelyje mes paskutiniai“.
Pirmą kartą sumišau ir panorau apsidairyti. Šiauriau mūsų buvo girdėti mūšio triukšmas.
Kelias, ant kurio stovėjome, vedė šiaurės link, o paskui dingo slėnyje. Iš šios vietos jo nebuvo matyti.
„Pone feldfebeli, iš priešo pusės kažkas ateina, – pranešė kulkosvaidžio tarnybos vadas, įsitaisęs su savo žmonėmis pozicijose sode, priešais namą. Sušokę už priedangos, žvelgėme į kelią, besidriekiantį į šiaurę. Iš slėnio prie mūsų kažkas labai lėtai artėjo, atstumas – 200 metrų. Aš pažiūrėjau, kaip kulkosvaidžio šaulys nužvelgė atstumą iki taikinio ir atsargiai nustatė taikiklį.
Feldfebelis, esantis šalia manęs, žvilgtelėjo pro žiūronus:
„Protu nesuvokiama – senutė su ramentais!“
Du kariai nubėgo pasitikti moteriškės; likusieji lūkuriavo.
Jei dabar „Ivanas“ pajudėtų priekin, kritiškoje padėtyje atsidurtų ir senoji moteris, ir abu parašiutininkai jėgeriai.
Mums pasisekė! Po ketvirčio valandos jėgeriai grįžo su senute.
Moterį pasodino ant suolelio.
Jai jau seniai turėjo būti per aštuoniasdešimt metų. Smarkiai pavargusi moteris konvulsiškai spaudė ramentus.
Po trumpos pauzės ją užkalbinau: „Prašau pasakyti, kaip atsitiko, kad jūs čia vaikštote viena. Nejaugi neturite giminaičių?“
Ji atsakė Rytų Prūsijos tarme: „Ne, ponuli, giminaičių neturiu. Mano kaimas dar vakar pasitraukė. O aš, senė, norėjau likti Tėvynėje. Maniau, rusai man jau nieko nepadarys. Bet vėliau apėmė baimė ir nusprendžiau bėgti!“
Feldfebelis klausė pakreipęs į mane galvą.
Už kaimo pasigirdo variklio burzgimas. Prie mūsų privažiavo motociklas su priekaba: lauko žandarmerija!
Motociklininkas vyresnysis feldfebelis nulipo nuo sėdynės ir priėjo prie manęs: „Pone leitenante, aš iš divizijos, atvykau išsiaiškinti padėties!“
Linktelėjau galva jėgerio pusėn: „Čia kovai vadovauja parašiutininkai jėgeriai. O aš tarsi svečias – ieškau savo dalinio. Geriau pasikalbėkite su feldfebeliu!“
Mūšio triukšmas artėjo. Aš padėjau senai moteriškei įsėsti į žandaro motociklo priekabą. Vos „šuniui su grandine“ (1) pajudėjus, senutė sugriebė mano ranką: „Ačiū, ponuli, labai ačiū!“
Karl Knoblauch. Pabaigai artėjant. Iš vokiečių kalbos vertė Rimvydas Užukukis. – Vilnius: Briedis [2012]. – 200 p.: iliustr.