Atseit, lietuvių tautos, draskomos rietenų ir susiskaldymo, firminės savybės yra pyktis, pagieža, egoizmas ir patologiškas, sielą nuožmiai išdeginantis pavydas. Be to, lietuviai veršių tauta, kenčianti privilegijomis ir lengvatomis aptekusios švogerių valdžios savivalę. Kaip nebūtų keista, šie nuolankūs ,,veršiai” pasirodo esą dar ir nuožmių žudikų tauta. Toks atgrasus ir prieštaringas įvaizdis yra išsikerojęs ne kokio nors paranojiko, o statistinio lietuvio sąmonės soduose.
Jeigu visa tai tiesa ir niekas kita, išskyrus tiesą, mes turime priimti ją, kokia negailestinga bei žiauri ji bebūtų. Kartu reikėtų kaltinti ne nuogą tiesą išsakiusį skeptiką, bet stengtis pasikeisti patiems. Tačiau, jeigu visa tai tėra tik klaidingi mitai, mes turime atskleisti tikrąją šių mitų prigimtį ir jų absurdiškumą. Pažinimas leistų mums nusiimti nuo akių juodus akinius, atsisakyti pražūtingų įsitikinimų ir nusimesti slogią kaltės bei nepilnavertiškumo komplekso naštą.
Mitas Nr. 1- naujausias ir ,,protingiausias“: Lietuviai- veršių tauta
Lietuviai nepadarė gėdos savo šlovingiems protėviams, kai rodydami ryžtą bei nepalaužiamą dvasią, nors ir beginkliai, bet mirtino pavojaus akivaizdoje dar neseniai mūru stovėjo prieš tankus ir iki dantų ginkluotas bolševikų ordas. Tačiau vienas ministeris neatsakingai leptelėjo, esą lietuviai- veršių tauta ir to pakako, kad provincialūs savęs pačių ir savo artimo niekintojai, bemat pradėtų pritariamai dūgzti. Tarsi alkanos musės, aplipusios organinių atliekų konteinerio turinį.
Tai ne viskas. Pasak šio mito, nuolanki ir paklusni lietuvių tauta yra ciniškos, godžios bei įžūlios valdžios ir kartu apgalėtino gyvenimo įkaitas. Esą, priešingai nei civilizuotame pasaulyje, Lietuvos valdžiai visiškai svetimas nesavanaudiškumas, teisingumas, padorumas, žmogaus teisių gerbimas ir kiti principai, kurie išreiškia valdžios tarnystės žmonėms esmę. Kita vertus, vergiškai nuolankūs ,,veršiai“ visa tai ir kenčia ir toleruoja. Deja, tokie argumentai turi mažai sąsajos taškų su tikrove.
Naujausios viešojo administravimo teorijos, kurios remiasi valdžios Vakarų valstybėse analize, visuotinai pripažįsta, kad valdininkai neturi specialaus motyvacijos tipo, nukreipto tenkinti išimtinai visuomenės ir piliečių interesus. Atvirkščiai, skatinami galingos varomosios jėgos- savanaudiškumo, visuomenės tarnai siekia svarbesnių asmeninių tikslų - tokių kaip solidi alga, premijos, asmeninė valdžia ir prestižas bei darbo vietos garantijos.
Tai geležinis, kiekvienai valstybei būdingas dėsnis. Valstybingumą neseniai atkūrusios Lietuvos situaciją apsunkina du veiksniai. Pirma, Lietuvoje dar nėra susiformavusi kritinė, rimtų politikų masė, kuriai be jos asmeninių ambicijų bei interesų, rūpėtų ir viešasis interesas. Antra, pati tauta, trokšdama to, kas neįmanoma - apžvelgiamoje ateityje pasiekti Vakarų gyvenimo lygį - atiduoda savo balsus būtent už tuos populistus, kurie ir maitina ją saldžiais, tačiau visiškai nerealiais pažadais.
Mitas Nr.2 Lietuviai-žudikų tauta
Šis mitas rėžia ausį ir įžeidžia protą ne pats savaime, o atsižvelgiant į anksčiau aptartą mitą, pagal kurį lietuviai yra veršių tauta. Minėti, vienas kitą šalinantys mitai, veikiau apibūdina ne tautą, o tokius išminties perlus žarstančius autorius. Jeigu tai padarė tik vienas autorines teises uzurpavęs neprilygstamas minties gigantas, jį būtinai reikėtų užkonservuoti formaline. Kaip vienintelį ir nepakartojamą fenomeną - veršį žudiką.
