K.Jovaišas. Šaltkalvio įrankiai kaip valdžios mandatas ir regalijos

Populisto sėkmės receptai
Politologai, politiniai oponentai ir netgi kultūrologai, analizuojantys peleniaus svarščiko virsmo politikos princu fenomeną, visiškai teisingai diagnozuoja, kad jis be skrupulų naudojasi ir vikriai manipuliuoja stebuklo trokštančių masių naivumu. V.Uspaskichas stebėtinai sėkmingai gundo ir suvedžioja žmones saldžiais pažadais sukurti rojų žemėje, atakuodamas jų nuomonę šviesaus ir įstabaus rytojaus vaizdiniais, kuriems patiklūs tautiečiai tiesiog negali atsispirti.

Blaiviai mąstančių žmonių nesuklaidina ir neapgauna tai, kad patetiški žodžiai, kilnios bei taurios frazės tėra tik širma. Už jos slypi ne siekis realiai įgyvendinti logiškai parengtą racionalių veiksmų planą viešojo gėrio labui, o tik siauri egoistiniai ir merkantilūs partiniai bei asmeniniai interesai. Nepaisant to, populistinė retorika nerodo nė mažiausių atmirimo ir netgi kiek rimtesnių negalavimo požymių. Pasak R. Repšienės, „tikrovė įgauna iškreiptas iliuzines formas, o žmonės, tapę manipuliatorių įkaitais, neturi valios pasipriešinti absurdiškam politinės realybės šou“.

Nors pretendento į premjero kėdę sėkmės varomosios jėgos yra įvardytos pakankamai tiksliai, vis dėlto nei politologai, nei politiniai oponentai neduoda aiškaus atsakymo į klausimą, kokia yra šios sėkmės ilgaamžiškumo priežastis. Juolab, kad V.Uspaskichas ne tik nevengia politinio juokdario vaidmens, lyg ir pašiepdamas heroizuotą savo paties įvaizdį, bet ir ,,politizuotoje“ byloje yra kaltinamas visa puokšte finansinių nusikaltimų, kurie iškalbingai byloja apie jo tarnystės žmonėms esmę. Esmių esmę.

Populizmo arba politinės magijos šaknys

Politinės magijos veiksmingumą lemia tikėjimas šia magija, įsikūnijęs trijuose lygmenyse, kurie organiškai papildo vienas kitą. Pirma, savo ritualinių užkeikimų galia tiki pats populistas, kuris kitaip nesugebėtų nei pasiekti reikiamos įtaigos, nei priversti patikėti kitus tuo, kuo netiki pats. Tikėjimas gali būti užkrečiamas tik tuomet, kai šio tikėjimo pranašas yra charizmatiška asmenybė, tegul ir tauškianti visiškus niekus.

Antra, politinio ganytojo galia įtiki esama padėtimi nusivylę žmonės, kurie nepailsdami ieško mesijo, galinčio atgaivinti geresnio gyvenimo viltis ir patenkinti jų lūkesčius. Kadangi būtent save pažemintaisiais ir nuskriaustaisiais laikantys asmenys, visur ir visada kursto rusenančią šviesaus ir patrauklaus, iš esmės komunistinio pasaulio viziją, tai nieko nuostabaus, kad ganytojo ritualinių užkeikimų sėkla krinta į godžiai stebuklo laukiančią dirvą.

Trečia, politiniu ganytoju tikinti tam tikra visuomenės dalis sukuria kažką panašaus į nuolat veikiantį traukos lauką, kurio viduje pradeda veikti ganytojo ir ištikimų jo pasekėjų tarpusavio santykiai. Kitaip tariant, susiformuoja kažkas panašaus į pasaulietinės religijos kultą, turintį ne tik mesiją ir apaštalus, bet ir savo eretikus. Nors iš pirmo žvilgsnio tai ir atrodo keista, tačiau pavojų judėjimui keliantys eretikai gali atlikti, o dažnai ir atlieka ,,cementuojantį“ vaidmenį, sutelkdami kitus mesijo pasekėjus kovai prieš bendrą priešą.

Ganytojo tikėjimas: tikras ar tariamas?

Kritikai galėtų pasakyti, kas per nesąmonė toks klausimas. Tikėjimas yra arba ne, o trečio kelio nėra ir iš esmės būti negali. Deja, taip teigdami jie labai klystų. Išties, jeigu pats V. Uspaskichas tikėtų tokiais genetiškai modifikuotais ,,išminties“ produktais, kad per porą metų įmanoma sumažinti bedarbystę iki nulinio lygio, o minimalią algą pakelti iki 1500 litų, tai jis iki antro Kristaus atėjimo būtų likęs svarščiku ir ivano prie triūbos simboliu. 

