aA
Sausio mėnesį Davose vėl vyko Pasaulio ekonomikos forumas, ypač daug dėmėsio sulaukiantis politikų, verslininkų ir kitų įžymybių suvažiavimas, kuriame svarstomos pagrindinės pasaulio problemos. Lietuvos atstovai dalyvauti nebuvo pakviesti. Prezidentas Valdas Adamkus paskutinį kartą lankėsi Davoso forume 2001 m.
© Corbis
Nors nereikia perdėm sureikšminti Davoso susibūrimo, tačiau Lietuvos nedalyvavimas šį tą pasako apie jos įvaizdį pasaulyje, būtent kad Lietuva neatlieka ypatingesnio vaidmens tarptautinėje arenoje ir kad jos vadovai neitin ką turi pasakyti svarbiais dienos klausimais.

Kuklus Lietuvos vaidmuo nestebina. Lietuva yra maža, gana neturtinga šalis, tad net ir palankiausiomis aplinkybėmis jai nelengva sulaukti pasaulio dėmesio. Atrodo, kad Lietuvos politikos vadovai susitaikė su šia padėtimi.

Pastaruoju metu Lietuvos užsienio politika yra visiškai be polėkio, jos leitmotyvas – mes esame solidūs, patikimi partneriai – tinka bankams ir sveikatos draudimo bendrovėms. Ne visada taip buvo.

Atgavus Nepriklausomybę, rasdavosi įvairiausių pasiūlymų. Vieni būdavo kuklūs – pavyzdžiui, skatinti itin glaudų Baltijos šalių bendradarbiavimą pagal Beneliukso šalių modelį. Kiti gana grandioziniai – antai tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Laikas ir tikrovė tai pataisydavo vienus pasiūlymus, tai sužlugdydavo kitus.

Baltijos valstybių santykius ne mažiau ženklino konkurencija negu santarvė, o glaudesnių ryšių puoselėjimas neteko reikšmės gana greitai paaiškėjus, kad visos trys taps ES narėmis. Valstybės, ypač didesniosios, neieško tarpininkų spręsdamos svarbias problemas, jos veikiau nepaiso – tegul ir nepažeidžia – mažesnių šalių interesų.

Lietuva ir kitos Baltijos šalys tai patyrė ne kartą. Akivaizdus pavyzdys – Vokietijos ir Rusijos susitarimas dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu, nė neatsiklausus Lietuvos.

Pagrindines Lietuvos užsienio politikos gaires didele dalimi lemia jos narystė ES ir NATO. Priklausymas šioms įtakingoms organizacijoms riboja Lietuvos veikimo laisvę. Ji privalo laikytis bendrų nutarimų, atsižvelgti į savo partnerių pageidavimus, dažnai nusileisti galingesniųjų narių valiai. Tai menka kaina palyginti su narystės privalumais ir nauda Lietuvai.

Kita vertus, abi organizacijos nėra monolitinės, ypač ES, neturinti aiškios užsienio politikos ir tebeieškanti savo vaidmens tarptautinėje bendruomenėje. Narių tarpusavio ginčai kartais būna aštrūs ir vieši, ypač tarp galingesniųjų senbuvių.

Netgi vetuojami bendri nutarimai, ką neseniai padarė Lenkija, nepritardama ES planams pradėti derybas su Rusija dėl naujos bendradarbiavimo sutarties. Bet dažniausiai dėl bendros pozicijos susitariama.

Lietuva nerodo ypatingų iniciatyvų, iš jos jų ir nelaukiama. Per pastarąjį penkmetį ryškesni buvo gal du momentai – Vilniaus dešimtuko pareiškimas dėl Irako ir tarpininkavimas per Ukrainos oranžinę revoliuciją. Dešimtuko pareiškimas nebuvo diplomatinės išminties viršūnė: pareikšta nedviprasmiška parama JAV abejotino teisėtumo ketinimui pulti Iraką, kartu atsiribojant nuo daugelio „senosios“ Europos šalių gerokai kritiškesnių nuostatų.

