K.Jovaišas. Kas skandina atominę – išminčių ar durnių laivas?

Karininkas, prieš atiduodamas išrikiuotai kareivių kuopai komandą ,,ugnis”, pasiteiravo, gal pasmerktasis turįs paskutinį norą. Surūkyti cigaretę? „Ne, – atsakė jis, – rūkymas kenkia sveikatai“… Ko gero, kurtinantis triukšmas dėl VAE keliamo pavojaus visuomenės saugumui yra ne mažiau liguistai perdėtas, nei pasmerktojo rūpinimasis savo sveikata.

Ypač, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvą geležiniu žiedu apžvelgiamoje ateityje apjuosiančios Kaliningrado ir Baltarusijos atominės elektrinės, kelia dabarties ir ateities kartoms nepalyginti didesnį pavojų, nei ,,Hitachi“ projektas.

Nepaisant grėsmingų realijų, šio projekto oponentai grėsmę visuomenės saugumui panaudojo kaip vieną iš dvejų svarbiausių kozirių, kuriais ir buvo siekta nulemti patariamojo referendumo „ne“ atominei. Tai šleivas ir kreivas argumentas, nes Lietuva prieš savo valią yra minėtų slaviškų projektų įkaitė. Nenugalimos jėgos aplinkybių įkaitė. Dėl šių aplinkybių netgi didvyrių žemė turi ne daugiau galimybių realiai pakeisti situaciją savo naudai, nei pasmerktasis įsakyti karininkui išvesti kareivių kuopą, turinčią įvykdyti jam nuosprendį.

Taikus atomas politinės kovos arenoje

Politinės kovos logika paprasta – kare kaip kare. Visos priemonės geros, jeigu jos veiksmingos ir padeda įveikti konkurentą. Jeigu to reikia, galima paduoti tautai gerai išmuiluotą virvę ir įkalbėti užsinerti ją ant kaklo. Esą, tai visiškai atitinka gyvybiškai svarbius tautos interesus. Aršių atominės priešininkų neįtikina argumentai, kad pavojaus šaltinis – tai ne tiek VAE, kiek Kremliau dziudoisto ir jo aršaus pusbrolio kuruojamos atominės. Nebijant apsirikti, galima teigti, kad jos bus pastatytos tų, kuriems rytais dėl visiškai natūralių priežasčių dažnai drebės rankos. Tarsi statyti atominę, būtų tas pats kaip barstyti aguonas ant bandelių.

Tai neįtikina „Hitachi“ projekto oponentų. Atseit, ar Fukušima nepamokė, kad „Hitachi“ jėgainės griūva ir labai „sėkmingai“ griūva? Sakysit, samurajų atominės turi labai didelį patvarumo laipsnį, apskaičiuotą tokio aktyvumo seisminei zonai, kuri absoliučiai nebūdinga Lietuvai? Puiku, tebūnie. Tačiau ar mažesnis blogis pateisina didesnį? Ar dėl to jis tampa gėriu, o ne blogiu? Juolab, kad Lietuva visais diplomatiniais kanalais, visais įmanomais ir neįmanomais būdais turi daryti poveikį Rusijos ir Baltarusijos vyriausybėms, kad šios atsižvelgtų į pagrįstus mūsų šalies būgštavimus bei nuogąstavimus. 

Būtent pastarąjį argumentą žalieji ir kiti VAE priešininkai, nepailsdami kartoja tarsi maldą ir ritualinį užkeikimą. Esą, kalbėk ir būsi išgirstas. Prašyk, ir tau bus duota. Kas gali paneigti? Yra tik nedidelė „smulkmena“, į kurią neatsižvelgia japonų projekto niekintojai. Tau išties bus duota. Su kaupu. Tačiau ne tai, ko prašei, o tai, ko neprašei ir net negalvojai prašyti. Gausi panieką ir patyčias, patyčias ir panieką. Argi nėra akivaizdu, jog Putinas ir Lukašenka, be kurių pritarimo ir palaiminimo tokie projektai negali būti atšaukti, prioritetiniais laiko Rusijos ir Baltarusijos geopolitinius ir ekonominius, o ne Lietuvos išlikimo interesus.