Kartu civilizacijos patirtis yra labai patikimas liudytojas, rodantis, kad nėra tautos, kurios istorija nebūtų paženklinta kruvinų sąmokslų, išdavysčių, rūmų perversmų, nekalbant jau apie pilietinius karus, lydimus skerdynių, žiaurumo ir nežmoniško elgesio su moterimis ir vaikais. Taip pat nėra tautos, kuri neturėtų savo žudikų ir skerdikų, kaip nėra ir tautos, laisvos nuo žmogžudysčių.
Tačiau jų lygis labai skirtingas? Žinoma, taip. Pavyzdžiui, tyčinių nužudymų koeficientas šimtui tūkstančių gyventojų Rusijoje yra vidutiniškai 2,1- 2,4 karto didesnis nei Lietuvoje. Savo ruožtu mūsų šalis pagal šį rodiklį yra Rytų Europos, su kuria ir korektiška lyginti Lietuvą, anaiptol ne lyderė, bet vidutiniokė. Niekuo neišsiskirianti vidutiniokė.
Mitas Nr.3 Lietuvis visada džiaugsis kai kaimyno tvartas degs
Pasak šio mito, patologiškas pavydas - negatyvių jausmų Liuciferis ir daugelio nuodėmių tėvas yra lietuvio asmenybės šerdis. Tačiau visiškai nepagrįstas pavydo priskyrimas išimtinai lietuviams tėra tik primityvus triukas, šiurkščiai iškreipiantis elementarią tiesą. Juodasis pavydas- tai veikiau ne lietuvio tautinio charakterio, o kai kurių asmenų savybė, kurią jie su liguistu pasitenkinimu priskiria tautiečiams ir tautai.
Kodėl kai kurie žmonės, nesvarbu kokia jų tautybė, veikiau džiaugiasi kitų nesėkmėmis ir nelaimėmis, o ne jų gerove ir sėkme? Kodėl jie nėra bent jau abejingi, kad Fortūna šypsosi kitiems? Peršasi gan akivaizdus atsakymas į šį klausimą. Pavydas- tai ne silpnas ir paviršutiniškas, o stiprus ir giliai išsikerojusias šaknis turintis jausmas. Žmogaus pavydą maitina jo kaimyno gerovė ir turtas, socialinis statusas ir prestižas.
Artimųjų sėkmė žeidžia pavyduolio savigarbą ir savimeilę, verčia jį jaustis žemesniu, menkesniu ir nepelnytai nuskriaustu likimo. Tai, ar gali pavyduolis mylėti tą, kas yra krislas jo akyse ir kartu rakštis jo sėdynėje? Veikiau, atvirkščiai. Jeigu užrakintas ir įkalintas pavydas veržiasi tarsi garas iš aukšto slėgio katilo, jis gali sukelti ne tik piktdžiugavimą, bet ir agresiją, nukreiptą į tą, kas yra pavydo objektas.
Kodėl Kainas užmušė Abelį? Iš pavydo dėl Viešpaties palankumo Abeliui. Štai čia ir yra šuo pakastas. Nesvarbu, ar mes remsimės psichoanalizės nustatytais dėsniais ar Šventojo Rašto liudijimais, tai nepakeis kritiško žmogaus prigimties vertinimo. Nei mokslo, nei tikėjimo požiūriu nekelia nei mažiausios abejonės aplinkybė, kad mes visi kaip žmonės, o ne kaip tam tikros tautos atstovai paveldėjome ne tik teigiamas, bet ir niekam garbės nedarančias savo protėvių savybes.
Mitas Nr.4 Trys lietuviai-penkios partijos
Aptariamas mitas atspindi tariamai tik lietuviams būdingą susiskaldymą ir dėl konfliktų bjauriais randais išvagotą tautos landšaftą. Iš tikrųjų nieko bendro su tautybe neturi tai, kad protingus ir racionalius žmones skiria tarpusavyje nesuderinami interesai, įsitikinimai ir pažiūros. Priešingai. Niekur, nieko ir niekada nestebina civilizuotų piliečių nesutarimai eutanazijos, abortų, homoseksualų teisių, prostitucijos, žmogaus organų klonavimo, dirbtinio apvaisinimo, celibato ir kitais klausimais.
Apie politikus apskritai nėra ko kalbėti. Liežuvis jiems yra duotas nuslėpti tikrąsias savo mintis, o intuicija - įvertinti politinę konjuktūrą. Kiekvienoje laisvoje ir demokratinėje visuomenėje daugiau nei apstu migruojančių politikų bei politikierių, kurie partijas ir frakcijas keičia kaip apatinius ir kojines. Ką ten trys lietuviai-penkios partijos, kai nieko nestebinantis reiškinys yra vienas politikas- kelios partijos.
