Ką reiškia plačiai paplitusi nuomonė, kad būtent taip viskas ir yra? Ar tai yra tikrovės, tegul rūsčios ir nuogos, bet tikros ir nepagražintos atspindys? Arba, atvirkščiai, – sadomazochistinis potraukis plakti save rimbu ir patirti malonumą?
Trys lietuviai – penkios partijos
Liežuvis politikams duotas nuslėpti tikrąsias savo mintis, o intuicija – įvertinti politinę konjuktūrą. Kiekvienoje demokratinėje valstybėje yra migruojančių politikų, kurie partijas ir frakcijas keičia kaip kojines. Ką ten trys lietuviai – penkios partijos, pakelkit kartelę aukščiau! Neretas reiškinys yra vienas politikas – kelios partijos.
Partijos žmonėms dažnai kelia alergiją, o tikėjimas, kurio laikosi bendruomenės nariai, apvalo sielą. Religija, pasak Karlo Markso, yra beširdės visuomenės širdis. Tačiau ir religija priversta kapituliuoti prieš žmonių susiskaldymą. Netgi Jėzus Kristus nesugebėjo suvienyti pagrindinių krikščionybės frakcijų – katalikų, protestantų ir pravoslavų.
Religija ir kitos socialinės vertybės vienija, o skirtingi įsitikinimai ir interesai skiria ir skaldo žmones. Nepriklausomybės kovoje Lietuvos piliečius sutelkė bendra vertybė – laisvė ir bendras priešas – komunistinis režimas. Neatsitiktinai tautiečiai nostalgiškai prisimena tą metą, kaip tariamai paženklintą tvirtos vienybės ir santarvės.
Ar tai reiškia, kad laisvės kovotojų avangardas sugebėjo išvengti politinių intrigų, rietenų ir tarpusavio kaltinimų? Jeigu sakysit „taip“, tai įdomu per kokį laikotarpį susikaupė ta įspūdingo dydžio cisterna tulžies, kuri užliejo visus vadinamojo „Durnių laivo“ denius ir kajutes?
Lietuvis visada džiaugsis, kai kaimyno tvartas degs
Piktdžiugavimo biologinė motina yra pavydas. Jis yra esminis ir vienas fundamentaliausių bei stipriausių jausmų. Belieka nebent tik apgailestauti, kad tautiečiai nepasitarnavo mokslui, nes tokią pavydo prigimtį psichoanalitikai atskleidė, preparuodami anaiptol ne lietuviškas sielas.
Pavydas nėra paviršutiniškas jausmas, jis turi gilias šaknis. Žmogaus pavydo jausmą maitina jo kaimyno gerovė ir turtas, socialinis statusas ir prestižas. Artimųjų sėkmė žeidžia pavyduolio savigarbą ir savimeilę, verčia jį jaustis žemesniu ir skatina nepilnavertiškumo kompleksą.
Jeigu užrakintas ir įkalintas pavydas veržiasi tarsi garas iš aukšto slėgio katilo, jis gali sukelti ne tik piktdžiugavimą, bet ir agresiją nukreiptą į kaimyną, turintį visa, ko pavyduolis trokšta. Tuo tarpu žmogui nei šilta, nei šalta gyvena ar gyveno koks nors princas ar multmilijardierius karalius Saliamonas ar indų maharadža.
Lietuviai – žudikų tauta. Lietuviai – veršių tauta
Minėti, vienas kitą šalinantys išminties perlai, apibūdina ne tautą, o šiuos perlus žarstančius autorius. Jeigu tai padarė tik vienas autorius, jį būtinai reikėtų užkonservuoti formaline, kaip vienintelį ir nepakartojamą fenomeną – veršį žudiką.
Nėra tautos, kuri neturėtų savo žudikų ir skerdikų, nėra tautos „laisvos“ nuo žmogžudysčių. Tiesa, jų lygis esti labai skirtingas. Pavyzdžiui, Rusijoje kasmet vidutiniškai padaroma po 31 581 nužudymą, Lietuvoje – 354 nužudymų, o tyčinių nužudymų koeficientas šimtui tūkstančių gyventojų Rusijoje yra 2,4 karto didesnis negu Lietuvoje.
Dėl ko Kainas užmušė Abelį? Iš pavydo dėl Viešpaties prielankumo Abeliui. Mes paveldėjome savo protėvių genus, kuriuose greta pavydo, yra užprogramuoti ir kiti stiprūs bei prieštaringi jausmai. Jie yra mūsų gyvenimo šerdis. Jausmai suteikia žmonėms gyvenimo tikslą, prasmę ir kryptį, lemia norus, troškimus ir viltis.