O gal jūs, gerbiamieji, rimtai tikite, kad minėti nuoširdžiausi iš nuoširdžių mūsų „draugai“ naktimis bluosto negali sudėti, dūmuodami dūmas, kokį nuostolį patirs žmonija, jeigu dėl atominės Apokalipsės, nuo kurios negalima atsižegnoti, kentės lietuviai? O gal šiuos „draugus“ vis dėlto paveiks ir savo sprendimą pakeisti privers sąžinės graužimas dėl visokių „Greenpeace“ aktyvistų akcijų ir išsidirbinėjimų? Jeigu ne, o jūs puikiai žinote, kad NE, tai kodėl, nutaisę nekaltą fizionomiją katino, kuris suėdė kanarėlę, jūs kvailinate ir kitus, ir tautą? Tik siekdami pakenkti politiniams oponentams? Konservams, atsiprašau, konservatoriams, kurių galiojimo laikas baigėsi?

Romantikai, cinikai ir samurajai

Japonų samurajus, rengdamasis pasidaryti charakiri, paskutinės paslaugos paprastai prašydavo geriausią draugą; šis turėdavo palengvinti mirtį, nukirsdindamas jam galvą. Geriausias draugas, atsidūręs jo vietoje, suprantama, galėjo tikėtis tokios pat paslaugos. Nedidelis ekskursas, leidžiantis atskleisti japonų nacionalinio charakterio ypatumus, reiškia tai, kad lipšnių ir mandagių šypsenų lydimas civilizuotas bendravimas tėra tik išorinis atributas. Jis slepia nepalaužiamą samurajų palikuonių dvasią ir geležinį kumštį šilkinėje pirštinėje.

Dėsninga, kad šiuolaikinio verslo samurajai, suvokdami formalumų ir ceremonijų svarbą, neskuba galutinai nukirsti saitus ir nutraukti derybas dėl VAE. Atvirkščiai, jie yra pareiškę, kad ,,Hitachi“ nepriėmė sprendimo trauktis iš Lietuvos. Kita vertus, suvokdami dviprasmišką Lietuvos valdžios padėtį, jie vis dėlto laukia galutinio ir aiškaus politinio sprendimo. Miglotos kalbos, esą reikia viską pasverti ir paskaičiuoti, o jau tuomet, turint išsamią informaciją, dar kartą atsiklausti tautos, iš esmės tėra vidaus rinkai skirti lėkšti postringavimai. Kadangi pusiniai ir neapibrėžti pareiškimai netenkina ir negali tenkinti „Hitachi“, tai dominuojančios politinės jėgos Lietuvoje turi priimti vienprasmišką sprendimą „arba arba“. Čia ir dabar, šio šaukimo Seime, o ne po dvejų metų.

Sakysite, kokia kvailystė tokie išvedžiojimai, kai rinkimus laimėjusių ir baldus valdžios olimpe perstumdančių partijų pozicija yra visiškai aiški, o ir tautos balsas negali būti ignoruojamas. Neskubėkime su išvadomis. Pirma, labai naivu tikėtis, kad partijos tesės rinkiminius pažadus ir nekeis savo pozicijos. Ne, būkite ramūs, prireikus jos pakeis šią poziciją 180 laipsnių kampu, motyvuodamos tai universaliu argumentu – tautos interesais. Išties, jeigu iššifruosime partijų lyderių žodinę ekvilibristiką, tai būsime priversti konstatuoti: paneigdami savo ankstesnį „prieš“, dabar jie iš esmės sako atominei „taip“.

