Okupacijos faktas neginčytinas. Per iškilmingas progas valstybės vadovai mini okupaciją ir jos pasekmes lietuviams ir Lietuvai, priimtas įstatymas dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo, signatarams skiriamos valstybinės pensijos už jų vaidmenį nepriklausomybės atkūrime.
Okupacija minima, kai rašoma ir kalbama apie Ribbentropo-Molotovo sutartį, pirmąjį bolševikmetį, partizanų pasipriešinimą, taip pat ir apie Sąjūdžio vadovaujamą tautinį atgimimą, kai pakilusi tauta nusikratė okupacijos jungo. Bet okupacijos sąvoka retai siejama su laikotarpiu nuo kokių 1953 m. iki 1988 m. Nors nesu daręs nuodugnesnio tyrimo, susidaro įspūdis, kad įsitvirtina žodis „sovietmetis“ kaip tinkamiausias terminas okupacijos metams apibūdinti. Antai, rašoma apie įvairius sovietmečių etapus, laikotarpius ir t.t.
Dirbau „Laisvosios Europos“ radijuje, kur žodis „tarybinis“ buvo vartojamas, tad pripratau prie jo. Dabar sulaukiu priekaištų, jei rašau apie „tarybinius“ laikus ar valdžią, kaip ir kiti, kurie vartoja tą terminą. Priekaištai yra pagrįsti, tikrų tarybų tada nebuvo. Tad stebina sovietmečio sąvokos įsipilietinimas, tapimas kasdieniu, standartiniu šio laikotarpio apibūdinimu. Ir šnekamojoje kalboje, ir laikraščiuose, ko gero, ir mokslinėje literatūroje.
Sovietų valdžia labai greitai susidorodavo su tais, kurie okupaciją vadino okupacija. Julius Sasnauskas, Antanas Terleckas ir kai kurie kiti drąsuoliai paragavo kalinio duonos už tiesos sakymą. Jau kiti laikai, tad kodėl dabar okupacija taip dažnai vadinama sovietmečiu? Sakyčiau, kad tai lemia kelios aplinkybės.
Okupacija ilgai tęsėsi. Žmogus, kuris gimė 1950 m., žinojo tik sovietinę santvarką, joje išaugo. Tai buvo jo kasdienybė, prie kurios priprato. Jeigu nebuvo disidentas ar žmogaus teisių gynėjas, neturėjo politinių konfrontacijų su valdžia, tiesiog nejautė jos slogios rankos. Vietos aktyvistai, broliai lietuviai, o ne kokie nors rusai diskriminavo ir persekiojo tikinčiuosius, ypač tuos, kurie rūpinosi vaikų religiniu auklėjimu. Tapusi sudėtine kasdienio gyvenimo dalimi, okupacija nerėžė akies, ji buvo beveik nepastebima.
Kadaise JAV buvo klausiama: „Tėveli, ką veikei per karą?“. Išdidus buvo tėvas, kuris galėjo sūnui pasakyti, kad jis atliko savo pilietinę pareigą, kovojo su vokiečiais ar japonais, dalyvavo sausumos mūšiuose ar bombardavo priešo miestus. Keblesnėje padėtyje atsiranda tėvas, kuris turėjo pasakoti, kad jis išvengė karinės prievolės ar per visą karą saugiau dirbo biure, kai jo bendramečiai rizikavo savo gyvybe.
Kaip atsakytų žmogus į klausimą: „Seneli, ką veikei per okupaciją?“. Jis nebūtinai skubėtų pranešti, kad buvo komsorgas, partinės organizacijos sekretorius ar aktyvistas, komjaunimo organizatorius, prokuroras, teisėjas, valdžios ramstis ar numylėtinis. Ne taip lengva didžiuotis ir ekonomine karjera. Juk kaip smalsiam vaikaičiui ar proanūkei paaiškinsi savo sėkmes, jei per okupaciją karjera priklauso nuo okupanto malonės, nuo tavo gebėjimo jį patenkinti.
„Sovietmetis“ gali pretenduoti į aukso vidurį. Iš dalies atsikratoma sovietų brukamos terminologijos, ypač žodžio „tarybinis“, bet ir nutylimi okupacijos diktuojami kompromisai.
Gal ir neblogas kompromisas, bet vis dėlto norėčiau, kad dažniau būtų kalbama apie okupaciją, o ne kokį nors apšvarintą ir nukenksmintą sovietmetį, kuriame nebuvo moralinių dilemų, sunkių pasirinkimų ar suklupimų. Ir dėl bent dviejų priežasčių. Pirma, vos pradėta nuodugniau nagrinėti okupacijos metus, prisitaikymą, kolaboravimą bei pasipriešinimą, eilinių piliečių ir elito laikyseną. Kuo greičiau tai bus daroma, tuo geriau. Dabar sukuriama regimybė, kad dar miške tebeaidint paskutiniams partizanų šūviams, jau buvo renkamasi į pirmuosius Sąjūdžio mitingus.
Antra, didėja nostalgija praeičiai ir neturiu omenyje vien „tarybines“ dešras ir batonus. Praeityje buvo mažiau rūpesčių, darbas, pensijos ir sveikatos apsauga buvo užtikrinta, alaus butelis kainavo tik kapeikas ir panašiai. Jei būtų kalbama apie okupaciją, gal žmonės dažniau prisimintų žodžio ir religijos laisvės apribojimus, kad skaitei tik tą, ką valdžia leido, kad negalėjai keliauti į užsienį be ypatingo leidimo, kad Europa, jos miestai ir kultūra buvo nepasiekiami, kad vaikinai atliko karinę prievolę svetimoje kariuomenėje, kad valdžia tau skyrė ar neskyrė buto ir t.t. Pigus alus brangiai kainavo.