„Skęstantis karalius“ – tai skaitytojų pamėgto romano „Kleopatros šešėliai“ („Sofoklis“, 2016) tęsinys, kuris gali būti skaitomas ir kaip savarankiškas kūrinys. Jame senovės civilizacijas išmananti Emily Holleman, remdamasi tikrais faktais, pasakoja kitokią senovės Egipto žlugimo istoriją.
Filmas „Kleopatra“, 1963 m.
© Vida Press

Jau labai ilgą laiką grožiniuose kūriniuose bei istoriniuose romanuose Arsinoja ir Ptolemajas buvo užgožti savo sesers Kleopatros. „Skęstantis karalius“ pasakoja įvykius iš šių dviejų istorinių personažų perspektyvos, dėl to skaitytojas turi galimybę praplėsti savo akiratį ir susipažinti su naujais, iki tol dar negirdėtais požiūriais.

Emily Holleman knygose Arsinoja iš pradžių pasirodo kaip dar nesubrendusi, tačiau perspektyvi Egipto princesė. Vėliau atidus skaitytojas gali pastebėti jos virsmą nepriklausoma, savarankiškai sprendimus priimančia moterimi, kuri drąsiai susitaiko su likimu, paveldėtu iš tėvo karaliaus, netgi žinodama, kokias mirtinas pasekmes jis gali atnešti.

Subręsti priverstas ir jos brolis Ptolemajas, besistengiantis išsilaisvinti nuo pataikaujančių patarėjų ir įrodyti savo, kaip vyro ir kaip karaliaus, sugebėjimus. Tačiau šeimoje tvyro nesantaika, rūmuose suveši gandai, paskalos ir išdavystės.

Nemylėdama ją apleidusio tėvo ir bijodama ilgainiui tapti tokia pat negailestinga, kaip jos brolis ir netikra sesuo Berenikė, Arsinoja stengiasi išlikti ištikima Kleopatrai, kylančiai į sostą. Deja, didžiulės giminaičių ambicijos, vienvaldystės troškimas ir godumas nuolatos drebina jos pasaulį ir kelia grėsmę viskam, ką Arsinoja brangina. Juk Nilo pasidalinti neįmanoma. Patyrusi ir tautos džiaugsmą nauja valdove, ir sukeltą maištą, Arsinoja nuseka paskui seserį į tremtį, kurioje tampa žiauraus sprendimo liudininke – Kleopatra pradeda telkti kariuomenę prieš brolį. Kas gali žinoti, kokio valdovo Egiptui iš tiesų reikia? Priversta rinktis tarp šeimos ir savo šalies, Arsinoja nulems karalystės likimą ir istorijos eigą.

Poetinė autorės kalba ir atidumas detalėms padeda atsiskleisti jos vaizduotei bei istorinėms žinioms, o romaną skaityti gali ir grožinės literatūros mėgėjas, ir žmogus, besidomintis realiais senovės Egipto nutikimais. O ten būta visko: sąmokslų, išdavysčių, politikos, abejonių, įtampos – to, kas mūsų gyvenimus kartais lydi ir šiandien.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knygos „Skęstantis karalius“ viršelis
Knygos „Skęstantis karalius“ viršelis
© Leidykla "Sofoklis"

***

– Tik tiek gali pasakyti? Nemaniau, kad esi tokia abejinga. Nejaugi nori, kad vilkai sunaikintų šio miesto stebuklus? Kad paverstų jo teatrus į gladiatorių kovos ringus, o biblioteką – į kareivines?

– Tu juk žinai, kad nesu abejinga, – tyliai tarė Arsinoja. – Aš nestovėsiu rankų sudėjusi, kol romėnai griauna viską, ką pastatė mano šeima.

Eunuchas kietai sučiaupė lūpas. Saulės nurudintais skruostais, jis atrodė juokingai, it kokia viltį praradusi sugulovė, išblėsus jos jaunystės grožiui. Arsinoja nusuko akis, kad nesusijuoktų.

– Tokiu atveju privalai labai gerai apgalvoti savo poziciją, – tarė jai Ganimedas.

Stebėdama vandenyje linksmai ir nerūpestingai žaidžiančius berniukus, ji galvojo apie eunucho žodžius. Jie buvo skirti jai užgauti, pasakyti jai, kad jos atsidavimas yra abejotinas. Arsinoja šaltai atrėžė:

– Aš žinau, kam esu ištikima.

– Taip, tikrai žinai, – atsakė Ganimedas. – Esi ištikima Egiptui – bent jau aš taip manau – ir savo dinastijai, ir nori apsaugoti šį kraštą nuo Romos.