Ciniška? Žinoma. Tačiau čia yra tas atvejis, kai cinikai geriau nei romantikai. Geriau todėl, kad romantikai buvo bolševikai, siekę geležine ranka atvesti žmoniją į šviesų komunistinį rytojų. Pasak šv. Aurelijaus Augustino, nežinojimas ir kvailumas taip pat slepiasi po paprastumo ir nekaltumo vardais. Toks pastebėjimas taikliai apibūdina ir politinius romantikus. Žmonėms, kurie neserga pavojinga naivaus politinio ir ekonominio romantizmo liga, akivaizdu: protingos ir realiai įgyvendinamos alternatyvos atominei Lietuvoje nėra. Kartu visi utopiški postringavimai apie žaliosios energetikos plėtrą, tėra savo gaminamą elektrą brangiai parduoti suinteresuotų verslininkų nešvarūs žaidimai. Išoriškai žali, o viduje skaisčiai raudoni kagėbistiniai žaidimai. 

Minėtus žaidimus žaidžia tie verslininkai, kurie turi dalykinių ryšių su rusais energetikos srityje ir kurie dėl savo siaurų egoistinių interesų su pasimėgavimu spjauna į neva garbinamos, o išties šiurkščiai apmautos tautos interesus. Ar jiems labai skaudės galvą, kad atsisakydama atominės, Lietuva sukurs tūkstančius darbo vietų ne sau, o Rusijai ir perpumpuos jos verslininkams dešimtis milijardų litų? Atsižvelgdamos į tai, partijos paprasčiausiai išmeta joms atitarnavusią antisamurajišką ir antikonservatorišką kortą. Juolab, kad Lietuvos verslui atominė atveria viliojančias perspektyvas, kurios suteiks galimybę pasišildyti rankas tiems politikams, kurie yra susiję su statybos bendrovėmis.

Ar išties referendumo „ne“ reiškia ,„ne“ VAE?

Šios problemos sprendimo raktas yra tikslus Referendumo įstatymo nuostatų interpretavimas. Galimos dvi prieštaringos, tačiau iš esmės teisę egzistuoti turinčios pozicijos dėl tokio interpretavimo. Pagal vieną jų, privalomą ir konsultacinį (patariamąjį) referendumus skiria išimtinai tai, kad pirmasis jų rengiamas dėl labai svarbių, griežtai apibrėžtų klausimų, kurių sąrašas yra išsamus ir baigtinis. Abu referendumai taip pat gali būti rengiami 300 tūkstančių piliečių ar Seimo iniciatyva. Tačiau, jeigu sprendimas dėl patariamojo referendumo yra priimtas, jis tampa privalomas.
Kita vertus, vargu ar protinga ignoruoti tai, kad minėtame įstatyme yra įtvirtinti skirtingo pobūdžio referendumai – privalomas ir konsultacinis (patariamasis). Savo ruožtu, sprendimai dėl nevienodos juridinės galios referendumų turėtų nulemti veikiau skirtingas, nei analogiškas teisines pasekmes. Taigi, galima teigti, kad sprendimai konsultacinio (patariamojo) referendumo klausimais automatiškai nepaverčia tokio referendumo privalomu. Akivaizdu: jokios erdvės skirtingiems interpretavimams nepaliktų tai, jeigu Referendumo įstatyme būtų įtvirtinta nuostata,pagal kurią dėl patariamojo referendumo priimtas sprendimas tampa privalomu.

Kitaip tariant, „kas būtų, jeigu taip būtų“. Išvada vienprasmiška: jeigu minėta nuostata būtų įtvirtinta, tai visi samprotavimai dėl to, ar sprendimas dėl patariamojo referendumo yra privalomas, ar ne, būtų absoliučiai nekorektiški. Tačiau taip nėra. Vadinasi, neatmestina galimybė taip interpretuoti Referendumo įstatymą, kad teisiškai reikšmingas pasekmes sukelia tik išimtinai sprendimas dėl privalomo, tačiau visai nebūtinai dėl patariamojo referendumo. Koks ir buvo referendumas dėl atominės Lietuvoje.