Buvusio vadinamojo socialistinio bloko šalių palankumas Vašingtonui yra suprantamas, kaip ir jų noras priminti didžiosioms Europos valstybėms, kad jos turi savo nuostatas ir savo balsą. Deja, netrukus paaiškėjo, kad pagrindinis pareiškimo autorius buvo amerikietis lobistas Bruce‘as Jacksonas, ir kad bent šį kartą tariamai nepriklausoma ir savarankiška politika turėjo suflerių.

Užtat teigiamo atgarsio sulaukė Lenkijos prezidento Kwaśniewskio ir prezidento Adamkaus pastangos rasti išeitį per Ukrainos krizę 2004 m. pabaigoje. Adamkaus tarpininkavimas parodė Lietuvos politinę brandą bei demokratinius kredencialus. Bet Lietuva neišnaudojo progos užmegzti glaudesnius, ypač ūkio, ryšius su Ukraina. Nežinau, ar todėl, kad ji nepakankamai vikriai ir agresyviai veikė, ar todėl, kad ukrainiečiai ne itin domėjosi tokia maža šalimi.

Lietuva neturi savitos ir reikšmingos užsienio politikos, bet dėl to nereikia itin sielotis. Čia ji nėra unikali. Kokia, pavyzdžiui, yra Liuksemburgo užsienio politika? Airijos? Portugalijos? Kuo jos skiriasi? Specialistai, be abejo, žino, bet vargu ar net gerai apsiskaitęs žmogus galėtų nurodyti esminius skirtumus, išskyrus gal tai, kad Airija nėra NATO narė.

Didžiojoje politikoje Lietuva nedalyvaus kaip nepriklausoma veikėja. Bet yra ir mažoji politika. Čia neturiu omenyje kasdienio diplomatinės tarnybos darbo, vizų išdavinėjimo, amžino grūmimosi su smulkiomis problemomis, nesibaigiančio konferencijų, susitikimų, „patirties pasidalijimo“ pratybų rato, kuris ES yra pasiekęs stulbinamą apimtį.

Mažosios politikos, kai kuriais atžvilgiais primenančios viešuosius ryšius, paskirtis yra atkreipti dėmesį į Lietuvą ir jos laimėjimus, kurti teigiamą Lietuvos įvaizdį pasaulyje, palaikyti ir stiprinti neoficialius ryšius su kitų šalių vadovais ir t. t. Štai čia Lietuvos užsienio politikos vadovai neturi kuo didžiuotis. Ir tikrai ne todėl, kad Lietuva maža ir sąlygiškai neturtinga šalis.

Juk šioje srityje Lietuvą aplenkia mažesni jos kaimynai – Estija ir Latvija. Priežastys įvairios, bet viena iš svarbiausių – iškilių ir iškalbių politikų stoka. Tiesiog trūksta žmonių, kurie pajėgtų rišliai ir nuosekliai aiškinti Lietuvos laimėjimus, siekius ir viltis, kurie šviežiu žvilgsniu ar naujomis mintimis galėtų įsijungti į tarptautinį politinį dialogą.

Per pastaruosius 15 metų Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Latvijos prezidentė Vaira Vīķe-Freiberga, Estijos užsienio reikalų ministrai, vėliau prezidentai Lennartas Meris ir Toomas Ilvesas buvo keturi įtakingiausi Baltijos politikai Vakaruose, kartu ir veiksmingiausi savo šalių atstovai pasaulyje.

Landsbergis yra ypatingas atvejis. 1990–1992 m. jis buvo Baltijos šalių pasipriešinimo ir nepriklausomybės troškimo simbolis, jo kovinga retorika ir nekompromisinės nuostatos buvo „pats tas“. Sąlygoms pakitus, retorika nebesulaukdavo atgarsio, o nuostatos tapo prognozuojamomis. Vīķe-Freiberga, Meris ir Ilvesas yra skirtingos asmenybės, bet visų jų pasiekimus tarptautinėje arenoje lemia jų iškalba – gebėjimas sklandžiai, rišliai ir įtaigiai dėstyti savo mintis tarptautine, taigi anglų kalba.

