K.Girnius. Teisėsaugos bejėgiškumas: Kedys, Uspaskichas, Valinskienė ir kt.

Sunku ką nors gero pasakyti apie Lietuvos teisėsaugą. Akis bado apgailėtinas visų teisėsaugos sistemos grandžių neveiksmingumas ir nekompetencija. Didelė dalis ikiteisminių tyrimų tuo ir baigiasi, nes prokuratūra nepajėgia surinkti pakankamai įkalčių, kad teismams būtų galima perduoti bylą. Teismai dažnai vilkina bylas ar priima sunkiai suprantamus ir pateisinamus nuosprendžius. Aukštesni teismai menkai prižiūri žemesniųjų instancijų darbą.

Ne be pagrindo plintantis nusivylimas teismais yra nerimą keliantis reiškinys. Teisingumo nepajėgianti užtikrinti valstybė neteks piliečių pasitikėjimo, nes ji to ir neverta. Grėsmingai auga nepagarba įstatymams, teigiamo atgarsio nesulaukia raginimai laikytis įstatymų, sąžiningai mokėti mokesčius.
Per pastarąsias savaites keli įvykiai akivaizdžiai priminė Lietuvos teisėsaugos impotenciją. Tą negražų žodį vartoju sąmoningai, nes juo tiksliai apibūdinama padėtis.

Interviu DELFI Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas, trykšdamas optimizmu, aiškino, kad jei partijai sektųsi rinkimuose, naujoje valdančioje koalicijoje ji norėtų aplinkos, finansų, ūkio, energetikos, susisiekimo ir žemės ūkio ministrų portfelių, gal ir kitų ministerijų. Pasak Uspaskicho, jei partija surinktų daugiausia balsų, „aš privalėsiu eiti į premjero postą…ir aš tiksliai žinau, kad būčiau geriausias premjeras“.

Kęstutis Girnius

Jei Lietuvos teismai būtų bent minimaliai kompetentingi, šitoks scenarijus būtų neįmanomas, nes seniai žinotume, ar Uspaskichas pažeidė įstatymus, ar ne.

Neabejoju, kad Uspaskichas vis dažniau duos interviu žiniasklaidai bei šmėžuos televizorių ekranuose. Bet jo byla dėl partijos juodosios buhalterijos per 2004 m. Seimo rinkimus dar neišspręsta. Ji daugelį metų vilkinama teismuose, nors tai nėra itin sudėtinga byla, kurią gali išnarplioti tik kompetentingiausi policininkai bei puikiausiai išsilavinę teisininkai. Turėtų būti lengva nustatyti, ar Uspaskichas pažeidė įstatymus, pateikė klaidingą, suklastotą informaciją apie Darbo partijos finansus. Arba yra pakankamai įkalčių, arba jų nėra. Pirmuoju atveju Uspakichas seniai turėjo būti nuteistas, antruoju išteisintas. 

Bet jokio sprendimo dar nėra ir veikiausiai greit nebus. Tai reiškia ne tik tai, kad teisingumas nėra vykdomas, bet kad didėja galimybė, jog į valdžią ateis žmogus pažeidęs įstatymus, tad netinkantis vadovauti partijai, juolab Vyriausybei. Tik teisėsaugos organai gali pateikti rinkėjams reikalingą informaciją šiuo klausimu, bet jie negeba ar nenori to daryti.

Teismai gal paskelbs savo nuosprendį iki rinkimų. Jei Uspaskichas būtų pripažintas kaltu, neabejoju, jog jo rėmėjai šauktų, kad tai yra konservatorių sąmokslo išdava, o jis vaizduotųsi eilinio politinio susidorojimo auka. Nežinia, kiek žmonių tuo tikės. Bet jei Lietuvos teismai būtų bent minimaliai kompetentingi, šitoks scenarijus būtų neįmanomas, nes seniai žinotume, ar Uspaskichas pažeidė įstatymus, ar ne.

Lietuvos teisėsauga yra itin neefektyvi, kai tiriamos vadinamosios rezonansinės bylos. Iki galo neišaiškinta ar Artūras Zuokas yra „Abonentas“, kaip žuvo Vytautas Pociūnas, kaip Kristina Butrimienė tapo „Draugystės“ viešbučio savininke. Teisėsaugos institucijų negebėjimas priimti sprendimų politinį atspalvį turinčiose bylose ir tyrimuose sukūria regimybę, kad įtakingi asmenys, skirtingai nuo eilinių piliečių, nesulaukia teisėto atpildo, kad įstatymai nesaisto jų.