– Ir kas geriau gali tai padaryti, jei ne Kleopatra? – paklausė ji. – Ptolemajas yra ambicingų patarėjų valdomas vaikas. Tu taip pat gerai, kaip ir aš, žinai, kad jis negali pasipriešinti Respublikai.

– Negali nė tavo sesuo. Kleopatra neišnaudojo savo pranašumo. Ji supykdė Gabinijaus karius ir Romos gubernatorių Sirijoje. Gatvėse bręsta maištas. Tik laiko klausimas, kada jis apims rūmus. Ir kai tai įvyks...

Klastingos mintys, it sparnuotos negandos Pandoros skrynioje, užgimė jos galvoje, spiegė ir kranksėjo, reikalaudamos dėmesio. Tos pačios mintys, kurias nuo lopšio puoselėjo visi Ptolemajai ir, žįsdami juos maitinančią motinos krūtį, įsivaizdavo, kaip atsikovos protėvių žemes ir išplės imperiją iki plačiosios Azijos, kaip kad padarė Aleksandras.
Ištrauka iš knygos „Skęstantis karalius“

– Ir kai tai įvyks, aš leisiuosi kartu su Kleopatra rinkti kariuomenės, – piktai atšovė Arsinoja.

– Arba galėtum likti čia, – pasiūlė eunuchas, žaisdamas savo tunikos kraštu ir vengdamas jos akių, – ir padaryti tai, kas būtina, norint išsaugoti Egiptą – susituokti su Ptolemaju.

Nuo šios minties Arsinojai sumaudė vidurius.

– Gal išėjai iš proto?

– Tikiuosi, kad ne, – pašmaikštavo Ganimedas. – Tai yra mano vienintelis turtas. Neneik, kad neįžvelgi mano žodžiuose tiesos; tik dėl to jie sukelia tavyje pyktį. Ištikimybė yra puikus bruožas, Arsinoja, puikus pasiuntinių ir kareivių bruožas. Bet jis nėra svarbiausias, tik ne Ptolemajams. Jeigu liksi Aleksandrijoje ir susituoksi su broliu, tu valdysi dvigubą karalystę. Brolis žavisi tavimi, visada žavėjosi. Tau bus daug lengviau juo manipuliuoti...

– Pakaks! – nutraukė Arsinoja, pakeldama delną, kad jį nutildytų. – Aš neišduosiu Kleopatros. Be to, nėra pagrindo manyti, kad Ptolemajas leisis taip lengvai vyniojamas apie pirštą. Vaikystėje jis mane mėgo, bet dabar jo jausmai pasikeitę. Be to, jo patarėjai pasirūpins apsaugoti jį nuo manęs.

– Jis taip pat turi motiną, kuri beviltiškai trokšta išlikti savo karaliaus malonėje. Turėtum ją pažinoti, – eunuchas išsišiepė, apnuogindamas savo pajuodusius dantis, – nes ji yra ir tavo motina.

Gal Ganimedas žinojo, kad ji jau buvo spėjusi pasiūlyti jai tokį planą? Jiedu buvo seni priešai, abu bandantys sulaikyti iš rankų slystančias įtakos gijas. Nepaisant to, Arsinoja tikėjo, kad jos mokytojas galėtų sudaryti tokią sąjungą. Ryškiausias jo bruožas buvo pragmatiškumas.

– Ganimedai, pakaks kalbų apie tai.

Tačiau jau buvo per vėlu. Klastingos mintys, it sparnuotos negandos Pandoros skrynioje, užgimė jos galvoje, spiegė ir kranksėjo, reikalaudamos dėmesio. Tos pačios mintys, kurias nuo lopšio puoselėjo visi Ptolemajai ir, žįsdami juos maitinančią motinos krūtį, įsivaizdavo, kaip atsikovos protėvių žemes ir išplės imperiją iki plačiosios Azijos, kaip kad padarė Aleksandras.

Ar Berenikei šis troškimas kilo taip pat, kaip ir jai? Kaip jos skruostais kylantis karštis? Vyresnioji jos sesuo, mirusioji sesuo, kurios nukirsta galva persekiojo ją sapnuose, išdrįso įsivaizduoti Aleksandriją be Romos. Tikriausiai ji buvo drąsiausia dukra iš visų trijų.
Ištrauka iš knygos „Skęstantis karalius“

Vėjas nuščiuvo. Berniukai nustojo žaidę, palikdami ją be nieko, kas atitrauktų mintis nuo sumaišties krūtinėje. Stovintis oras buvo troškus; jai atrodė, kad net ir puikiosios aukštosios kolonados kolonos spaudžia ją kampan. Visas pasaulis susivienijo bendram tikslui – pastūmėti ją išdavystės keliu. Jai reikėjo pabėgti nuo šleikštulį keliančios motinos ir eunucho. Drebančiomis rankomis ji padėjo nendrinį rašiklį ir atsistojo.