Partijos žmonėms dažnai kelia alergiją, o tikėjimas, kurio laikosi bendruomenės nariai, apvalo sielą,išgrynina socialines normas ir vienija žmones. Religija, pasak Markso, yra beširdės visuomenės širdis.Tačiau štai kur likimo ironija: religija, kaip visuomenę vienijantis veiksnys, ir tas priverstas kaptuliuoti prieš žmonių susiskaldymą. Netgi Išganytojas- Jėzus Kristus nesugebėjo suvienyti pagrindinių krikščionybės frakcijų- katalikų, protestantų ir pravoslavų.
Tautinio solidarumo etalonu, į kurį turėtų lygiuotis lietuviai, paprastai laikomi žydai. Jie per amžių amžius sugebėjo išlikti svetimoje ir jiems priešiškoje aplinkoje, nes buvo susitelkę ir vieningi. Tačiau solidarumas veikiau ne žydų tautinė savybė, o jų išlikimo sąlyga. Ji netenka prasmės, jeigu vieno žydo išlikimo sąlyga yra kito žydo sunaikinimas.
Būtent egoistinis savisaugos instinktas Antrojo pasaulinio karo metais ir buvo žydų policijos veiklos motyvacija tuose getuose, kuriuose tokia policija apskritai buvo sukurta. Žydų policininkai turėjo veikti ir dažnai veikė netgi veiksmingiau ir uoliau, nei iš kitos tautybės asmenų sudaryta policija. Ne todėl, kad šie judėjai būtų buvę kanibalai, naikinantys savo gentainius, o todėl, kad siekdami išlikti, jie turėjo įrodyti naciams išskirtinį lojalumą ir atsidavimą. Tai, kad žydai policininkai niekada neišvengė savo tautiečių lemties- visai kitas klausimas.
Mitas Nr.5 Lietuviai šaudė vieni į kitus per visą savo istoriją
Šis mitas, paženklintas anaiptol ne taurių ir kilnių jausmų savo tautai, tarsi tvirtina, kad tokia nuodėmė būdinga tik lietuviams, išimtinai lietuviams ir niekam kitam, išskyrus lietuvius. Esą šlėktiška paradigma “Lenkas į lenką niekada nešaus” iš principo negali būti taikoma lietuviams. Prie lenkų grįšiu, o dabar aptarsiu tai, kad pats imperijų egzistavimas buvo įmanomas dėl tos paprastos priežasties, kad jų sudėtyje esančių tautų atstovai šaudė vieni į kitus.
Iškalbingas šio teiginio pavyzdys yra Britų imperijos karūnos perlas - Indija. Užkariauti šią milžinišką, senos civilizacijos šalį, daug kartų pranokstančią užkariautojus gyventojų skaičiumi, teritorija ir gamtiniais ištekliais, britai sugebėjo dėka aukštesnės Vakarų karinės technologijos bei technikos ir jiems būdingos energijos, valios ir ryžto. Neatsitiktinai Indijoje buvo prigijęs posakis, kad vidudienį, per patį karščio pragarą gatvėje galėjai išvysti nebent tik beprotį, šunį ir anglą.
Užkariauti viena, išlaikyti ir eksploatuoti visai kas kita.Ypač, kai kolonijinės britų armijos Indijoje branduolys buvo suformuotas iš anglų karininkų vadovaujamų indų, kurie apmokyti ir apginkluoti pagal britų armijos standartus turėjo visas galimybes sukilti ir numesti svetimšalių jungą. Išties, jeigu sukilimas būtų buvęs masinis, gerai organizuotas ir koordinuotas, tai tūkstančiais jūrmylių nuo savo tėvynės ir jos išteklių atskirti britai, tiesiog būtų buvę pasmerkti pralaimėti.
Vis dėlto to niekada neįvyko, o blogai organizuotus ir lokalinius sukilimus britai greitai, veiksmingai ir žiauriai nuslopindavo. Kodėl šių sukilimų židiniai niekada neapėmė visos Indijos ir nevirto visa naikinančia rūstybės liepsna, kurią numalšinti negausi britų kolonijinė armija tiesiog neturėjo jokių šansų? Atsakymas nėra sudėtingas. Anglai valdė svetimomis, savo vietininkų-maharadžų rankomis, kurios buvo ir jų pačių prailgintos rankos.
Tai, kad maharadžos tarnavo britams, reiškia, kad prireikus jie ir jų vasalai indai šaudė į savo tautiečius. Kita vertus, ar tai reiškia, kad yra sąsajų tarp tokios maharadžų veiklos britų imperijos vardan ir lietuvių ar kitos tautybės žmonių šaudymo vienų į kitus? Yra. Tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių. Žinoma, jeigu turėsime omenyje žmonių veiklos motyvaciją, kuri paklūsta bendriems ir universaliems dėsniams.