Kartu jausmai turi ne tik stiprią kuriamąją, bet ir griaunamąją, naikinamąją galią. Kadangi mus valdo ne tik nauda bei interesai, bet ir prieštaringi jausmai bei emocinės įtampos, mes turime dėl ko gyventi, dėl ko mylėti, kentėti bei nekęsti ir netgi dėl ko žudytis. Agresijos, nukreiptos prieš save – savižudybių kraujo giminė yra agresija, nukreipta prieš kitus – nužudymai.
Mitų paskirtis
Jeigu greta altruizmo, be kurio visuomenė neišgyventų, visų tautybių žmonėms būdingas ir egoistinis savisaugos instinktas, kodėl mes lietuviai niekiname ir žeminame patys save? Todėl, kad universalios neurozės įsisavinimas atleidžia mus nuo būtinumo susikurti asmeninę neurozę. Todėl, kad žmonės yra linkę nusimesti individualios atsakomybės naštą, pakeisdami ją tautinio kolektyvizmo atsakomybe.
Faktai nepatvirtina mitų, kad lietuviai yra blogio įsikūnijimas. Pavyzdžiui, toks autoritetingas šaltinis, kaip A. Solženicinas, įtikinamai atskleidęs žmogaus nužmoginimo procesą sovietinių konclagerių mėsmalėje ir kritiškai vertinęs žmogaus prigimtį, neslėpė savo simpatijų lietuviams: „Особенно прилегают к моей душе эстонцы и литовцы“ (ypač man limpa prie širdies estai ir lietuviai).
Konclageriai – šie gerai organizuoti mirties fabrikai kėlė ir moralines žmogaus egzistencijos problemas. Mirtis čia keitė gyvenimą greičiau negu naktis dieną, pasmerktieji mirdavo badu, o vyresnieji iš jų pačių tarpo dėl to anaiptol neužspringdavo kąsniu.
Valgau, vadinasi, gyvenu. Siunčiu kitus į dujų kamerą, vadinasi, išlieku pats. Vadovaudamiesi žiauriu principu „tu mirk šiandien, aš rytoj“, stengėsi išlikti patys blogiausieji žmonių egzemplioriai, o tokių esti kiekvienoje tautoje. Nebuvo išimtis ir žydai.
Žydų pavyzdys iškalbingas todėl, kad jie paprastai laikomi tautinio solidarumo etalonu, į kurį turėtų lygiuotis lietuviai. Žydai per amžius sugebėjo išlikti svetimoje ir neretai jiems priešiškoje aplinkoje, nes buvo susitelkę ir solidarūs. Tačiau susitelkimas veikiau ne tautinė žydų savybė, o jų išlikimo sąlyga. Ji netenka prasmės, jeigu vieno žydo išlikimo sąlyga yra kito žydo sunaikinimas.
Būtent išlikimo siekis ir buvo žydų policijos veiklos motyvacija tuose getuose, kuriuose ji apskritai buvo sukurta. Žydų policija turėjo veikti netgi efektyviau ir uoliau, nei kitos tautybės policija. Ne todėl, kad žydai būtų buvę kanibalai, naikinantys savo gentainius, o todėl, kad siekdami išvengti jų lemties ir išlikti, jie turėjo įrodyti naciams išskirtinį lojalumą ir atsidavimą.
Tautinis sadomazochizmas ir spjūvio efektas
Jeigu ekshibicionuodamas tariamą lietuvių moralinį nepilnavertiškumą, tautietis patiria savotišką orgazmą, kodėl jis turėtų atimti iš savęs šį neprilygstamą malonumą? Kita vertus, nejaugi žmogus yra mankurtas, neturintis šaknų, tautinio tapatumo ir istorinės atminties?
Nebūdamas mankurtu, protingas žmogus negali ignoruoti tos aplinkybės, kad žemindamas tautą, kuriai pats priklauso, jis išreiškia labai specifinį požiūrį į savo kilmę ir genealoginį medį. Reikšdamas nepagarbą lietuvių dvasinėms bei moralinėms savybėms, jis iš esmės niekina savo protėvius, laikydamas gero tono ženklu nusispjauti ant jų kapo.
Ar tik tiek? Gyvenimo linija tęsiasi.Vaikai yra tėvų nutiestas tiltas tarp nebūties ir amžinybės ir kartu raktas į tėvų bei tautos genetinį nemirtingumą. Nepagarba protėviams yra pavojingas užkratas, perduodamas vaikams. Kas gali paneigti, kad jie savo ruožtu nelaikys priederme nusispjauti ant kapo tų, kurie spjauna ant savo protėvių kapo?