– Arsinoja, – eunucho balsas sugriežtėjo. – Kur eini?

– Noriu padaryti pertrauką, Ganimedai. Man reikia pabūti vienai.

Nesulaukusi leidimo Arsinoja ėmė bėgti, vis greičiau, kad galėtų pabėgti nuo apgaulės. Fleitininko ji bent jau niekada nemylėjo, todėl jo išdavystė negalėjo sutepti jos sielos. Be to, kai ji pašnibždėjo nuodingus žodžius Kleopatrai į ausį, nė neįtarė, kad sesuo jos minčiai pritars. Vis dėlto ji pritarė, ir taip Arsinoja suteršė Kleopatros meilę.

Bėgdama per sodus, pro rožių krūmus ir kiparisų giraites, kuriose ji dažnai žaisdavo su Aleksandru, ji ilgėjosi savo vaikystės draugo. Jis vienintelis žinojo, kaip ji kenčia dėl savo lojalumo. Ji ilgėjosi ir Kerbero, ir Mažojo Ajakso, troško vėl išnykti Aleksandrijos skersgatviuose, pavirsti gatvės žiurke ir vadintis kitu vardu – Osteodora. Su kaulu rankose vadovauti linksmam valkataujančių padaužų būriui. Tačiau, nors ir kaip karštai ji norėjo pasislėpti, širdies gilumoje lygiai taip pat troško visai ko kito. Ji troško valdyti. Būti didinga, nemirtinga, maištinga ir stipria karaliene.

– Ne! – subarė ji save.

Norėdama išmesti šį troškimą iš galvos, ji bėgdama stipriai purtė į šalis galvą. Jai visu greičiu skuodžiant į priekį, išsileido kasos. Perlėkusi paskutinį iš naujųjų sodų, ji pasuko pro rytinius vartus. Ar Berenikei šis troškimas kilo taip pat, kaip ir jai? Kaip jos skruostais kylantis karštis? Vyresnioji jos sesuo, mirusioji sesuo, kurios nukirsta galva persekiojo ją sapnuose, išdrįso įsivaizduoti Aleksandriją be Romos. Tikriausiai ji buvo drąsiausia dukra iš visų trijų. Arsinojai skubant prie bangų, jos sandalai klapsėjo per smėlį. Kai pradėjo klimpti į dumblą, ji sulėtino žingsnį. Suknelės sijonas tamsiai raudonais žiedlapiais išsiskleidė jai aplink klubus. Įbridusi į bangas iki liemens, ji sustojo. Tūkstančius kartų ji taip stovėjo, žvelgdama į raudonojo vyno tamsumo jūrą ir melsdama kieno nors sugrįžimo. Dabar ji nemeldė nieko.

– Arsinoja, – pasigirdo motinos balsas.

– Ko tu iš manęs nori?

Ji žinojo atsakymą. Visada žinojo: pasiaukoti dėl brolio, paaukoti dėl jo savo troškimus. Atsisakyti Kleopatros. Valdyti.

– Išlipk iš vandens. Esi pernelyg suaugusi tokioms paikystėms.

Arsinoja nejudėjo.

– Vieną dieną tu suprasi, – atnešė riksmą vėjas. – Vieną dieną ir tu melsi berniukų.

– Man nereikės gimdyti berniukų, – atsakė ji. – Aš nesu karalienė.

– Pribrendo tavo akimirka. Tau tereikia ištiesti ranką ir nuskinti ją nuo medžio.

Pribrendo akimirka. Ji privalo pažvelgti savo motinai į akis, imti likimą į savo rankas. Nebeliko laiko baimei, gėdai.

– Gerai jau, aš susituoksiu su Ptolemaju, – atsigręždama ištarė ji.

Tačiau ten nieko nebuvo. Niekas nebrido paskui ją per bangas ir niekas nelaukė jos smėlio krante. Motina neatsekė jai iš paskos. Ji niekada neišdrįstų taip įžūliai prašyti pagalbos. Tai buvo tik išdaigas krečiantis vėjas.

Palaužta Arsinoja sukniubo ant kelių. Vanduo siekė jos ausų galiukus, aplink pečius plūduriavo drabužiai. Ji vos išlaikė galvą virš bangų. Jai buvo vis vien. Šniokščiančios bangos atsimušdamos plovė veidą. Tai jai irgi buvo vis vien. Jai pakako vos kelių sugaunamų oro gurkšnių. Jų buvo daugiau, nei ji nusipelnė.

