Realus – tai kelias, kai maršalas Pilsudskis, prisikėlęs iš mirusiųjų, viešai atsiprašys Lietuvos už Vilniaus krašto okupaciją, fantastinis – kai ultrapatriotai pradės vadovautis ne ambicijomis, o protu.

Principo reikalas

. Bet kokios nuolaidos lenkams skaudina tautinius lietuvių jausmus, aitrina nuo lenkų patirtas istorines skriaudas ir žaizdas. Taigi, šios nuolaidos yra Judo, kolaboranto ir lenkų pakaliko išmislas, skleidžiantis slogų valstybės išdavimo kvapą ir kapituliantiškas nuotaikas.

Prieš. Lietuva – tai ne Anglija, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, o turi amžinus interesus. Labai pažeidžiama Lietuva turi amžiną interesą turėti Lenkijos asmenyje, jeigu kitaip neįmanoma, bent jau blogą draugą, o ne gerą priešą.

Už. Bet kokios nuolaidos Lietuvos lenkams kursto jų separatistines nuotaikas paskelbti Vilniaus krašto autonomiją. Po to, žinoma, surengti referendumą dėl apsisprendimo teisės prisijungti prie motinos Lenkijos, o tai perspektyvoje neišvengiamai reikštų antrą okupaciją. Tik šį kartą pasiektą „teisėtomis“ priemonėmis.

Prieš. Ar gali Lenkija skatinti tokias nuotaikas? Ar gali tas, kas būdamas sveiko proto ir gyvendamas stikliniame name, pradėti svaidytis akmenimis? Ar Lenkijai reikalinga tokia „dovana“ – Vilniaus krašto tuteišiai, kai ji, turėdama savo sudėtyje vakarines, istoriniu požiūriu dar neseniai vokiečiams priklausiusias žemes, pati iš principo nesuinteresuota toleruoti separatizmo?

Kompromisas dėl kalbos – absurdas?

Už. Lietuvoje valstybinė kalba – lietuvių. Jos vartojimas viešajame gyvenime yra ne diskusijų klausimas, o privalomas dalykas. Visi lygūs prieš Konstituciją, įstatymus ir lenkai negali būti „lygesni“ už rusus, gudus, žydus ir kitas etnines mažumas.

Prieš. Kalbos gyvybingumo garantas yra ne įstatymas, o žmogus elgsenos varomoji jėga, motyvacija. Lenkai mokosi lietuvių kalbos ne iš sentimentų ir meilės, o iš intereso, siekdami aukštojo išsilavinimo, o kartu ir karjeros, prestižo bei sotesnės ateities. Tačiau ne visi moksleiviai yra vienodai gabūs ir ne visi puoselėja ambicingus planus. Todėl nenuostabu, kad siekis įgyvendinti Švietimo įstatymą ne palaipsniui ir lanksčiai, o iš esmės skubos tvarka gali būti laikomas tais gerais ketinimais, kuriais grįstas kelias į nesantaiką ir priešiškumą.

Už. Jokių nuolaidų dėl dvikalbių vietovių ir gatvių pavadinimų. Punsko valsčiaus lietuviai turi tokią teisę todėl, kad šio valsčiaus vietovių pavadinimai istoriškai yra lietuviški. Lenkai okupavo Lietuvos žemes, o ne atvirkščiai. Lietuvoje jokių istorinių lenkiškų vietovių pavadinimų nėra ir iš principo būti negali. Negali būti ir jokių dvikalbių pavadinimų, nesvarbu paritetiniais ar dar nežinia kokiais ten pagrindais. 

Prieš. Kelia pagrįstas abejones prielaida, kad lenkiškus vardus ir epitafijas ant daugybės paminklinių akmenų Vilniaus kapinėse naktimis iškalė ponas Tomaševskis, klastodamas įrodymus ir genamas anaiptol ne meilės lietuviams. Jeigu ponas Tomaševskis dėl tokios akcijos laikomas nekaltu, kol nėra įrodyta priešingai, tai gal nevertėtų būti tokiais jau kategoriškais dėl dvikalbių vietovių ir gatvių pavadinimų.

Vietoj epilogo

Lietuviai ir Lietuvos lenkai priversti gyventi kartu. Neaišku - deja ar ačiū Dievui. Ar kilus interesų konfliktui mums reikia siekti susitarimų abipusėmis nuolaidomis arba, atvirkščiai, beatodairiškai aitrinti savo nuoskaudas bei žaizdas ir su panieka atmesti bet kokį kompromisą? Apsispręskime: koks mūsų svarbiausias pasirinkimas ir kam teikiame prioritetą – Blogai taikai ar Geram karui?