Būta ir įdomesnių idėjų, bet jų pateikimo būdas ir jas gaubianti retorika turi didesnį poveikį negu turinys. Savo kalbomis jie pritraukė kolegų ir žurnalistų dėmesį, išsiskyrė iš pilkos politinių vadovų masės, sukūrė įvaizdį rimtų valstybininkų ir žmonių, su kuriais verta pasikalbėti. Ir ne itin domimasi, kokia jų vidaus politika, ar jie yra veiksmingi administratoriai, ar jie sugeba bendrauti su savo parlamentais ir vyriausybėmis.

Jų pasisekimas – akivaizdus. Vīķe-Freiberga yra vienintelė Baltijos šalių prezidentė, šiemet pakviesta į Davoso forumą. Prieš kelerius metus jai buvo suteikta ypatinga garbė pasakyti kalbą bendrai abiejų JAV Kongreso rūmų sesijai, o kurį laiką ji buvo laikoma potencialia kandidate į JTO generalinio sekretoriaus postą.

Ilveso išrinkimą Estijos prezidentu sveikino ne vienas žurnalistas, negailėdamas gerų žodžių aštraliežuviui, kuriam niekada nepritrūksta žodžių kišenėje. Savaitraštis Economist jį pavadino „ateities žvaigžde“, politiniu sunkiasvoriu, kuris įrašys savo mažytę šalį į politinį žemėlapį, bus jos geriausias atstovas. Neįsivaizduotina, kad kas nors taip parašytų apie Brazauską ar Adamkų.

Lietuvos prezidentai, kitaip negu Estijos ir Latvijos, yra renkami tiesiogiai. Nelauktina, kad Lietuvos rinkėjai savęs klaustų, kuris kandidatas tinkamiausiai atstovautų Lietuvai užsienyje. Suprantama, kad jiems labiau rūpi kandidatų vidaus politikos nuostatos, partiniai ryšiai, dorovinės savybės.

Užsienio reikalų ministras yra skiriamas, tad didesnė galimybė rasti tinkamą žmogų. Tiesa, Užsienio reikalų ministerijos portfelis dažnai yra politinių derybų objektas, kuris perleidžiamas silpnesniam koalicijos partneriui. Bet Lietuvoje, kitaip negu kai kurių kitų šalių praktikoje, partijos vadovas to posto sau nereikaulaja.

Todėl reikia įtvirtinti nuostatą, kad kiekvienas užsienio reikalų ministras turi pajėgti veiksmingai atstovauti Lietuvą tarptautinuose forumuose. Tai neįmanoma, jei jis nesugeba rišliai ir įtaigiai kalbėti angliškai, ir ne tik studentišku lygiu. Jis turi kalbėti neprasčiau nei skandinavų šalių politikai ar juolab diplomatai.

Ligi šiol Lietuvoje nebuvo kreipiama dėmesio į kalbų mokėjimą ir gebėjimą aiškiai reikšti savo mintis. Buvę Lietuvos užsienio reikalų ministrai gal ir buvo gabūs administratoriai, kupini gerų minčių, subtilūs vidaus politikoje. Bet kaip tarptautiniai oratoriai jie buvo vidutiniokai, neišrėžę nė vienos įkvepiančios kalbos, nenukalę nė vienos įsimintinos frazės. Jų kalbos sukeldavo žiovulį, – ir nesidomėjimą Lietuva.

Anglų kalbos mokėjimas yra būtinas, bet jo negana. Priešingu atveju kalbininkai, vertėjai bei gimnazijos mokytojai galėtų pretenduoti į užsienio reikalų ministrus. Reikia turėti ką pasakyti ir mokėti tai pasakyti išraiškingai. Ne kiekvienas gali tai daryti, bet šių gebėjimų nereikia pervertinti.