Potvynis slūgo. Arsinoja stebėjo, kaip tolsta jūra. Šlapia iki siūlo galo ji virpėjo, kai vanduo nuslūgo jai iki krūtinės, vėliau iki liemens. Vakaras atvėsino orą, bet Arsinoja nejudėjo iš vietos. Jai nereikėjo nei patogumų, nei jos kambario šilumos.

Vėliau ją, prispaudusią galvą, rankas ir kelius prie drėgno smėlio, surado Eirėnė. Paprastai šneki jos tarnaitė nutilo kaip tądien, kai jos susitiko pirmą kartą. Sugrįžo jos nebylioji Berenikės valdymo laikotarpio tarnaitė. Tylėdama ji vedė Arsinoją toliau nuo jūros.

Ptolemajas, arba bent jau jo patarėjai, žvelgė į Romą palankiai. Nors vargu ar ji galėjo teigti, kad Kleopatra kitokia. Jos sesuo žaidė su Respublika taip sumaniai, kaip tik pajėgė, lygiai taip pat kaip ir jų brolio patarėjai. Ir kol kas pastariesiems tai sekėsi geriau.
Ištrauka iš knygos „Skęstantis karalius“

Jos grįžo į apartamentus. Šlapi drabužiai buvo prilipę prie Arsinojos odos. Kai Eirėnė juos nuvilko, Arsinoja negalėjo nustoti drebėjusi; net ir tada, kai pasinėrė į garuojančią vonią. Ji taip kvailai pasielgė; ji suprato tai. Kai pakėlė akis į mūzas, į Kaliopę su liutnia ir lazuritais šviečiančiomis akimis, ji pradėjo galvoti, kad visa ši popietė tebuvo kažkoks karštligiškas sapnas. Taip ilgai ji teikė savo vizijoms didelę reikšmę, nenuostabu, kad jos pradėjo lankyti ją ir dienos šviesoje. Daugiau to nebus.

– Ką girdėjai apie Gabinijaus karius? – paklausė Arsinoja, tarnaitei masažuojant aliejų į jos plaukus. – Apie bėdas, kurių jie kelia mieste?

– Kareiviai amžinai kelia bėdų, mano princese, net ir būdami geros nuotaikos, – švelniai atsakė mergina, – o dabar jie įsiutę. Mano sesuo dirba smuklėje. Ji pasakojo, kad jie kalba tik apie kerštą, kad apsupo rūmus ir užkirto karalienei visus pabėgimo kelius. Ji nerimauja dėl karalienės Kleopatros. Kaip ir mes visi.

– Kaip ir mes visi, – pakartojo Arsinoja.

– Romėnai yra nepastovaus būdo. Dar visai neseniai jie dainavo karalienę šlovinančius ditirambus. Galbūt jie ir vėl pakeis melodiją?

Štai kur buvo visa esmė. Ptolemajas, arba bent jau jo patarėjai, žvelgė į Romą palankiai. Nors vargu ar ji galėjo teigti, kad Kleopatra kitokia. Jos sesuo žaidė su Respublika taip sumaniai, kaip tik pajėgė, lygiai taip pat kaip ir jų brolio patarėjai. Ir kol kas pastariesiems tai sekėsi geriau.

– Sakyk man, Eirėne, kam turime būti ištikimi – gyviesiems ar mirusiesiems?

Eirėnė keistai į ją pažvelgė .

– Gyviesiems, mano karaliene. Mirusieji mus jau apleido.

Tą naktį Arsinoją kamavo slogūs sapnai. Sapnavo šaltas svarstykles, jautė geležies prisotintą kraujo skonį ant liežuvio. Regėjo liepsnojantį papirusą ir jūros į krantą išmestus lavonus. Ji sapnavo jau pamirštas Kasandros pranašystes ir tuščias Oidipo akis. Ir kai pabudo, pirmą kartą per pastaruosius mėnesius, turbūt nuo tada, kai mirė tėvas, aiškiai žinojo, ką turi daryti.

