Tikimasi, kad visuomeniniai tarėjai įlies šviežio kraujo į sustabarėjusio klano organizmą ir vietoj formalaus, lavondėmėmis išberto teisingumo, padės įgyvendinti tikrąjį, žmogaus proto, garbės ir orumo vertą teisingumą. Esą, šie tarėjai yra garantas, kad bus sukurtas dinamiško, nuolat atsinaujinančio teismų sistemos modelis, kuris sudarys sąlygas keisti prioritetus ir atsižvelgti ne į įtakingų grupių siaurus egoistinius, o į pilietinei visuomenei reikšmingus interesus.
Vadinasi, teismai bus labiau orientuojami, kad vertybių spektras teisingumo vykdymo srityje būtų racionaliai išskaidytas ir nukreiptas ne tiek iš viršaus į apačią, kiek iš apačios į viršų. Nieko nuostabaus, kad už visuomeninių tarėjų instituciją mūru stoja ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, bet ir jo nesutaikoma oponentė- „Drąsos kelio“ partijos lyderė Neringa Venckienė.
Sveikas protas ne panacėja
Klausimas ne tas, ar piliečiai ir visuomenė siekia teisingumo (žinoma,taip), o tas, ar išganymu ir panacėja laikomas sveikas protas, gyvenimo patirtis ir atstovavimas sociumo interesams gali pakeisti specialias teisines žinias, kurios yra ilgalaikės mokslinės minties raidos rezultatas. Lygiai kaip ir ekonomikos, medicinos, techninės ar kitos žinios.
Teismai vykdo teisingumą, atsižvelgdami į besirungiančių kaltinimo ir gynybos šalių motyvus bei argumentus ir laikydamiesi sudėtingų teisingumo vykdymo taisyklių bei procedūrų. Kartu valstybės jėgą apribojančios procesinės garantijos, kurių paskirtis yra sumažinti nekaltų žmonių nuteisimo galimybę, neišvengiamai padidina tikimybę, kad atsakomybės ir bausmės išvengs pavojingi nusikaltėliai.
Vadinasi, teismai ne tik iš blogos valios arba profesionalumo bei kvalifikacijos stokos, bet ir dėl objektyvių priežasčių daro šiurkščias ir dažnai nepataisomas klaidas. Ar eilinis pilietis, neturintis teisinio išprusimo ir stokojantis elementarių teisinių žinių, pajėgus teisingai interpretuoti ir taikyti įstatymą? Ar visuomeninis tarėjas gali įvykdyti misiją, kuri neretai yra sunkiai įmanoma profesionalams ir užkirsti kelią toms klaidoms, kurių prigimties jis absoliučiai nesuvokia?
Teisinei sistemai būdingas atmetimo sindromas
Aukščiau pateikti išvedžiojimai yra niekiniai, nes senos demokratijos, ypač anglosaksų šalyse sėkmingai veikia būtent iš visuomenės atstovų sudaryti prisiekusiųjų žiuri? Nors jų įteisinti nesiūloma, tačiau, DELFI užsakymu viešosios nuomonės ir rinkų tyrimų bendrovės “Sprinter tyrimai” atliktos apklausos duomenimis, net 27,4 proc. respondentų laikosi nuomonės, kad dabartinę sistemą reikėtų pakeisti amerikietišku prisiekusiųjų teismų modeliu.
Taigi, nepadarius tokių pakeitimų arba neišsiaiškinus, kodėl jų negalima padaryti, didelės visuomenės dalies lūkesčiai bus nuvilti. Kita vertus, prisiekusiųjų teismo ilgaamžiškumo ir gyvybingumo atskleidimas padės suvokti, kokios yra būtinos visuomenės dalyvavimo teisingumo vykdymo srityje sąlygos ir prielaidos. Ir, atvirkščiai, leis suprasti, kodėl būtų nedovanotina klaida įvesti visuomeninių tarėjų instituciją, nors už ją tos pačios apklausos duomenimis pasisako 19,8 proc. respondentų.
