K.Jovaišas. Bausmė už grupinį seksą – kaip už žmogžudystę. Teisingumas?

Nesvarbu, kad ši porelė su paaugle, jai mielai sutikus, vieną vakarą mylėjosi trise, o po savaitės vėlgi, visi kupini džiugaus entuziazmo, pakartojo grupinio sekso seansą; svarbu, kad pagal įstatymą lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu pripažįstamas išžaginimu.

Nesvarbu, kad grupinį seksą išbandžiusi paauglė nesijautė nukentėjusia, svarbu, kad byloje ji buvo pripažinta nukentėjusiąja, o bausmės „tarifas“ žagintojais pripažintiems K.Saltanovič ir R.Verbai buvo atseikėtas laikantis formalių bausmės skyrimo taisyklių.

Štai dabar, kai atiduota derama pagarba įstatymui ir jo nuostatomis besiremiančiam teismo nuosprendžiui, pats laikas paklausti, ar auka, atnašauta ant Teisingumo aukuro, išties buvo proporcinga padarytam nusikaltimui?

Viskas pažįstama lyginant. Už paprastą nužudymą, pavyzdžiui, iš keršto ar pavydo, bausmės vidurkis yra absoliučiai toks pat, koks buvo atseikėtas R.Verbai. Nei didesnis, nei mažesnis.

Ar ne verta susimąstyti? Už grupinį seksą su trylikamete, kuri atrodė vyresnė, elgėsi kaip vyresnė ir mielai, savo noru dalyvavo šio sekso seanse ir net nesijautė nukentėjusia, bausti tokia pat bausme kaip ir už nužudymą? Kaip už brangiausios vertybės žmogui atėmimą?

Žinoma, visada atsiras koks nors minties gigantas ir dvasios grynuolis, kuris su dideliu malonumu ir pasitenkinimus konstatuos, kad tokie klausimai yra naivūs, nes įstatymas grasindamas griežtomis bausmėmis vis dėlto gina vieną svarbiausių žmogaus vertybių – lytinę laisvę.
Kas gali tai paneigti? Kas gali paneigti, kad įstatymas saugo auką nuo skausmingų, jos likimą žalojančių psichinių, fizinių bei moralių traumų? Tų traumų, kurioms esant gyvenimas gali tapti ne palaima, o prakeiksmu?

Kartu kas gali paneigti, kad tiesa visada yra konkreti? Kas gali paneigti, kad ilgus metus nelaisvės – aštrų ir grėsmingą ginklą, reikia taikyti subtiliai, atsižvelgiant į faktinės veikos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, o ne mojuoti tokia bausme tarsi vėzdu, traiškančiu žmonių likimus?

Baudžiamasis įstatymas yra ilgalaikės teisinės minties raidos rezultatas. Vargu ar protinga rodyti pirštu teisėjams į tas įstatymo normas, kurios, esant reikalui, suteikia galimybę nukrypti nuo pusiau mistinio bausmės vidurkio. Kita vertus, vargu, ar pilietiška apsimesti, kad nieko neįvyko, kad Teisingumo rūmai steriliai švarūs, o teisėjai visuomet teisūs, netgi kai anaiptol nėra teisūs.

Nepaperkami kelių policininkai negailestingai demaskuoja ne visus, o 50 litų kyšį jiems siūlančius vairuotojus. Ir, žinoma, jie yra absoliučiai teisūs. Težino, kaip įžeidinėti tyresnius už krištolą pareigūnus, siūlant vos ne išmaldą, na tiesiog kefyrui. Be to, užsitarnavę nepaperkamųjų aureolę, tokie policininkai vos nevisiškai „teisėtai“ renka duoklę keliuose.

Regis, teisėjai ima pavyzdį iš policininkų. Dažnai būdami nepaprastai atlaidūs ir humaniški pavojingiems nusikaltėliams, keliantiems didelę grėsmę visuomenei, jis vis dėlto kartais ryžtasi parodyti įstatymo rūstybę ir trenkti Temidės svarmenimis. Atsakančiai ir negailestingai.

Kas gali paneigti, kad toks principingumas nepravers teisėjams ateityje, kaip ir „nepaperkamumas“ kelių policininkams?