Kelias nuo jos kambario iki karališkųjų apartamentų, tiek daug kartų mintas pasiligojus Fleitininkui, dabar atrodė ilgesnis, nei prisiminė. Seserų kiemas, regis, padvigubėjo plotu, o atstumas, nueitas nuo didžiojo kiemo iki karališkojo, išsitęsė it ilgas upelis, kuriame tarp glazūruotų žolių šokinėjo iš jūros akmenėlių išdėlioti delfinai. Baimė gniaužė jai gerklę. Pastangų reikalavo kiekvienas įkvėpimas. Trijulė ibių, išmintingųjų Toto paukščių, lesinėjo kažką ant žemės pačiame karališkojo kiemo pakraštyje. Arsinoja pajuto pagundą suteikti tam kokią nors prasmę, palaikyti tai kokiu nors ženklu. Tačiau ji buvo nusprendusi nebeminti mįslių ir pranašiškų ženklų. Jie nešė jai tik sumaištį ir sielvartą.

Prie karalienės apartamentų stovėjo du aukšti rūsčios išvaizdos sargybiniai saulės nugairinta oda, būdinga aukštutinių žemių gyventojams. Arsinojai palengvėjo. Kleopatra bent jau nebesinaudoja romėnų sargybinių paslaugomis. Jaunesnis iš jųdviejų – apskrito veido kumpanosis – pastojo jai kelią. Kitas nesistengė jos sustabdyti, bet, nežymiai kilstelėdamas šalmą, parodė, kad ją stebi. Nuo kada sesers sargyba pradėjo žvelgti į ją įtariai? Ar jie visada taip elgėsi, ar ji pastebėjo tai tik dabar, kai atėjo slegiama kaltės jausmo?

– Atėjau pasimatyti su savo seserimi, su karaliene, – žodžiai burnoje įgavo keistą pavidalą, tarsi juos tartų kažkas kitas. Karalienės titulas vis dar priminė jai apie Berenikės valdymo laikotarpį ir baisias jo pasekmes.

Deja, ši formuluotė nepadėjo. Pirmasis sargybinis išsitiesė ir tvirčiau įsispyrė kojomis į grindinį, tarsi tikėtųsi, kad ji šoks ant jo it įsiutusi harpija. Gal ir šoks.

Prisipažinimo scena buvo kitokia, nei ji įsivaizdavo. Ji manė rasianti Kleopatrą vieną, nevaržomą sargybinių ir patarėjų. Turbūt buvo naivu manyti, kad dabar, seseriai valdant, bus akimirkų, kai jos liks tik dviese. Prie Arsinojos skruosto spaudžiamos Kleopatros blauzdos įsitempė; ji privalėjo atsakyti.
Ištrauka iš knygos „Skęstantis karalius“

– Leiskite įeiti, – tarė ji griežtai. – To norėtų karalienė Kleopatra.

Kitas sargybinis pritariamai linktelėjo, ir nepatikliai į ją žvelgiantis kareivis pasitraukė į šoną. Dvigubos durys girgždėdamos atsivėrė į atsinaujinusius karališkuosius apartamentus. Vaizdus Dioniso tema, kuriais Fleitininkas buvo išdrožinėjęs ir ištapęs visus pakraščius, Kleopatra pakeitė paauksuotomis Isidės ir kūdikėlio Horo mozaikomis. Langai buvo atviri, kambariuose šiureno gaivus vėjelis.

Privačių audiencijų kambarys patvirtino Arsinojos įtarimus. Ant mėlynu audiniu apmušto minkštasuolio sėdėjo Kleopatra ir Apolodoras, taip arti vienas kito, kaip vergai kovos ringe. Jis laikė suėmęs jos rankas, taip nedrąsiai, tarsi bijotų sulaužyti jai pirštus. Palaidi Kleopatros plaukai krito žemyn nugara. Ji vilkėjo tik lininę laisvo kirpimo suknelę, kuri buvo tokio plono audinio, kad Arsinoja beveik galėjo įžiūrėti tamsius apskritus spenelius. Nejaugi jie jau meilužiai? O gal Kleopatra jį tik erzina? Arsinoją suėmė pavydas.

– Mano karaliene, – apie savo apsilankymą pranešė Arsinoja.

Nesulaukusi, kol sesuo pakels į ją akis, ji krito ant kelių ir įsmeigė akis į priešais ją, grindų mozaikoje, dūdele grojantį satyrą. Arsinoja girdėjo, kaip Kleopatrai keliantis sugirgžda minkštasuolis, ir švelniai onikso grindiniu artėjančius žingsnius.

– Kam toks formalumas, mano miela? – Kleopatra palinko prie jos. Švelnūs pirštai suėmė ją už pečių, ragindami atsistoti. Ji nesileido pajudinama, lygiai taip pat kaip katė Ariadnė, kai nenorėdavo būti nukelta nuo saulėtos vietos.

– Prašau tavęs, mano karaliene, atleisk man, – sumurmėjo Arsinoja ir prispaudė Kleopatros suknelės kraštelį sau prie lūpų.