Tačiau tokiu atveju kyla visiškai natūralus klausimas, iš kur šis tautos numylėtas ganytojas semiasi reikiamos įtaigos įtikinti kitus, kuo netiki pats. Juolab, kad tokia įtaiga, kaip jau minėta, yra būtina ritualinių užkeikimų veiksmingumo sąlyga. Atsakymas nėra itin sudėtingas. Mat politiniai ganytojai, panašiai kaip ir netolimoje praeityje aktyvūs komsomolcai ir komunistų partijos funkcionieriai, turi sąmonėje du priešingus įsitikinimus.

Vienas jų - viešas, paradinis ir deklaruojamas, išreiškia rūpestį Lietuvos žmonėmis, visuomenės ir valstybės interesais. Kitas - privatus, teikia aiškų prioritetą siauriems egoistiniams grupiniams bei asmeniniams interesams. Politikai, kurie populistais yra iš pašaukimo, abiem šiais įsitikinimais nuoširdžiai tiki. Čia nėra nieko antgamtiško ir nepaaiškinamo.

Mat siekdami, kad susidvejinimas būtų organiškas, o ne šiurkštus realybės prievartavimas, populistai - šie nepralenkiami socialinės mimikrijos virtuozai, prieš kuriuos nublanksta netgi chameleonai, nuolat keičiasi. Atsižvelgdami į masių nuotaikas, jie tobulai adaptuojasi prie aplinkos ir taiko tokį elgesio modelį, kurį diktuoja konkreti situacija. Savo ruožtu sąmoningo ir lankstaus elgesio instrumentas yra kontrolė, leidžianti populistams atlikti šį procesą nepriekaištingai tiksliai ir kartu pašalinti abejonių, klastojimo ir kaltės jausmus.

Politinės katapultos trajektorija

Atrodytų, pats gyvenimas, rodantis, kokie trapūs ir nepagrįsti yra žmonių lūkesčiai ir viltys, leidžia kritikams tikėtis, kad pakanka tik atskleisti manipuliavimo jais mechanizmą ir politinių ganytojų kerai bus išsklaidyti. Tai klaidingas, dėl dviejų priežasčių klaidingas įsitikinimas. Pirma, žmogus paprastai ieško argumentų, patvirtinančių jo įsitikinimus ir su panieka atmeta šiems įsitikinimams prieštaraujančius argumentus. Antra, jeigu žmogus tiki tuo, kuo nori tikėti, tai būtent iliuzijos ir maitina jo įsitikinimus.

Dėsninga, kad argumentų ir įsitikinimų susirėmimas yra nelygiaverčių varžovų dvikovą, kurią visuomet arba beveik visuomet laimi pastarasis ,,dueliantas“. Žodelis ,,beveik“ reiškia tik tai, kad negalima atmesti, jog yra savikritiškų ir mąstančių žmonių, kurie atsižvelgdami į svarius argumentus, sugeba ,,perprogramuoti“ savo mąstymą. Kita vertus, negalima ignoruoti to, kad sunkumų, nusivylimų ir nepriteklių nualintiems žmonėms imponuoja buvusio svarščiko tariamai pagarbus požiūris į juos ir ,,nuoširdus“ rūpinimasis jais.

Šį tautos numylėtą rūpintojėlį galima lyginti ne su lėtapėdžiu Moze, vedusiu žydus per dykumą be galo ilgus keturiasdešimt metų, o su kur kas ,,šustresniu“ naujojo sukirpimo stačiatikių šventiku. Kadangi tokio šventiko dvasia persiėmęs V. Uspaskichas, pamokslaudamas guodžia katalikus, kalba tai, ką šie nori išgirsti ir teikia jiems geresnio gyvenimo viltį, tai natūralu, kad jo reziduojami politinės maldos namai yra ne kas kita, o cerkvė. Viktoro išganytojo cerkvė.

Ta cerkvė, nors ir neskoningai, bet užtat labai gausiai yra dekoruota auksą imituojančiomis medžiagomis, o valią ir protą paralyžiuojančiais smilkalais prisodrinta atmosfera joje kelia ištikimiems parapijiečiams pagarbą, susikaupimą ir egzaltuotą susižavėjimą šventiku. Išskirtiniu šventiku, kuris turėtų būti katapultuojamas į premjero kėdę ir niekur kitur, išskyrus premjero kėdę. Tuomet naujasis, vedlio gebėjimais Mozę smarkiai lenkiantis premjeras, atves dėkingą tautą į Pažadėtąją žemę viso labo per dvejus metus, o ne per keturiasdešimt metų. Amen.