Visoje sovietinėje imperijoje ir jos įtakos sferoje esančių valstybių ,,naujoji klasė” siekė išlaikyti savo valdžią, įtaką, turtus ir prestižą. Panašiai kaip maharadžos buvo prailginta britų, taip ir ,,broliškų” kompartijų vadovai buvo prailginta Maskvos ranka. Dėsninga, kad vokiečių pasieniečiai šaudė į vokiečius, bandančius įveikti Berlyno sieną, o V.Jaruzelskis įvedė Lenkijoje karinę padėtį. Jos paskirtis, kaip žinia, sutramdyti nepatenkintuosius, o prireikus, pavaišinti juos švinu.
Ar reikalingos po to dar pasakėlės apie šlėktišką paradigmą ir esą kanibalus lietuvius, kurie šaudė vieni į kitus per visą savo istoriją? Bet ką ten šlėktos! Paimkime Angliją ir Prancūziją- šalis, kurių indėlis į žmonijos civilizaciją ir kultūrą išties milžiniškas. Nepaisant to, begalinių pilietinių karų ir revoliucijų metu anglai ir prancūzai taip uoliai šaudė vieni į kitus, kad palyginti su jais lietuviai tėra tik nekalti Marijos žemės vaikai. Beveik nekalti.
Nešališki ir objektyvūs patyrimo tribunolo liudijimai
Bažnyčia ir Vakarų civilizacija niekada neabejojo, kad greta altruizmo ir gerų bei kilnių žmogaus savybių, be kurių pasaulis paprasčiausiai neišgyventų, egzistuoja ir tamsioji žmogaus prigimties pusė. Jos esmė ta, kad žmogui yra būdingas negatyvus gyvūniškas pradas, o primityviausi mūsų instinktai yra paženklinti blogio, godumo, savanaudiškumo ir agresijos. Tą moksliškai patvirtino ir psichoanalizės klasikai, įrodę kokios ,,grožybės” yra išstumtos į homo sapiens pasąmonę.
Jeigu viskas yra taip kaip yra, kodėl būtent lietuvis jaučia sadomazochistinį potraukį plakti save ir savo artimą rimbu? Kodėl jis nepailsdamas kala prie kryžiaus savo artimą ir pats save? Iš dalies todėl, kad dabartinis lietuvio individualizmas, susiformavęs kaip atsakas komunistų primestam kolektyvizmui, šiandien tapo nepakeliama našta, kurią jis siekia suversti kolektyvinei tautos atsakomybei. Iš dalies todėl, kad universalios neurozės įsisavinimas atleidžia mus nuo būtinumo susikurti asmeninę neurozę.
Žmonių pasaulėžiūrą formuoja ir radikaliai pasikeitusi gyvenimo sankloda. Bekraštėje sovietų imperijoje lietuvis didžiavosi esąs lietuvis, o kritus geležinei uždangai, tautiečiai pamatė ,,kaip gyvena žmonės”. Nieko nuostabaus, kad pasikeitė jų požiūris į savo padėtį ir pačius save. Žmonės, kurie neigiamai vertina save, yra labiau pažeidžiami ir linkę perkelti kitiems neigiamas savybes bei juos teisti. Pasak psichologų, vieni myli savo artimą kaip save patį, o kiti neapkenčia savo artimo kaip savęs paties. Toks savotiškas dvasinis neįgalumas iš dalies lemia ir tautos psichologinį klimatą.
Kita vertus, jeigu ekshibicionuodamas ir pliekdamas tariamą lietuvių menkavertiškumą, tautietis patiria savotišką orgazmą, kodėl jis turėtų atimti iš savęs šį neprilygstamą malonumą? Tačiau šis argumentas labai silpnas. Nejaugi žmogus yra mankurtas, neturintis šaknų, tautinio tapatumo ir istorinės atminties? Nebūdamas mankurtu, protingas žmogus negali ignoruoti tos aplinkybės, kad žemindamas savo paties ir tautiečių dvasines bei moralines savybes, jis išreiškia labai specifinį požiūrį į savo kilmę ir genealoginį medį.
Pabaigai dvi nevienprasmiškos išvados. Pirma, gyvenimo linija tęsiasi. Vaikai yra tėvų nutiestas tiltas tarp nebūties ir amžinybės ir kartu raktas į tėvų bei tautos genetinį nemirtingumą. Nepagarba protėviams yra labai pavojingas užkratas, perduodamas vaikams. Antra vertus, ar daug rasime tautų, kurios reikštų tokią orią, dvasingą ir santūrią pagarbą savo mirusiesiems ir jų vėlėms? Gal tai iš dalies teikia viltį, kad neigiamos energetikos perkrautas lietuvių savęs žeminimo ir niekinimo vajus nėra amžinas?