– Už ką turėčiau tau atleisti?

Arsinoja maldaujamai apkabino sesers kelius.

– Gabinijaus kariai rengia sąmokslą prieš tave ir planuoja įtvirtinti soste tik Ptolemają.

– Žinau tai, mano miela. Kai tu netikėtai pasirodei, kaip tik tai ir aptarinėjome. Bet maldauju, sakyk, už ką turėčiau tau atleisti?

Prisipažinimo scena buvo kitokia, nei ji įsivaizdavo. Ji manė rasianti Kleopatrą vieną, nevaržomą sargybinių ir patarėjų. Turbūt buvo naivu manyti, kad dabar, seseriai valdant, bus akimirkų, kai jos liks tik dviese. Prie Arsinojos skruosto spaudžiamos Kleopatros blauzdos įsitempė; ji privalėjo atsakyti.

– Įtarinėjau tai daugybę dienų, net savaičių. Turėjau būti šalia tavęs... – užsikirto Arsinoja.

– O kodėl nebuvai? – sugriežtėjo Kleopatros balsas.

Arsinoja norėjo papasakoti seseriai viską: pasikalbėti apie tarp jų žiojintį atstumą, papasakoti apie savo kančias Apolodorui užėmus jos vietą, prisipažinti, kad ji nežinojo, kaip atitaisyti jų santykius po tėvo... po jų tėvo... Ji niekaip negalėjo užbaigti sakinio. Net ir mintyse, tik sau pačiai. Ji griebėsi dalinės tiesos:

– Maniau, kad vengi manęs, kad nebepasitiki manimi.

Panardinusi veidą į Kleopatros sijoną, pro spalvotą, akis dengiantį jo audinį Arsinoja nematė kambario, tačiau galėjo jį įsivaizduoti: karalienę, mostu duodančią ženklą Apolodorui, prašančią, kad išlaisvintų ją nuo šios prie jos prisispaudusios būtybės. Sesers blauzdos buvo įsitempusios tol, kol nugalėta Arsinoja paleido jas iš savo glėbio. Tačiau tada, didžiai Arsinojos nuostabai, Kleopatra nenuėjo, o atsiklaupė ant grindinio, šalia jos.

– Ar tai vienintelė priežastis? – tamsios sesers akys susmigo į jos akis.

– Ne, – nuoširdžiai prisipažino Arsinoja. Kitaip negalėjo. – Maniau, kad pernelyg suartėjai su Roma; bijojau, kad nesiskirsi nuo mūsų tėvo.

Kleopatra skardžiai nusijuokė.

– Ar kada nors pasakojau tau, kas nutiko Rode? – paklausė ji. – Kai mes su tėvu pabėgome?

Arsinoja papurtė galvą. Nė viena iš jų nekalbėdavo apie tą laiką, kurį jos praleido atskirai, kai Berenikė atėjo į valdžią. Galbūt kaip tik tada sudygo ta sėkla: atstumas tarp jų, jos noras valdyti.

– Rodas buvo pirmoji mūsų stotelė pabėgus iš Aleksandrijos, pirmą kartą palikus mūsų karalystės krantus. Mes keliavome ieškoti romėno, žmogaus vardu Markas Porcijus Katonas, to paties, turėtum jį prisiminti, kuris pagrobė Kiprą iš mūsų velionio dėdės.

Arsinoja linktelėjo.

– Tėvas siekė audiencijos su tuo žmogumi, su tuo romėnu, kad paprašytų grąžinti jam sostą. Vien tik tai mane pribloškė... Tėvas buvo dieviškas Naujasis Dionisas; negalėjau įsivaizduoti jo ko nors prašant. Tačiau Katonas viską vertino visai kitaip. Kiekvieną dieną jis rasdavo vis kitą priežastį nesusitikti, – sesers balsas prikimo nuo pykčio. – Kai penktą dieną jis pagaliau sutiko pasimatyti su tėvu, jo vergai palydėjo mus į jo asmeninius apartamentus. Tuo metu, kai mūsų tėvas, dviejų karalysčių valdovas, Horo sūnus, Aleksandro Didžiojo palikuonis, maldavo sugrąžinti jam karūną, Katonas pašaipiai šypsodamasis sėdėjo ant naktipuodžio ir stenėjo dėl milžiniško šūdo.

Kleopatros akys susiaurėjo nuo prisiminimų. Arsinoja pajuto gėdą, veikiausiai tokią pačią, kokią tada jautė jos sesuo.