Jungtinėse Amerikos Valstijose prisiekusiųjų teismuose nagrinėjama maždaug 1,3-1,5 proc. visų bylų ir ne daugiau kaip 10 proc. bylų dėl labai sunkių nusikaltimų. Jeigu šiuose teismuose būtų nagrinėjama dauguma, nekalbant apie absoliučią daugumą bylų, tai dėl milžiniškų sąnaudų jų veikla būtų visiškai paralyžiuota. Kodėl amerikiečių teismų modelis, kuris sveiko proto požiūriu neturėtų veikti, vis dėlto veikia, nors prisiekusiųjų žiuri reikšmė, pasak Lourenso Fridmeno, nuolat mažėja.
Toliau veikia jau kitas teisinis mechanizmas. Kaltais prisipažinusiais teisiamiesiems, bausmė paprastai yra skiriama remiantis rezultatais derybų, kurias dalyvaujant teisėjui, veda kaltinimo ir gynybos šalys. Todėl veikiau korektiškas yra ne tas klausimas, ar dabartinę, daugelio keiksnojamą teismų sistemą turėtų pakeisti amerikietiškas prisiekusiųjų teismų sistemos modelis, o tas, ar mes esame pakankamai subrendę spręsti atsakomybės ir bausmės klausimus derybose, kurios būdingos minėtam amerikiečių modeliui.
Atsakymas vargu ar gali būti teigiamas. Kadangi Lietuvos teisinė sistema „tradiciškai“ laikoma korumpuota, tai yra pagrindas daryti prielaidą, kad į oficialų rūbą įvilktos derybos dėl bausmės gali virsti paprastu komerciniu sandoriu ir teisingumo parodija. Beje, Generalinė prokuratūra 2010 metais jau buvo pateikusi Seimui įstatymų projektą dėl tokių derybų instituto įtvirtinimo Baudžiamojo proceso kodekse. Tačiau teisinė sistema, kaip ir žmogaus organizmas, atmeta svetimkūnius.
Ar pagrįstas teisėjų luomo hierarcho optimizmas?
Pagal aptariamą amerikiečių modelį, prisiekusiųjų žiuri priima tik verdiktą dėl teisiamo asmens kaltės - kaltas ar nekaltas. Tačiau pats verdiktas grindžiamas tomis bylos aplinkybėmis, kurias nustato anaiptol ne prisiekusieji. Ne jų, o išskirtinė teismo prerogatyva yra spręsti klausimus, ar liudytojų parodymai yra patikimas įrodomosios informacijos šaltinis, ar kiti bylai tirti reikšmingi duomenys, kuriuos teikia kaitinimo ir gynybos šalys, pripažįstami leistinais ir teisėtais įrodymais arba nepripažįstami tokiais.
Vadinasi, prisiekusieji nesprendžia įstatymo interpretavimo ir taikymo konkrečioms bylos aplinkybėms klausimų. Kitaip tariant, jie nedaro to, ko daryti neįmanoma be specialių teisinių žinių ir teisinio darbo patirties. Priešingai, kokie išmintingi nebūtų prisiekusieji, verdiktą jie priima tik disponuodami iš esmės pakankamai kruopščiai apdorota bei teisiškai įvertinta, šiurkščiai kalbant, sugromuliuota informacija bei vadovaudamiesi teisėjo duotais išaiškinimais.
Prisimenant sovietmečiu populiarią likbėz (likvidacija bėzgramotnosti) sąvoką, galima pagrįstai teigti, kad visuomeninių tarėjų dalyvavimas sprendžiant sudėtingas bylas veikiau būtų ne tiek jų gyvenimiškos patirties ir sveiko proto panaudojimas, kiek bandymas likviduoti šių tarėjų teisinį neišprusimą ir elementarų teisinį neraštingumą. Šia prasme antraeilis yra klausimas, kiek kainuotų visuomeninių tarėjų institutas valstybės biudžetui.
