Ilgai ir sunkiai dirbę arba pataikavę vyresnybei, jie “užsidirba” savo postus ir privilegijas. Tačiau tai gali kirstis su darbo efektyvumu arba naujais kompetencijos reikalavimais, su pelno arba pažangos siekiais.
Tai ypač akivaizdu moksle ir versle. Mokslui svarbiausia progresas, todėl jis negali sau leisti sustoti iš pagarbos nusipelniusiems. O versle pelnas yra viskas, ir jis niekuomet jo neaukos tik tam, kad palepintų veteranus.
Tačiau ir mokslo pažanga, ir pelnas yra iš principo pamatuojami dalykai. Tuo tarpu, pavyzdžiui, viešojo administravimo pažangumo bei pelningumo paprastai nepamatuosi.
Juo labiau, jeigu visą darbą už direktorių atlieka jo genialūs pavaduotojai. Paprastai amžinais pavaduotojais dirba jauni kvalifikuoti specialistai, moterys.
Žinoma, ir mokslo bei verslo sferose knibždėte knibžda nusipelniusiųjų, ir tik vadovėlinių tiesų mėgėjai galėtų tvirtinti, kad ten neįmanomas užsikonservavimas.
Vis dėlto daugiausia problemų nusipelniusiųjų valdžia kelia tose srityse, kur nuopelnus ir kompetenciją sunku pamatuoti ir kurių veikla matuojama ne materialine nauda: humanitariniuose moksluose, menuose, kūrybos srityse – ir viešojo administravimo sferoje.
“Nusipelnymas” čia gali reikšti lojalumą partijai ir jos vadovui, padų laižymą viršininkui, dalyvavimo partijų sąrašuose stažą. Ir nors demokratija, lygių galimybių principas reikalauja vertinti žmogų ne pagal socialinę padėtį ar giminystės ryšį, ji gana palanki “nuopelnams”.
Favoritizmas ir protekcionizmas – subtilus mechanizmas. Jį sunku inkriminuoti, nes “favoritas” gali būt pakankamai kvalifikuotas ir/arba nusipelnęs.
Favoritizmas bei kitos protegavimo, savų žmonių “prakišinėjimo” formos yra iš dalies įteisintos ir netgi laikomos neišvengiamu dalyku. Šis beveik visuotinis “supratingumas”, susitaikymas su tokiu “nusipelnymu” sudaro savitą posovietinės lietuvių visuomenės kultūros aspektą, kurį galima pavadinti pornografiniu – dėl to kad čia susiduriame su nepadorių dalykų stebėjimu uždaroje erdvėje.
Strategiškai žvelgiant, “nusipelnę veikėjai” – politikoje, versle, viešajame administravime – yra baisi našta jaunai demokratijai. Daugelis skandalų atskleidė, kaip sunku iš postų pašalinti net ir akivaizdžiai prasižengusius valdininkus, įtakingus verslininkus. Juos saugo tam tikri imuniteto šarvai.
Kas lemia tokį šios apsaugos, imuniteto sistemos mechanizmų efektyvumą?
Viena iš politikos, administravimo ir verslo sferų “nusipelniusių veikėjų” imuniteto prielaidų yra jų SOLIDARUMAS KALTĖS PAGRINDU.
Būtų banalu, jei ta kaltė būtų tiesiog drauge slepiamas (atmintyje saugomas) nusikaltimas. (Tokių atvejų, žinoma, irgi esama.)
Politikai, administratoriai ir verslininkai jaučia ir rodo solidarumą vienas kitam dėl to, kad – paradoksas – suvokia savo skolą visuomenei. Jie kalti ne (tik) dėl konkrečių prasižengimų ar pažeidimų, bet jau pačiu savo buvimu (ne) savo vietoje, kalti dėl to, kad uzurpavo vietą, kurią galėtų užimti geresni už juos.
Valdininkų, verslininkų ir politikų solidarumas yra brolystės forma ir pilietinio pasipriešinimo sąjūdis.
Todėl logiška manyti, kad čia efektyvi galėtų būti taktika “Skaldyk ir valdyk”. Reikia tam tikra atlyginimo ir skatinimo diferenciacija suskaldyti valdininkų vienovę, kad jie būtų nebe tokie solidarūs.
Be to, užteks atidėlioti vadinamųjų pasitikėjimo pareigūnų (įskaitant ministrus) problemą. Reikia sugriežtinti jų skyrimo tvarką. Taip pat reikėtų teisės aktais užtikrinti demokratišką kandidatų atranką partijų viduje.
Ta “diedovščina” pernelyg užsitęsė. Estai iš mūsų juokiasi.
Partijų sąrašai – taip pat baisi nelaimė. Kadangi tai neišvengiamas atstovaujamosios demokratijos blogis, vertėtų apriboti partiečių prastūminėjimą ir padaryti privalomus tam tikrus kompetencijos testus.
Tie testai turėtų būti kuo formalesni. Pavyzdžiui, griežtas anglų kalbos testas galėtų atkratyti daug nusipelniusių veikėjų. Taip pat reikėtų tikrinti, kokią specialybės literatūrą jie skaito ir šiaip ką veikia laisvalaikiu.
Atskiras fenomenas – nuo gyvenimo atsilikę veikėjai, saugomi didelių populiarumo reitingų. Aš nežinau, ką su jais daryti.