K.Jovaišas. Garliavos teisingumas – kelrodė žvaigždė?

Teismo sprendimą ignoruojančios Garliavos arsenale yra naujas psichologinės gynybos ginklas – alternatyvaus teisingumo teorija. Atseit, teisingumas – tai ne pedofilijos klano interesus ginantis, o tikrojo teisingumo idėją įkūnijantis ir geros valios žmonių lūkesčius išreiškiantis Garliavos teisingumas.

Esą reikalauti, kad būtų vykdomas teismo sprendimas dėl mergaitės grąžinimo biologinei motinai yra tas pats kaip pripažinti teisingais ir besąlygiškai vykdomais bolševikų ir fašistų teismų sprendimus.

Palyginimai smarkiai šlubuoja

„Garbingi“ palyginimai! Ko vertos jau vien paralelės su bolševikų teisingumu, kuris rėmėsi išimtinai represinio pobūdžio valdžia! Ta valdžia, kuri vadovaudamasi Lenino suformuluota proletariato diktatūros doktrina, vykdė atvirą, jokiais įstatymais ir taisyklėmis nesaistomą terorą prieš savo liaudį.

Bjauriais randais išvagoto sovietinio teisingumo landšafto žmoniškesniu nepadarė ir 1936 m. Stalino Konstitucija. Bolševikai, įgyvendindami masinio teroro politiką, nesilaikė netgi savo pačių drakoniškų įstatymų. „Liaudies priešams“ bausmes skyrė ne teismai, kurie ir pagal Stalino Konstituciją vykdė teisingumą, o ypatingieji pasitarimai, vadinamosios „troikos“.

Netgi palyginti liberaliais Brežnevo laikais kitaminčių „išskėstomis rankomis“ laukė ne tik kalėjimai, bet ir psichiatrinės ligoninės, kitos veiksmingos bausmės. Šio straipsnelio autorius už tai, kad restorane padainavo „sėk, sesute, ir gvazdikų, kad neliktų bolševikų“ buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto ir trejiems metams nutremtas atlikti karinę tarnybą Komi autonominėje respublikoje. Gūdžioje taigoje, 50 kilometrų nuo artimiausio kaimelio.

Gerbiamieji Garliavos teisuoliai, vasarą aš šėriau uodus, žiemą kenčiau šaltį, kartais nukrisdavusį žemiau minus 50 laipsnių Celsijaus, o galvas, regis, peršalote jūs. Neįsižeiskite, bet tokia išvada peršasi, jeigu Lietuvos teisingumą lyginate su bolševikų ir fašistų teisingumu.

Kokia vis dėlto baisia neapykanta reikia nekęsti valstybės, kurios pilietis esi, jeigu lygini ją su režimais, padariusiais siaubingiausius civilizacijos istorijoje nusikaltimus žmoniškumui!

Teisingumo gradacija

Neprotinga neigti, kad Lietuvos teismų sprendimai ir nuosprendžiai dažnai kelia nepašalinamas abejones dėl jų pagrįstumo ir teisingumo. Kartu neprotinga neigti ir tai, kad Lietuvos teisminė valdžia yra Lietuvos visuomenės veidrodinis atspindys teisingumo vykdymo srityje.

Kitas dalykas, ar apskritai įmanomas tikrasis, idealus teisingumas, kokį žmonės – teisuoliai bei šviesuoliai įsivaizduoja. Vertingos informacijos apmąstymams šia prasme suteikia Norvegijos, į kurią Lietuva gali tik lygiuotis, pavyzdys. Šioje valstybėje vykusio teismo proceso metu superžudikas Breivikas ne tik mėgavosi išskirtiniu dėmesiu, tyčiojosi iš savo aukų, bet ir propaguodamas neapykantą, pasėjo labai gyvybingą velnio sėklą.

Ar tai yra teisingumo etalonas? Ar tokio teisingumo siekia visi geros valios žmonės ir aukų artimieji? Nepretenduojant į visišką tikslumą, vis dėlto galima teigti, kad yra trys teisingumo gradacijos laipsniai.

Yra pagrįstas abejones keliantis teisingumas, yra labai pagrįstas abejones keliantis teisingumas ir yra Garliavos teisingumas. Tas teisingumas, kuris prokuratūros kategoriškai žudiku įvardytą asmenį (pasak Vilniaus apygardos teismo teisėjos Leonardos Gurevičienės) laiko didvyriu, jo kelią – Drąsos keliu. Tai akmens amžiaus teisingumas, atmetantis taisykles, procedūras bei formalumus ir besiremiantis išimtinai instinktais.

Moralė gerbtina, teismo sprendimas privalomas

Tie, kurie mūru stoja prieš Kėdainių teismo sprendimo vykdymą, motyvuodami tai mergaitės interesais, ne tik kėsinasi į valstybingumo pamatus. Ne, reikalaudami teisingumo skalpo, jie kartu ignoruoja žmones, kurie yra tikri, kad vaiką reikia grąžinti biologinei motinai.

Akivaizdu, kad esant priešingoms ir viena kitą šalinančioms nuomonėms, problema gali būti išspręsta tik vykdant teismo sprendimą. Nepaisant to, Garliavos ultrapatriotai ir juos palaikantieji daro pretenzingus pareiškimus, kurie išversti į suprantamą kalbą, reiškia: mes turime teisę jus persekioti, nes mes teisūs, o jūs ne. Mes turime teisę reikalauti, kad teismo sprendimas nebūtų vykdomas, nes mes teisūs, o jūs ne“.

Tokia logika yra persekiotojų logika. Skaudu, kad jos laikosi ir kai kurie Nepriklausomybės akto signatarai, kurie patys nesuvokia ką daro. Atleisk jiems, Viešpatie! Tačiau, jeigu jie vis dėlto suvokia, ką daro, tai daro išties nelabai gražius dalykus po Lietuvos valstybingumo kryžiumi.

Reikia griežtai skirti moralę ir teisę. Žmonės turi teisę išreikšti savo poziciją prieš pedofilų klaną, piktintis neveiksminga teisėsaugos institucijų veikla. Tačiau tai neatleidžia jų nuo teismų sprendimo vykdymo.

Visuomenėje įstatymų ir teismų sprendimų vykdymas užtikrinamas jėga. Kas tai primena, tik konstatuoja faktą, bet nėra prievartos ir nusikaltimų kurstytojas. Priešingai, įstatymas visuomet numato kokiais pagrindais remiantis ir kokių taisyklių laikantis nėra draudžiama naudoti jėgą, o prireikus ir ginklą.

Nukreipkite, gerbiamieji, savo įniršį ne į tą, kuris tai priminė, o į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją, taip pat į Policijos veiklos įstatymą. Būtent šie teisės aktai reglamentuoja jėgos ir ginklo panaudojimą. Ar nevertėtų jums todėl prakeikti ir iškeikti, ką puikiai sugebate, vartodami retoriką, paimtą iš vietos esančios žemiau juosmens, būtent šią Konvenciją ir šį įstatymą?