– Taigi, klysti, jeigu manai, kad nuolaidžiauju romėnams ar nežinau, kokie jie yra padarai. Nėra nieko, kas nekęstų Romos taip kaip aš, Arsinoja. Ir aš pažadu tau štai ką: kai ateis tinkamas momentas, o jis tikrai ateis, kada galėsime spjauti į Respublikos pusę, aš būsiu pirmoji, kuri tai padarys. Aš būsiu pirmoji, kuri atkeršys už mūsų tėvui ir karalystei parodytą nepagarbą. Aš būsiu pirmoji, kuri žiūrės į romėnus, besivoliojančius jų pačių išmatose.

Arsinoja suėmė Kleopatros rankas ir prispaudė jas prie lūpų. Tai buvo ta sesuo, kurią ji mylėjo ir net dievino. Širdį graužusi baimė, kad Kleopatra įsivėlė į politikos ir valdžios nuobodą, dingo. Priešais ją buvo karalienė, kurios reikėjo Egiptui – kovinga ir užsidegusi.

– Žinau, kad tai padarysi, – sušnibždėjo Arsinoja. – Atsiprašau, kad suabejojau tavimi.

Atsikrenkštė kimus balsas. Svaiginantis džiaugsmas visiškai ištrynė iš jos minčių Apolodorą. Ji pažvelgė į jį, į jo tamsią šiurkščią barzdą, į atsikišusius skruostikaulius ir smakrą. Sutrūkinėjusias jo lūpas iškreipė nepasitenkinimas.

– Nenoriu sugadinti šios seseriškos meilės scenos, bet privalau jums priminti, mano karaliene, kad turime sudaryti veiksmų planą. Romėnai saugo kiekvieną išėjimą.

Arsinoja šyptelėjo.

– Aš žinau išėjimą, kurio niekas nesaugo, – tarė ji.

Kai akys apsiprato su tamsa, ji pamatė, kad priešais juos bėga paprasta medinių laiptų virtinė, nė trupučio nepanaši į kaukolėmis ir šlaunikauliais nusėtus, siaubą varančius laiptus, kuriuos ji ilgą laiką čia įsivaizdavo. Su laiku išblunka net ir ryškiausi vaikystės prisiminimai.
Ištrauka iš knygos „Skęstantis karalius“

Įtampa tarp Gabinijaus karių ir aleksandriečių augo, skubindama seserų pasirengimą: slaptus jų maršruto sudarymui skirtus susitikimus vidurnaktį, per kuriuos ochra nudažytas Kleopatros nagas vedžiodavo kelią vingiuotu Nilu, ir laiškus, paslapčia išsiuntinėtus įvairiems šalininkams nuo Memfio iki pat Tarso. Tuo metu Ganimedo pamokos Arsinojai iš erzinančių virto nepakeliamomis. Jos nuostabai, eunuchas nusprendė bėgti kartu su ja. Aš nepaliksiu tavęs, tik ne dabar, kai tau reikia pagalbos, – pasakė jis. – Net jei tau reikia pagalbos dėl kvailo užsispyrimo sekti paskui Kleopatrą į kitą pasaulio kraštą. Nepaisant to, jis primygtinai reikalavo nepraleidinėti pamokų. Prisimink, – aiškino jis, palinkęs prie šimtąjį kartą skaitomo Platono dialogo apie drąsą, – išorėje viskas turi atrodyti kaip įprasta.

Atėjus paskirtai dienai neįprasta ketveriukė – ji, Kleopatra, Apolodoras ir Ganimedas – vakarieniavo kartu karališkuosiuose apartamentuose. Arsinoja meiliai stebėjo eunuchą, kai šis suleido savo pajuodavusius dantis į minkštą paukštieną ir sultys ėmė tekėti jam per barzdą. Jis nebuvo Apolodoras, nei Aleksandras, bet jis buvo jos.

Ji atsikando dar vieną šernienos gabalėlį ir pajuto daugybę skirtingų skonių burnoje, tarsi jos skonio receptoriai būtų nujautę, kad netrukus teks patirti nepriteklių. Nors Kleopatra buvo užsakiusi daug statinaičių vyno, jie prie jo beveik neprisilietė, atsiskiedė vandeniu tik nedidelį jo kiekį. Likusį Kleopatra pasiūlė mūsų kilniausiems draugams ir sargybiniams ir leido jiems išplempti aukščiausios rūšies Makedonijos vyną.