Pavyzdžiui, Ilvesas buvo Laisvosios Europos radijo analitikas ir žurnalistas, kuris parengdavo gerus ir įdomius, bet anaiptol neišskirtinius straipsnius. Be to, ministras nedirba vienas. Ministerijos tarnautojai gali jam patarti, siūlyti analizes, mintis. Anglų kalbos specialistai gali peržiūrėti tekstą, pasiūlyti įtaigių frazių, elegantiškų posakių.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvos politikai tiesiog nekreipia dėmesio į šiuos gebėjimus. Gal todėl, kad patys neišsiskiria iškalba ir ne itin gerai moka užsienio kalbas. Gal jie tebesilaiko egzaltuoto užsienio reikalų ministro ar prezidento įsivaizdavimo – esą tai žmogus, kuris kuria užsienio politikos koncepcijas ir jas įgyvendina, veda svarbias valstybines derybas, derina Lietuvos ir kitų šalių politiką.

Taip buvo prieš 15 metų, bet ne dabar. Praėjo didžiosios politikos dienos, ir jos greitai nesugrįš. Reikėtų tai įsisąmoninti ir deramai prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Mažoji politika nėra koks nors antrarūšis pakaitalas didžiajai, juolab kad didžiosios nebėra. Ją gerai vykdyti nėra lengva užduotis. Kol kas Lietuva neturėjo nė vieno šios politikos meistro, gal net pameistrio. Ne tik URM turėtų pergalvoti, ko tikimasi iš ministro, bet ir politinės partijos, kurios turi lemiamą žodį, skiriant ministrus ir nustatant jų veiklos gaires.

Bet kol nebus kreipiama dėmesio į užsienio reikalų ministrų iškalbingumą, tol Lietuva liks nepastebėta užsienio forumuose ir bus dažnai vaizduojama, tegul ir neteisingai, Baltijos našlaite.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pasakoja apie slaptus bandymus su žmonėmis Rusijoje: instinktyviai dar mėginau įkvėpti

Nepriklausomu informacijos kanalu „Proekt“, prie kurio darbuojasi tiriamąjį darbą dirbantys...

Bene keisčiausiame mieste pasaulyje savaitgalis kainuoja tūkstančius

Bemaž pusė tūkstančio už viešbučio kambarį, šimtai už įėjimą į pramogų parką, o jame...

Pirmąją popiežiaus Pranciškaus vizito dieną – netikėtas gestas ir gausios pagyros Lietuvai (1431)

Šeštadienio vakarą baigiasi pirmoji popiežiaus Pranciškaus diena Lietuvoje. Ko gero, svarbiausiu...

Telefonai kaista: skelbiama apie didžiulį emigrantų susidomėjimą grįžti į Lietuvą (376)

Teigiama, kad tarp Jungtinėje Karalystėje (JK) gyvenančių lietuvių susidomėjimas grįžimu į...

Orai: bus šalta ir lis

Virš Skandinavijos besisukantis galingas žemo slėgio sūkurys į šalį atnešė rudenišką orą....

Kaune piligrimai popiežiaus lauks per naktį – vieni melsis iki ryto, kiti nakvos tiesiog prie scenos (1)

Į Lietuvą atvykęs ir Vilniaus mieste su geros valios žmonėmis susitikęs popiežius Pranciškus...

Darbuotojai pasipiktinę – atlyginimai vėluoja po pusmetį (78)

Pledus, baldinius ir kitokius audinius gaminančios bendrovės „Lanalita“ gamybinio padalinio...

Tokių Prezidento rinkimų Lietuva seniai nematė: Pakso referendumas dėl lito ir kiti nežinomieji (727)

Likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų, prie starto linijos rikiuojasi kandidatai. Nors per...

Ypatingą vaidmenį popiežiaus vizito metu atlikęs 14-metis: iš pradžių tuo nepatikėjau (256)

Nors popiežius Pranciškus jau išvyko nakčiai į Apaštališkąją nunciatūrą, tūkstančiai...

Jasikevičius po pirmos pergalės: jie bėga, griūna, nori viską daryti, bet tai yra gerai (36)

Kauno „Žalgiris“ įsirašė pirmąją pergalę naujai startavusiame „Betsafe- LKL “ sezone....