Toliau tęsiasi nesibaigianti Kedžio istorija. Šiomis dienomis antstolei kelis kartus nepasisekė įgyvendinti teismo nuosprendžio ir perduoti Neringos Venckienės globojamą Drąsiaus Kedžio dukrą motinai Laimutei Stankūnaitei. Venckienė aiškina, jog mergaitė atsisako vykti pas mamą, o ji nesiruošia prievarta jos perduoti.

Jau tiek prirašyta apie visą šią epopėją, kad nieko naujo negalima pasakyti. Vis dėlto atkreipsiu dėmesį į kelis momentus. Galima ginčytis, ar teisėja Venckienė atsisako vykdyti teismo sprendimą, ar tik trukdo vykdyti teismo nutartį (nes teismas įpareigojo antstolę ir vaikų tarnybą, o ne Venckienę perduoti vaiką motinai), tačiau teismo valios nepaisoma. Teismai kol kas nesiima ryžtingų priemonių užtikrinti, jog nuosprendis būtų vykdomas. Nors Venskienė atvirai ir pakartotinai reiškia savo panieką teismams, taigi ir teisinės valstybės principams, ji tebėra teisėja, nėra atleista iš teisėjų pareigos. Patys aukščiausi valdžios žmonės pritaria jos laikysenai, bent ta prasme, kad kaip tikrą pinigą priima jos sofistinius aiškinimus, kodėl ji nevykdo teismo nurodymų.

Joks įvykis per pastarąjį dešimtmetį nesulaukė tiek dėmesio, kiek Kedžio istorija. Visos teisėsaugos institucijos nuo policijos ir prokuratūros iki teismų veikė nekompetentingai, negebėjo ar nenorėjo „pedofilijos bylą“ ištirti nešališkai ir iki galo, nuosekliai demonstravo savo bejėgiškumą, savo impotenciją. Nežinau, ką visa ši istorija pasako Lietuvos jaunimui, bet vargu ar ji skatina juos gerbti teisėsaugą ar manyti, kad teisinės valstybės principai įtvirtinti Lietuvoje.

Iš tragedijos pereikime į farsą, bet ir čia teisėsauga šlubuoja. Neseniai Seimo narė Inga Valinskienė pareiškė, kad ji rengiasi dalyvauti naujame televizijos dainų projekte ir neketina paisyti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (EPK) perspėjimų, jog nevalia dalyvauti tokiuose renginiuose. Tuo pačiu ji lyg nepaiso prieš kelerius metus paskelbto Konstitucinio Teismo nuosprendžio, kuriame rašoma, kad kūrybinė veikla sietina su siekiu sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį, o „Seimo narys, įgyvendindamas kūrybinės veiklos laisvę, turi paisyti Seimo nario, kaip tautos atstovo, konstitucinio statuso ir iš jo kylančių teisinių, etinių imperatyvų, tarp jų - vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų“.

Jei Lietuvos Seimas būtų turėjęs žiupsnelį savigarbos, jis niekada nebūtų kreipęsis į KT, prašydamas nustatyti, kokia papildoma veikla gali užsiimti parlamentarai. Jei KT būtų turėjęs žiupsnelį proto, jis būtų atsisakęs nagrinėti šį klausimą, nurodydamas Seimui, jog tai jo vidaus reikalas. KT turėjo numatyti, kad nebus priemonių jo nutarimo įgyvendinimui užtikrinti ir kad skelbdamas nutarimą, kurio bus nepaisoma, jis pakerta savo, aukščiausio šalies teismo, autoritetą, silpnina pasitikėjimą teisėsauga.

Bet KT neiškentė ir paskelbė trafaretais perpildytą, nieko nesakantį nutarimą, kuris nenustatė konkrečių gairių Seimo narių veiklai vertinti. Tad Valinskienė jaučiasi laisva elgtis kaip nori, savo elgesiu dar kartą patvirtindama, kad Lietuvos įstatymai yra kaip švediškas stalas, kad kiekvienas įtakingesnis asmuo pagal savo skonį gali rinktis, kurių įstatymų laikysis, kurių nepaisys.