Kai sargybiniai išsirieję užmigo prie karališkųjų apartamentų durų (Arsinojai toptelėjo, kad Apolodoras turbūt į vyną įpylė ko nors stipresnio), jų grupelė išsmuko pro slaptas privataus valgomojo duris. Iš ten, pažįstamu taku – pro kolonadas su abipus stovinčiais satyrais, žvaigždžių nušviesta pakrante, jie nusigavo iki mokslininkų gyvenamųjų patalpų. Arsinoja prisiminė ankstesnį pabėgimą, kai prieš daug metų Ganimedas paslapčiomis išsivedė ją iš rūmų. Kokia išsigandusi ji tada buvo ir kaip mažai suprato. Žinoti apie tavo buvimo vietą buvo pernelyg pavojinga, – praėjus keleriems metams pasakojo jai eunuchas, – net ir man.

Pastatas neatrodė toks bauginantis, kaip prisiminė Arsinoja. Tai buvo paprastas plytinis namas, be rūmams būdingos prabangos. Koridoriai ir laiptai buvo papilkėję nuo dulkių. Kai jie užlipo į viršutinį aukštą, ant kurio sienų vis dar šoko suodinos mūzos, juos pasitiko ne Kleonas Argietis. Senasis mokslininkas pabaltavusiomis akimis, be abejonės, buvo seniai miręs. Tačiau, jo vietoj pamačiusi plačiapetį sirą, ji vis tiek išsigando.

Vyras, išvydęs karalienę ir jos palydą, planuojančius pabėgti per jo kambarėlį, regis, nė kiek nenustebo. Jis pakvietė juos į vidų, uždarė duris ir atsisėdęs prie rašomojo stalo vėl įniko į savo studijas. Ir nerodė jiems dėmesio daugiau nei grindimis ropojančiam vorui.

Apsiginklavę aliejinėmis lempomis, jie leidosi žemyn. Pirmiausia Apolodoras, stambus jo kūnas sunkiai spraudėsi pro siaurą ertmę, už jo grakšti ir liekna Kleopatra, o įkandin jų – Ganimedas su Arsinoja. Kai akys apsiprato su tamsa, ji pamatė, kad priešais juos bėga paprasta medinių laiptų virtinė, nė trupučio nepanaši į kaukolėmis ir šlaunikauliais nusėtus, siaubą varančius laiptus, kuriuos ji ilgą laiką čia įsivaizdavo. Su laiku išblunka net ir ryškiausi vaikystės prisiminimai.

Lipdama laiptais Arsinoja pagalvojo, kad, nepaisant planavimo, nė nenutuokė, kur jie keliaus. Ar sesuo vešis juos pas savo gerbėjus Aukštutiniame Egipte? Ar į judėjų karalystes rytuose? Knietėjo paklausti, bet susilaikė. Ji pažadėjo išvesti Kleopatrą iš rūmų, o visa kita patikės pačiai karalienei.

Leidykla „Sofoklis“
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

200 tūkst. vartotojų reikia pasikeisti SIM kortelę (56)

Dėl nuo liepos 1 dienos įsigaliosiančių atnaujintų pasirašymo elektroninėje erdvėje...

Po tragedijos Klaipėdos viešbutyje prabilo Ričardas Pinikas: kas nutiko tą lemtingą vakarą? (242)

Dažniausiai žiniasklaidoje pristatomas kaip a.a. aktoriaus Vytauto Šapranausko vadybininkas...

Bakas sako, kad trauksis iš frakcijos, jei valstiečiai imsis „beprasmiško“ tyrimo (35)

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas penktadienį pareiškė,...

Išrinkite unikalią Lietuvos vietą, kurioje jaučiatės tarsi užsienyje (37)

Naujienų portale DELFI vyksta unikalus projektas: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...

Aukso gyslą Palangoje atradusio verslininko prekė paplito it virusas: poilsiautojai noriai atveria pinigines (4)

Pernai poilsiautojai Palangoje dėl neregėto deserto eilėse stovėdavo kone valandą, tačiau aukso...

Buvęs kariuomenės vadas Tutkus dėl vairavimo išgėrus nubaustas 2,5 tūkst. eurų bauda (69)

Vilniaus regiono apylinkės teismas penktadienį kaltu dėl vairavimo išgėrus baudžiamojoje byloje...

Profesionalų patarimai kaip užfiksuoti tobulą kadrą (6)

Telefonų kameroms tobulėjant, vis daugiau jų vartotojų tampa kasdieniniais fotografais ir mano,...

Atsinaujina viena ilgiausių ir judriausių sostinės Geležinio Vilko gatvė: bus laikinų nepatogumų (2)

Vilniuje pradėta remontuoti vienos ilgiausių ir judriausių – Geležinio Vilko gatvės – atkarpa...

Angelos Merkel viltis – Albanija? (22)

Albanija gali sutikti priimti prieglobsčio Europos Sąjungoje prašytojų centrus, praneša...