Išties, ar Jūs sutiktumėte, kad, pavyzdžiui, Jums - patyrusiam vairuotojui nuolat ir tik už nedidelius pinigus nurodytų, kaip vairuoti nei vairuotojo teisių, nei vairavimo įgūdžių neturintys anyta ar uošvis? O gal Jūs sutiktumėte, kad primokėję Jums, anyta ar uošvis tiesiog nusipirktų teisę kištis į Jūsų reikalus? Sakysite, kas per idiotiški klausimai ir, žinoma, Jūs būsite absoliučiai teisus. Tačiau kodėl tokie klausimai kelia Jums teisėtą pasipiktinimą, o diletantų patarimai ar netgi sprendimai daug svarbesniais ir sudėtingesniais teisiniais klausimais - ne?
Tad kodėl aukščiausiasis teisėjų luomo hierarchas išskėstomis rankomis priima ir entuziastingai pasirengęs palaiminti visuomeninių tarėjų institutą? „Mes esame už tai – sakė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius,- ir link to einame, kad būtų pakeista Konstitucija ir būtų įvestas tarėjų institutas tam tikrų kategorijų byloms nagrinėti su sprendžiamu tarėjų vaidmeniu. Manau, tai pridės pasitikėjimo teismais“.
Taigi, šis teisėjų luomo hierarchas vadovaujasi analogiška logika, kaip ir Neringa Venckienė, kurią jis pats yra įvardijęs teisinės sistemos pūliniu. Pagal šią logiką, tauta siekia bent dvejų tikslų. Pirma, kad teismų sprendimai būtų ne formalūs ir keliantys pagrįstas abejones dėl jų teisingumo, o skaidrūs, objektyvūs ir nešališki. Antra, kad teismai būtų ne sustabarėję ir uždari, o dinamiški, nuolat atsinaujinantys ir turintys visuomenės pasitikėjimą. Tauta esti tikra, kad to galima pasiekti tik įteisinus visuomeninių tarėjų institutą?
Vadinasi, lygiai kaip ir Garliavos kankinė, valdžia yra pasirengusi be ypatingų gimdymo skausmų patenkinti tautos viltis ir lūkesčius bei teisėtą visuomenės siekį tiesiogiai dalyvauti vykdant teisingumą. Savo ruožtu galima laikyti, kad taikos sutarties sąlygos bent jau preliminariai yra suderintos. Visuotinę santarvę ir idilę drumsčia nebent tai, kad tuščių ambicijų įkaitu tapęs teismas vėl grąžinamas į tuos nostalgiškai senus gerus laikus, kai liaudies tarėjai buvo paversti Temidės statistais ir marionetėmis.
Panašus, statisčių ir marionečių likimas buvo ištikęs ir tas folkloro herojėmis tapusias karvių melžėjas ir kiaulių šėrėjas, kurios oficialiai buvo laikomos sovietinio parlamento „žvaigždėmis“. Palyginimai su sovietmečiu visiškai nekorektiški, nes visuomeniniais tarėjais bus išsilavinę asmenys? Išties, kas gali paneigti, kad geriausia iš įmanomų visuomenių yra ta, kurioje virėjos, „bufetavos“ ir kirpėjos valdo valstybę, chirurgai nagrinėja bylas, o teisininkai operuoja ligonius? O gal tai kvaila ir civilizacijos patirtį ignoruojanti ironija?
Nė kiek. Žinoma, jeigu atsižvelgsime į tai, kad gerų ketinimų nepakanka, o siūlomą visuomeninių tarėjų institutą dabartinė teismų sistema neišvengiamai atmes kaip svetimkūnį. Kita vertus, ignoruodami nesuderinamumo problemą, socialiniai „chirurgai“ vis dėlto gali įvykdyti aptariamo instituto transplantaciją į teismų organizmą. Tuomet šis organizmas suteiks tokiam svetimkūniui ne daugiau veikimo laisvės, kaip savo laiku sovietų parlamentas jos suteikdavo deputatams, vienbalsiai „išrinktiems“ į šį parlamentą už gerą pieno primilžį iš karvės ar svarų kiaulių mėsos prieaugį.